Pirmiausia stulbinančia apie 1800 eksponatų talpinančia geologijos ekspozicija, kurioje – net akmuo iš Antarktidos, pritrenks M.B.Navakauskienės įkurtas ir nuo 1998 metų jos vadovaujamas Betygalos muziejus (Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas).
Buvusi istorijos ir geografijos mokytoja, vadovavusi geologų, kraštotyros, turistų, dramos būreliams, šiemet švęsianti 80-metį, netelpa savo įkurto muziejaus rėmuose – ne tik muziejui vadovauja, bet ir ekskursijas po apylinkes veda, ir dar knygas rašo.
Išleistos jau 24, į kurias sugulė jos surinktos Betygalos krašto istorijos, kraštotyros įdomybės, jos sukurti eilėraščiai ir pasakos. Moteris prisipažino, kad medžiagos yra dar surinkusi penkioms knygoms ir būtinai jas išleis.
Maironio skara tarnaitei ir choristų pokštas
M.B.Navakauskienė kaip tikrą lobį ištraukė muziejuje saugomą skarelę, kurią iš šių kraštų kilęs kunigas ir poetas Maironis (1862 – 1932) iš Sankt Peterburgo kadaise dovanų parvežė savo tėvų ūkio tarnaitei. Paklausus, o kur gi tie Maironio „puikūs slėniai sraunios Dubysos“, muziejininkė iškart pasisiūlė palydėti. „Į Betygalą atvyksta daug ekskursijų, norinčių pakeliauti šio dainiaus pėdomis“, – sakė ji. Akivaizdu: Maironio akimis pasižvalgyti po gamtą, kuri įkvėpė tiek eilių, ne vienam smalsu. Daugelis prisipažįsta, kad šias vietas pamačius kitaip atsiveria Maironio poezija.
Pagrindine Vytauto gatve, pro Vytauto paminklą, paskui Dubysos gatve, palei Lelykos upelį leidžiamės žemyn, į Dubysos slėnį. Pakeliui – Švento Jono šaltinėlis, garsėjęs ir gydomosiomis savybėmis, tik sovietmečiu šventas vardas buvo užmaskuotas Gaivučiu. Tačiau gal labiausiai tarp vietos žmonių jam prigijo Maironio šaltinio vardas. Žmonės iš lūpų į lūpas pasakoja, kaip Maironis 1931 metais, per šventos Onos atlaidus, Betygaloje aukojęs šv. Mišias, po jų panorėjęs basas pro žinomą šaltinį iki Dubysos nueiti.
„Bažnyčios choristai slapčia pirmi čia atėjo ir, pasislėpę už krūmų, Maironiui prisiartinus, užtraukė jo dainos „Lietuva brangi“ posmą: „Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos, / Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja; / O po tuos kalnus sesutės visos / Griaudžiai malonias dainas ringuoja“, – pasakojo M. B. Navakauskienė. – Maironį tai labai sugraudino. Tai buvo paskutinis jo apsilankymas Betygaloje, sekančiais metais jis mirė. O šiaip, kai tik grįždavo į gimtinę, šiose vietose jis dažnai buvodavo, ant aukštų Lelyko upelio skardžių mėgdavo su kitais kunigėliais pasėdėti, daugelį vietos žmonių aplankyti. Jis labai domėjosi istorija, senove, piliakalniais.“
Maironis šiam šaltiniui irgi skyrė eilės. Jos dabar betygaliečių ant akmenimis apmūrytos versmės užrašytos: „Taip čia tylu, gražu! Vien keleivio širdis / Nenurimusi veržias toli / Ir tą šalį norėtų pasiekti akis, / Kur Dubysos atkrančiai žali!“
Pasiekus Dubysą, iš drono apžvelgus jos slėnius, imi suvokti tą gamtos grožį, įkvėpusį poetą. Slėniai platūs, upė srauni ir vingiuota, o skardžiai tokie, kad kaip tose eilėse – kalnais norisi vadinti. Tik kaip Maironis be drono tuos slėnius galėjo apžvelgti? „Oi, seniau nei pakrantės, nei kalnai nebuvo taip apžėlę, matydavosi toli. O va čia prie Dubysos, visa Betygala Jonines švęsdavo. Nušienaudavo pievą ir dvi savaites iki šventės karvių neganydavo – kad švaru būtų, – pasakojo M.B.Navakauskienė. – Norit, nuvesiu prie Bodendorfų malūno, kur Maironis taip pat apsilankydavo?“ Ir kaipgi nenorėsi.
