Kelionė bekele
Pirmą kartą Aušra Vadopalienė į Korfu atskrido prieš šešerius metus. „Wizzair“ bendrovė tąkart surengė pirmąjį tiesioginį skrydis Vilnius–Korfu ir paskelbė akciją: bilietai dviems už vieno kainą.
„Draugė pasiūlė – skrendam, pažiūrėsim. Gerai, sakau, skrendam. Bet buvau taip apsivertusi darbais, kad net nežvilgtelėjau į žemėlapį, kur ši sala yra, ko ten tikėtis,“ – prisimena Aušra.
Atskridę moterys išsinuomojo automobilį ir pasileido per salą. Internete apie Korfu informacijos buvo mažai, ir jos neturėjo žemėlapio, – tik ant maišelio nupieštas salos vaizdas su keliais pažymėtais kaimeliais.
„Taip ir važiavom. Žiūrim, – o keliukas! Bandom važiuoti. Kelio ženklai apsukti taip, kad nesuprasi, kurią kryptį rodo. Bet kelionė be žemėlapio ir bandymai surasti įdomesnę vietą buvo geriausia Korfu patirtis, nes susipažinom su vietiniais. Jie mūsų klausinėjo, kur važiuojam, rodė kelią, kai kurie kalbėjo tik graikiškai. Bet kažkaip susikalbėjom“, – prisimena pašnekovė.
Tuo metu korfiečiai nelabai žinojo, nei kas yra Lietuva, nei kur ji yra, mūsų šalis jiems asocijavosi su Rusija, Šiaure. Tik užvedus kalbą apie krepšinį, korfiečiai pagyvėdavo. Sabonis, Jasikevičius, Marčiulionis – beveik visi žinojo šiuos vardus.
Keliautoja teigia, kad važiuojant nosies tiesumu, arba pagal ženklus, kurie rodo neaiškią kryptį, arba orientuojantis pagal ant popieriaus lapo užrašytus ir ant stulpo prikaltus pavadinimus, atrado tikrai daug.
„Laukiniai paplūdimiai, baras kalnuose tarp medžių su nuostabiausiu vaizdu į laukinį paplūdimį, siauri keliukai tarp medžių, jausdavomės lyg važiuotume per džiungles. Labai draugiški ir nuoširdūs žmonės, šviežia žuvis, ir, žinoma, pomidorai! Sunokę saulėje, nuskinti šalia nedidukės tavernos esančiame darže yra neapsakomo skonio. O agurkus valgiau kaip obuolius“, – prisimena Aušra.
Nepaisant to, kad bijo aukščio, keliautoją pakerėjo kalnai.
„Kai vairavau pirmąkart, iš baimės drėko delnai. Kyli į kalną, kelias siauras, posūkis po posūkio, vietomis senas asfaltas, vietomis pacementuota, vietomis žvyras, mašina priešais, svarsčiau, ar nenusiversim nuo atbrailos, apsisukti nėra kur, tik aukštyn... Nors ilgainiui pripratau prie tokio vairavimo, kai kurios vietos mane vis dar gąsdina“, – atvirauja ji.
Meilė skatino grįžti į Korfu
Aušrą apsigyventi Korfu privertė meilės emigrantės dalia. Susipažino su graiku, paskui – pasiskraidymai pirmyn atgal, kol nusprendė, kad vienoje vietoje reikia apsistoti ilgesniam laikui. Moteris sako, net bandžiusi derinti darbą su gyvenimu Korfu, bet sekėsi sunkiai. Teko apsispręsti, kam daugiau skirs dėmesio.
„Vis daugiau sužinodavau apie salą, vis daugiau keliavau, susitikdavom su vietiniais, susipažinau su jų tradicijomis, papročiais, išmokau gaminti vietinių patiekalų. Galiausiai įkūrėme įmonę „Mano Graikija“ ir ėmėme organizuoti privačias ekskursijas, savo draugą įkalbinau daryti projektą turistams „Corfu with locals tours“, – juk įdomiausia bendrauti su vietiniu, o dar graikiškos emocijos ir mokymasis lėtai keliauti, o pernai su drauge iš Lefkados salos pasiūlėme keliautojams dalytis savo patirtimis Facebook grupėje „Kelionės į Korfu ir Lefkadą“.
