Rimtis ir ypatingas dėmesys artimui
Adventas, trunkantis iki pat Kalėdų ryto, ir šiandien laikomas itin svarbiu lietuvių pasaulėjautoje, tačiau XIX a. dvarų gyventojai į šį laikotarpį žvelgė kiek rimčiau ir santūriau. M.Daraškevičius sako, kad dvaras buvo pagrindinė bažnyčios atrama, todėl bajorai, kaip riterių luomas, ypatingai stengėsi puoselėti visas katalikiškas vertybes.
„Ilgus Advento laikotarpio vakarus atokiuose dvaruose bajorų šeimos nariai leisdavo skaitydami balsu šeimos nariams ir apsilankiusiems svečiams, piešdami, spręsdami galvosūkius. Jei vaikai artėjančiomis šventėmis džiaugdavosi, tai senoliai – ne visuomet, mat šis laikotarpis buvo skirtas prisiminti jau mirusius artimiausius žmones“, – istorijos detalėmis dalijasi dvarų paveldo tyrinėtojas.
Jis taip pat atskleidžia, kad Kūčių vakaras būdavo ramus, skirtas susikaupimui, rimčiai ir jaukiems prisiminimams, tačiau po iškilmingos ritualinės vakarienės būdavo ir džiugesio – giedamos giesmės, teikiamos dovanos. Dar ir dabar kai kurios šeimos kūčiavojant padeda ant stalo tuščią lėkštę bei žvakutę, skirtą atminti mirusiam giminaičiui. Kadangi Kūčios – religinė šventė, jos metu būdavo laikomasi sauso pasninko, iš šventinio valgiaraščio išbraukiant mėsą ir pieną. M.Daraškevičius pasakoja, kad tik vaikams ir senoliams tuomet galėjo būti daromos išimtys ir leidžiama lengvai užkąsti.
Kūčių stalo papročiai
M.Daraškevičius pasakoja, kad ant šventinio Kūčių stalo patiekalai būdavo kuklūs tiek turtingų didikų rūmuose, tiek eilinių bajorų dvaruose. Dažniausiai būdavo patiekiami barščiai, šalta žuvis, silkė, kūčia, džiovinti vaisiai, kompotas, vynas ir kiti patiekalai bei gėrimai, kuriuos neretai galima pastebėti ir ant šių dienų stalų.
Istorikui antrina ir krašto tradicijų puoselėjimą skatinantis Šakių rajono verslininkas Arūnas Tarnauskas, sakydamas, jog karantinas šiemet privertė lietuvius iš naujo atrasti savo kraštą ir tas susidomėjimas neblėsta. Šalyje išlikę istorija dvelkiančių vietų, kuriose iš arčiau galima susipažinti su XIX a. dvariškių kultūra bei tuometine virtuve. Viena gurmaniškiausių – Zyplių dvaro buvusioje virtuvėje įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“, kuriame senieji aukštosios virtuvės valgiai atitinka šiandieninės kokybės standartus, bet stebina istorinių skonių ir tekstūrų deriniais.
„Kiekvienam lietuviui pravartu susipažinti su kadaise protėvių galbūt ragautais valgiais, pajusti kuo ir kaip jie gyveno, ir taip dar labiau įsigilinti į mūsų tautos šaknis. Zyplių dvaro virtuvės šefas, mūsų kuchmistras, naujam gyvenimui prikėlė ir šiuolaikiškai interpretavo ne vieną patiekalą, taip leisdamas pajusti gastronomijos kultūrinę vertę“, – tikina A.Tarnauskas.
Jis atskleidžia, kad pandemija lietuvius paskatino dar giliau pažvelgti į senąsias krašto ar regiono tradicijas, todėl kilo noras suteikti galimybę su jomis susipažinti neišvykstant iš namų – į gastronominę kelionę laiku karantino metu padės nusikelti maistą šeimos šventei pristatantis kurjeris. Restoranas paruošė ypatingą Kūčių vakarienės meniu, kurį sudaro, senųjų lietuvių mėgti ir kai kuriems gal net neragauti, bet restorane svečiams patiekiami, patiekalai, kaip kad šiene rūkyta silkė su raugintais obuoliais ir riešutais ar istorinė lietuviško Kūčių stalo pažiba – kūčia.