Bodendorfų sugrįžimas prie savo malūno
Palei Dubysą, perbridus tą patį, į Dubysą įtekantį Lelyko upelį – už kokio pusantro kilometro prieš srovę. Jei vasarą vanduo nusekęs, Lelyką ir pervažiuoti galima. Jei vanduo per aukštas, galima grįžt atgal į Betygalą, pro paminklą Vytautui pasukti Šiluvos gatve ir, padarius lanką vieškeliais, Maslauskiškių vandens malūną pasiekti iš kitos pusės.
Bevažiuojant M.B.Navakauskienė turėjo ką pasakyti ir apie kiekvieną kaimelį. „Maskvitų kaimas. Jo pavadinimas labai aiškus: Maskva kvit. Čia tremtiniai iš Rusijos cariniais laikais buvo atsiųsti“, – pasakojo M.B.Navakauskienė. Tarp Betygalos ir Maslauskiškių dar galima užsukti ir prie Burbiškių dvarelio. Nors dabartinis vaizdas akių ir nedžiugina, nykstantis ir apleistas, vis gi – XVII a. statinys.
Nuo labai stataus kalno, akmenimis grįstu keliu nusileidžiame prie akmeninio malūno. Jo istorija ir žavi, ir graudina. Malūnas ant Dubysos kranto, netoli santakos su Mūkės upeliu, prie sraunaus užtvanka pakelto kanalo, buvo garsus visame krašte. Vežimai su maišais miltų net po kelias dienas eilėje stovėdavo. Malūnas čia buvusio dvaro pastatytas dar 1885 m., paskui 1920 m. atstatytas jį įsigijusio vietinio vokiečio Aleksandro Bodendorfo.
„Bodendorfas buvo vedęs lietuvaitę Oną Armonaitytę. Pas juos dažnai apsilankydavo ir Maironis, mėgdavo po gluosniu prie upės pasėdėti ir su malūnininku šnekučiuotis. Šeimininkė svečią vaišindavo medumi, savo keptomis bandelėmis ir pienu, – pasakojo M.B.Navakauskienė. – Tas medis prie upės, kur šeimininkas su svečiu sėdėdavo, Maironio medžiu vadinamas. Iš Bodendorfų, perbridęs Dubysą (sekluma netoli), Maironis patraukdavo į Žemygalos dvarą. “
Kaip pasakojo M.B.Navakauskienė, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Bodendorfai su dviem vaikais (1927 m. gimusiu sūnum Albertu ir 1930 m. gimusia dukra Erna) traukėsi į Vakarus. Aleksandras Varšuvoje kažkur dingo. Kalbama, kad jį, kaip vokietį, suėmė. Šeima jo taip ir nesulaukusi, išvyko toliau. Apsistojo Vokietijoje, Liubeke, kur veikė kelios lietuvių karo pabėgėlių stovyklos. Motina mirė 1979 m., taip ir nesugrįžusi į Lietuvą. Tačiau lietuviškai kalbantys vaikai savo gimtinės nepamiršo.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Erna su Liubeko miesto meru organizavo ne vieną labdaros siuntą savo gimtajam kraštui. Atgavusi tėvų nuosavybę, atstatė namus, rūpinosi ir malūno atkūrimu. Jam 1992 m. suteiktas paminklinio kultūros paveldo objekto statusas.
„Per tiek metų apgriuvęs buvo. Kliudė ir karo bombos. Kaip žmonės pasakojo, karo metais atsitraukdami vokiečiai tiesiog padeginėjo kaimus. Netoliese padegė Navininkų vandens malūną, tik pamatai liko. Norėjo padegti ir šitą, sako, Bodendorfas lašiniais išsipirko. Ant kalno – alpinisto Vlado Vitkausko senelių Vabalų namai, ir jie būtų supleškėję, irgi lašiniai išgelbėjo“, - pasakojo visas krašto istorijas žinanti M.B.Navakauskienė.