Aušra su pertraukomis Korfu gyvena jau šešti metai. Paprastai žiemoti lapkričio mėnesį grįždavo į Lietuvą, bet pernai karantinas pakoregavo planus. Žiemojimas saloje pridėjo ne tik žinių apie korfiečių gyvenimą, bet ir patirties.
Kas toji Korfu?
Jei ketinate atostogauti šioje saloje, derėtų žinoti keletą faktų.
Korfu yra septintoji pagal dydį Graikijos sala ir antroji pagal dydį Jonijos jūros sala. Iš viso Jonijos jūroje yra septynios Graikijai priklausančios salos.
„Jei žemėlapyje ieškosite Korfu, žiūrėkite po Italijos „kabluku“. Forma sala panaši į undinėlę. Paprastai keliautojai palyginę Korfu su kitomis Graikijos salomis, tvirtina, kad ji labai žalia. Tai dėl daugybės alyvmedžių ir kiparisų. Didžiausias miestas – salos sostinė – yra šiaurės vakaruose, irgi vadinasi Korfu, antrasis pagal dydį – Lefkimis. Jis yra pietinėje salos dalyje, panašesnis į didelį kaimą“, – pasakoja Aušra.
Korfu niekada nebuvo okupuota Osmanų imperijos, kaip kitos Graikijos salos, bet jos istorija ne mažiau spalvinga. Čia paliko pėdsakų bizantai – galima aplankyti jų Šv. Jasono ir Šv. Sossipatros banžnyčią, pilių liekanų. Vėliau saloje 400 metų viešpatavo venecijiečiai, palikę žymes architektūroje. Beje, ryškų pėdsaką venecijiečiai paliko ir gastronomijoje. Jų nurodymu saloje imti auginti alyvmedžiai, jie atvežė ir prieskonių, kuriuos vietiniai gyventojai dabar noriai naudoja savo patiekalams, pavyzdžiui, pipirų, taip pat kavos, šokolado ir net kai kurių daržovių – pupelių, pomidorų, kukurūzų.
Naujieji receptai netgi gavo itališkus pavadinimus – binco, burdeto, salado, panada, poulenta, sofrito... Bet pagrindiniu patiekalų ingredientu vis dėlto tapo alyvuogių aliejus. Todėl galima sakyti, kad Korfu maistas vis dar yra Viduržemio jūros, tačiau dėl Venecijos įtakos pikantiškesnis ir, deja, kaloringesnis.
XVIII a. pabaigoje keletą metų sala priklausė prancūzams – labiausiai primena Listono skveras – jis panašus į Paryžiaus Rue de Rivoli gatvę. Iki šiol moterys, norinčios pasirodyti naujus drabužius eina pasivaikščioti į šią gatvę. Beje, prancūzai įkūrė pirmąjį Graikijoje šiuolaikinį universitetą – Jonijos akademiją ir Menų ir mokslų institutą.
Paskui šimtmetį šeimininkavo britai. Pirmą kartą graikų kalba buvo paskelbta oficialiąja kalba. Kerkyroje buvo nutiestas kelių tinklas, pastatytas akvedukas miestui tiekti vandeniu, pastatyta daugybė visuomeninių pastatų.
XIX a. viduryje sala susivienijo su Graikija.
Apžiūrėti per dvi dienas?
Ar galima salą apvažiuoti per dvi dienas? Taip dažnai mėgsta keliauti skubantys lietuviai, savaitgalinėms kelionės besirenkantys vis naujas šalis ar miestus.
„Taip, galima, – sako Aušra. – Beveik neišlipant iš automobilio ir mažai ką pamatant. Rekomenduočiau po salą keliauti lėtai. Sustojant, nuklystant, pasiklystant. Tada ji atsivers“.
Aušra sako, kad saloje vis dar atrandanti laukinių paplūdimių, dar liko daug nepraeitų pėsčiųjų takų, nepamatytų olų, neištyrinėtų senųjų vienuolynų.
Graikai neskuba. Aušra siūlo mokytis iš jų mėgautis gyvenimu – gerti kavos kafenijose, neskubėti valgyti, gėrėtis vaizdais.