Dovanos iš širdies ir padėka tarnams
Kaip pasakoja dvarų paveldo tyrinėtojas M.Daraškevičius, tarp populiariausių kalėdinių dovanų Lietuvos dvaruose visuomet buvo knygos, tačiau jų dažniau sulaukdavo vyrai. Moterims būdavo dovanojami papuošalai, audiniai ar prabangūs nėriniai. Vaikai būdavo džiuginami žaislais: mergaitės – lėlėmis ar jų namais, berniukai – mediniais kardais, šautuvais, traukinukais ar netgi jau mažais automobiliais. Anot dvarų paveldo tyrinėtojo, vaikai taip pat turėdavo pareigą paruošti dovanas tėvams – tai būdavo tarsi jų padėka, o jiems padėdavo auklės ar guvernantės.
„Dovanos dvare paprastai buvo teikiamos po Kūčių vakarienės. Jos puikuodavosi po egle, ant stalo arba būdavo surengiama loterija, kurios metu kiekvienas šeimos narys išsitraukdavo dovaną. Jei dovana nepatikdavo, buvo galima ja apsikeisti“, – pasakoja M.Daraškevičius.
Jis sako, kad dovanos būdavo dovanojamos ne tik šeimos nariams – smulkesnes dovanas gaudavo ir dvare dirbantys tarnai bei jų šeimos. Suaugusiems tai būdavo nedideli suvenyrai, audiniai, o jų atžaloms – meduoliai ar obuoliai. Anot dvarų paveldo tyrinėtojo, Kalėdos buvo laikomos kulminacine metų švente, per kurią dvariškiai stengdavosi visus prisiminti ir jiems padėkoti.
Kalėdų tradicijos XIX a. – kiek kitokios nei dabar
Ypatingą reikšmę kalėdiniu laikotarpiu turėjo, ir vis dar turi, Kalėdų eglė ir jos dekoravimo procesas. Dvarų gyventojai ją puošdavo Kūčių dieną, tačiau šeimos jauniausieji ją pamatydavo tik po šventinės vakarienės. M.Daraškevičius atskleidžia ir kitus svarbius namų puošimo elementus – valgomojo kampuose sustatytus javų pėdus, šviestuvą, apkaišytą eglišakiais, po valgomojo stalu paklotą šieną.
„Pastarasis paprotys kai kuriose šeimose išliko ir iki šiandien, tačiau eglišakių ar javų pėdų kaišymas – jau tikriausiai nebepraktikuojamas. Kalėdų eglės dekoravimas taip pat šiek tiek pakito – dabar eglutė jau nebėra stebuklas, iliuminuotas vaško žvakutėmis salone. Dažnuose namuose šiandien eglė yra įžiebiama jau gruodžio pradžioje, neretai ji būna dirbtinė“, – kalba dvarų paveldo tyrinėtojas.
Jis sako, kad iš XIX a. dvarų gyvenimo į šiuos laikus atkeliavo ir dar viena tradicija – per didžiąsias žiemos šventes į didesnius dvarus atvykdavo visas būrys giminaičių iš tolimesnių dvarų, kad kartu galėtų praleisti ilgas žiemos atostogas ir pakalėdoti. Vyrai medžiodavo ir prieš Kalėdas, ir po jų, vaikai užsiimdavo žaidimais, o ponios organizuodavo vaišes.
A.Tarnauskas priduria, jog į senojoje Zyplių dvaro virtuvėje įsikūrusius „Kuchmistrus“ didžiosioms metų šventėms šeimos renkasi ir šiais laikais – dėl pandemijos išimtimi tapo tik šie metai. Anksčiau žiemos švenčių metu LDK virtuve garsėjančiame restorane būdavo rengiami įvairūs edukaciniai užsiėmimai, kurių metų svečiai susipažindavo su senąją lietuvių dvarų kultūra, laiku nusikeldavo į XIX a. Kūčių ar Kalėdų šventę dvare – kuchmistras paruošdavo specialius šventinius patiekalus.
„Susiduriant su išskirtine situacija šalyje ir visame pasaulyje, kad ir kaip tai nutoltų nuo šeimų susikurtų tradicijų ar būtų sunku emociškai, susitikimus su tėvais bei seneliais šventiniu laikotarpiu atidėti yra būtina, kol padėtis taps kontroliuojama“, – priduria A.Tarnauskas.