Besididžiuodama šių vietų gamta, moteris priminė, kad prie šio malūno, Dubysos slėnyje, 1965 m. Vytautas Žalakevičius filmavo savo vaidybinį filmą apie pokario įvykius Lietuvoje „Niekas nenorėjo mirti“.
Į Dubysos slėnį žvelgiančios kapinaitės
„Erna persikėlė čia gyventi. Prie malūno organizuodavo Rasos šventes, priimdavo keliautojus, pas ją nuolat būdavo pilna žmonių, – pasakojo M.B.Navakauskienė. – Malūno atkūrimu labai rūpinosi ir brolis Albertas, dažnai iš Vokietijos atvykdavo. Buvo įkurtas malūno išsaugojimo fondas. Ir malūnas atgijo. Erna iš čia jau nesiruošė niekur išvažiuoti. Pas vietinius meistrus iš savo miško ąžuolų, kur anapus Dubysos augo, užsakė pagaminti du karstus. Viename iš Vokietijos parvežusi palaidojo savo motinos palaikus, kitą pasiliko sau. Ant paminklinio akmens įamžino ir savo tėvo, Maslauskiškių malūno savininko Aleksandro Bodendorfo atminimą. Kur jo tikrasis kapas nėra žinoma.“
Erna 2001-aisiais atgulė šalia motinos, mažose kapinaitėse netoli malūno, kylant nuo Dubysos į statų kalną, nuo kurio gimtoji sodyba – kaip ant delno. Kapinaites dar gyva būdama papuošė vietinių medžio drožėjų skulptūra.
„Man čia taip jauku ir gera. Aš kartais ateinu tiesiog šiaip, pasėdėti, o paskui kalnais, kalnais ir pareinu. Iki Betygalos – tik kokie 3 km, o jei palei Dubysą – tai ir dar arčiau, – prisipažino M.B.Navakauskienė. – Ernos mums labai trūksta. Oi, kiek čia renginių būdavo jai gyvai esant. Kiek žinau, šiemet Vokietijoje mirė ir Ernos brolis. Tačiau malūnas su visa atkurta įranga, su istorinėmis nuotraukomis ant sienų atviras keliautojams. Bodendorfų palikuonys, susitarę su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis, palikę jiems raktus, leidžia lankytis besidomintiems.“
Tose miniatiūrinėse kapinaitėse be Bodendorfų šeimos kapų yra dar vienas – akmeninis su metaliniu kryžium, tik be pavardės. „Jam bus kokie 150 metų. Teko girdėti, kad čia kadaise gyveno dvarininkas Maslauskis. Nuo jo ir kilo kaimo pavadinimas Maslauskiškės“, - teigė M.B.Navakauskienė.
Praėjus 10 metų po Ernos mirties, 2011-aisiais, Bodendorfų šeimai atminti prie malūno buvo pastatytas akmuo. Ant jo iškalti sorbų kilmės poligloto, gyvenusio Klaipėdoje ir ryškų pėdsaką Mažosios Lietuvos istorijoje palikusio, lietuvių kalbą išmokusio Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein) žodžiai: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“. Šalia – medinė koplytėlė su lietuvišku Rūpintojėliu.
„Koplytėlę šventino Betygalos klebonas, labai unikalus kunigas Viktoras Aukštakalnis, - pasakojo M.B.Navakauskienė. – 2014 m. jis vienas bandė įkopti į Monblaną Prancūzijoje. Dingo be žinios, po kiek laiko buvo rastas žuvęs.“ Įdomus faktas, kad kunigą alpinizmu užkrėtė iš šių kraštų kilęs alpinistas V. Vitkauskas, su kuriuo dar 1995 m. užkopė į Kilimandžarą. Kremuoti kunigo palaikai palaidoti Betygalos bažnyčios šventoriuje. Čia irgi verta užsukti, kaip ir į Betygalos kapines, kur ilsisi Maironio tėvai, išmanūs krašto ūkininkai.