„Atsisėskite tavernoje, išgerkite kavos, pabendraukit su vietiniais. Jie mielai Jums papasakos apie savo gyvenimą, pasidžiaugs, pasidalins rūpesčiais. Arba rytais užsukite į kepyklėlę – ten visada rasite ne tik šviežios duonos ir graikiškų skanėstų, bet ir pusryčiaujančių korfiečių. Tiems, kas nuomojasi mašinas sudarau maršrutus, bet visuomet pabrėžiu – tikrai nebūtina visur ir viską aplėkti, jei Jums patinka vieta, pasidžiaukite ja. Būtinai sustokite pasigėrėti saulėlydžiais. Ypač jie gražūs vakarinėje salos pakrantėje, kai saulė leidžiasi tiesiai į jūrą“, – pasakoja keliautoja.
Per salą pėsčiomis
Korfu – kalnuota sala. Keliai siauri. Bet yra daug vietų, kur galima keliauti pėsčiomis. Organizuotoms pėsčiųjų grupėms sukurti maršrutai sudaro apie 220 kilometrų. Galima per savo atostogas išbandyti net kelis.
Žygeiviai kasmet vis geriau pasidarbuoja – pravalomi takai, sustatomos informacinės lentelės. Prieš penketą metų tikrai to nebuvo. Vietiniai žygeivių ar bėgiotojų klubai, kad būtų patogu keliauti, daug pastangų dėjo ir karantino metu. Aušra keliauti pėsčiomis rekomenduoja gegužės, birželio ir rugsėjo bei spalio mėnesiais. Liepą ir rugpjūtį ypač karšta ir daug turistų. Keliaujant pėsčiomis galima susirasti ir pigesnių nakvynių apartamentuose, ar apsistoti nuomojamuose kambariukuose.
Keliaujant pėsčiomis galima aptikti turistams nesiūlomų vietų – laukinių paplūdimių. Į must see sąrašą įtraukta mažai vienuolynų su labai įdomia istorija, nepasakojama įspūdinga druskos istorija, o dar kiek olų Korfu! Kas atvyksta pavasarį gali suskubti pamatyti krioklius.
Kažkada Korfu buvo didžiuliai vynuogynai, ypač pietinėje dalyje. Bet praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje pradėjęs sparčiai vystytis turizmas pakeitė korfiečių susidomėjimą tradiciniu verslu – jie ėmė naikinti vynuogynus ir stojo aptarnauti turistus. Vis dėlto kasmet veik kiekvienas korfietis savo reikmėms pasigamina ir vyno. Užeikit į bet kurią vietinę krautuvėlę, paklauskite savininko, ar turite vietinio vyno. Daugelis tikrai pasiūlys.
Nr.1 – ekologinis turizmas
Aušra teigia, kad Korfu saloje su ekologiniu turizmu susiduria netgi tie, kurie apie tai negalvoja.
„Beveik kiekviena taverna pateiks jums daržoves iš savo daržiuko. Šviežia žuvis – iš jūros, mėsa – iš mėsininko parduotuvėlės“, – pasakoja saloje gyvenanti lietuvė.
Paženklinti pėsčiųjų takai po kalnus, galybė maršrutų visoje saloje, keliavimas dviračiais po kalnus, pro žaliuojančias alyvmedžių giraites, laukiniai paplūdimiai – daugeliui ekologiškai nusiteikusių žmonių gali patikti tokios atostogos. O paukščių ir gyvūnų stebėtojams verta apsilankyti prie Korisiono ežero.
Čia yra ekologinių ūkių, kurie siūlo ne tik pas juos pavalgyti, bet ir apsigyventi. Kartu ir apylinkes aprodys.
„Mes su kolege šią vasarą žadame kelias įdomesnes veiklas keliautojams, į kurias įtrauksime ir vietinius žmonės, žinoma, jei kovidas nesutrukdys. Tai ir maisto gaminimo paslaptys, ir kosmetika iš alyvuogių aliejaus, ir žoliavimas. Beje, nemanykite, kad laukines žoles valgo tik karvės. Graikai gamina iš jų chortą – labai skanų pavasario patiekalą.
Saloje galima ekologiškai keliauti net automobiliais – jau keliose vietose pastatytos kolonėlės įkrauti elektrinius automobilius.