Trūksta tik poezijos skaitymų
Norint pajusti Maironio gimtųjų namų dvasią, greitai pasiekiami Bernotai, kur išlikusioje troboje įkurtas muziejėlis. Tiesa, troba 1987 m. perstatyta, senieji rąstai iš vidaus nubalinti, kad matytųsi autentika. Išlikęs senasis sodas, Maironio mėgta pušis, ledainė, tvartas ir klėtis, svirtinis šulinys.
„Troboje išlikusi autentiška medinė lova, vadinta blusine, išlikęs ratelis, kuriuo verpė Maironio auklė Ona Palkevičiūtė ir pirmųjų raidžių jį mokė, ant krosnies užkeltas molinis dubuo, iš kurio dar vaikas būdamas mėgiamus pyragėlius su varške valgė. Išlikusi paties Maironio išdrožta rašalinė“, – pasakojo šio muziejaus duris atvėrusi gidė Rita Paškauskienė, kaip rašoma ant muziejaus durų, paskambinus galinti atvykti per 20 minučių (pirmadienais – penktadieniais nuo 10 iki 16 val., o šeštadieniais nuo 10 iki 15 val.).
„Čia Maironio tėviškė, o gimtinė – ten, už kilometro, Pasandravyje, – patikslino R.Paškauskienė. – Maironio tėvai Mačiuliai nusigyvenusiam Pasandravio dvarininkui Astrauskui paskolino pinigų, bet Astrauskas mirė skolos negrąžinęs, todėl Mačiuliams už skolą perleido keleriems metams 120 ha savo žemės dirbti. Mačiuliai trejetui metų ir išsikraustė į Pasandravį, kur ir gimė būsimasis poetas.“
Iš Bernotų į Pasandravį galima ir pėsčiomis nueiti. Jei norisi nuvažiuoti, teks lanką prasukti. „Kol nebuvo karantino, čia vykdavo įdomiausi literatūriniai vakarai, skaitymai, spalvotais žibintais išpuoštas Sandravos upelis atrodydavo pasakiškai“, – pasakojo M.B.Navakauskienė.
Iš buvusių namų išlikęs tik mūrinis tvartas, o ant namo pamatų uždėtas metalinis namo formą atkartojantis karkasas, ant jo užtempus tentą, tampantis puikia scena įvairiems susiėjimams. Muziejininkė intrigavo atidengti didelio akmeninio šulinio dangtį ir pažvelgti vidun. O ten – staigmena: lazerinės skraidančios raidės dėliojasi į eilėraščio „Kur bėga Šešupė“ posmus.
Ugionių bažnyčia ir jos stebuklingas šaltinis
M.B.Navakauskienė pasiūlė būtinai nuvažiuoti ir prie Ročiškės piliakalnio. Surasti jį nesunku, važiuojant keliu Betygala – Ariogala, sukti į Ugionis ir dar šiek tiek už jų. „Pamatysit, kokie ten vaizdai atsivers. Pakeliui kairėje kelio pusėje – beišnykstanti Maironio sesers sodyba. Poetas čia irgi dažnai svečiuodavosi. Žinoma, paskui link Ročiškės piliakalnio traukdavo.
Maironis labai bendravo su Ariogaloje Plemborgų dvare gyvenusi ir Ariogaloje palaidotu iš bajorų Daugirdų giminės kilusiu archeologu Tadu Daugirda, kasinėjusiu nemažai piliakalnių. Senove besidomintis Maironis palaikė su juo ryšius, atvykdavo apžiūrėti jo radinių“, – pasakojo muziejininkė. Nuo Ročiškės piliakalnio kaip niekur kitur ryškiai atsiveria visos Dubysos kilpos. Maironis tikrai negalėjo jų neapdainuoti. Statūs, apie 20 metrų nuo upės iškilę piliakalnio šlaitai leidžia plačiai pasižvalgyti.
Grįžtant atgal į kelią Ariogala – Betygala, būtina stabtelti prie senosios akmeninės Ugionių bažnyčios. „Žinoma, ir čia Maironio ne kartą būta. Be to, bažnyčia išsiskiria ir tuo, kad turi 1792 metų popiežiaus bulę, suteikusią jai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardą. Daug kam nematyti ir seni, dumpliniai vargonai. Norint groti, kitas žmogus turi minti dumplių pedalus. Tokių vargonų ne daug kur išlikę, kitur orą pučia elektriniai oro pūstuvai“, – pasakojo M.B.Navakauskienė.
Bažnyčia, kaip ir daug kas, ką verta aplankyti šiame krašte, stovi ant stataus Dubysos kranto. Jos atsiradimas susijęs su šalia esančiu šaltiniu, virš kurio kadaise kažkas pamatė ore kabantį Dievo Motinos paveikslą. Dabar virš šio šaltinio pastatyta medinė koplyčia, ant šaltinio dangčio stovi Marijos Lurdiškės statulėlė. Tikėta, kad šaltinio vandeniu praplautos akys išgyja, o akmenukais iš šaltinio patrynus skaudamą vietą skausmas praeina. „Čia atvažiavusi etnologė Pranė Dundulienė yra teigusi, kad šis šaltinis buvo vienas iš senovės baltų šventyklų“, – sakė M.B.Navakauskienė.
Medinė bažnyčia čia jau stovėjo 1650 m. Vėliau, 1784 m. vietos bajorai Kušleikos bei Benediktas ir Marijona Dirdos pastatė naują medinę bažnyčią. 1831 m. sudegusią bažnyčią atstatė Benedikto Dirdos sūnus Marcelinas, dirbęs Raseinių žemesniojo žemės teismo tarėju – ant senosios pamatų pastatė naują iš lauko akmenų ir degtų plytų. Kai kur riedulių mūre išsiskiria stačiakampiai tašyti akmens blokai. Tokių nuo nebaigto Dubysos - Ventos kanalo statybos užsilikusių blokų ir dabar galima rasti Betygalos apylinkėse. Bažnyčios šventoriuje – Benedikto Dirdos kapas.
Šalia vartų į šventorių - bažnyčios varpinė. Pro tankias groteles galima įžiūrėti seną varpą. Iki Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia turėjo tris varpus, bet 1915 m. jie buvo išgabenti į Rusiją ir atgal nebesugrįžo. 1937 m. varpinėje pakabintas naujas, Kaune Juozo Masalco liejyklos nulietas 713 kg svorio bronzinis varpas.
Apie kraštiečius
Betygalos muziejuje gausu ne tik geologijos, bet ir krašto etnografijos eksponatų, kraštiečių menininkų kūrinių. Čia pagerbti ir įamžinti kraštiečiai, o ypač grafikas Jonas Kuzminskis, medžio drožėjas Juozas Grabauskas, kunigas – dailininkas Pranas Šniukšta, poetas Juozas Nekrošius, rašytojas Jonas Mačiukevičius.
Žymiosios Betygalos kraštotyrininkės smalsu buvo paklausti, kaip betygaliečiams sovietmečiu pavyko išsaugoti paminklą Vytautui Didžiajam. „Betygalos mokytojas, kraštotyrininkas Antanas Juška (1920 – 2003), rusams paklausus, kas čia toks stovi, gudriai paaiškino, kad tai rusų karvedys, kažkuriame mūšyje nugalėjęs lietuvius.
„A, tai tada tegul stovi“, – atsakė šie ir Betygalą paliko ramybėj, – pasakojo M.B.Navakauskienė. Šis mokytojas, savo veikla garsinęs Betygalos ir Raseinių kraštą, kaip ir M.B.Navakauskienė, yra paskelbti Raseinių garbės piliečiais.
Aštuntą dešimtį skaičiuojančiai M.B.Navakauskienei galima pavydėti entuziazmo, energijos ir užmojų. Baigus vienos dienos ekskursiją Ugionyse, moteris dar kartą nustebino, kai šypsodamasi pasakė: „Jei skubate, aš galiu pati pėsčia į Betygalą pareiti“. Juk atstumas nedidelis – tik 5 kilometrai. Išsiskyrėme dar kartą užsukę į muziejų, kur jo vadovei netrūko energijos ekspozicijas aprodyti. „Štai krūvelė naujų akmenų, kurių lankytojai, atvežę iš tolimiausių kraštų, geologijos ekspozicijai pridovanojo. Dar turiu juos visus moksliškai aprašyti“, – sakė M.B.Navakauskienė.
Straipsnių ciklas „Miestelių istorijos: muziejų duris atvėrus“ finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos
