1924 m. čia temperatūra buvo nukritusi iki -71,2 laipsnių – tai yra šalčiausia oro temperatūra, užfiksuota žmonių gyvenamoje vietovėje. Tam pažymėti gyvenvietė pastatė jaučio skulptūrą, rašo cntraveler.com.
Kiek ironiškai skamba kaimo pavadinimas. Oimiakonas evenų kalba, kuria kalbėta šiose vietovėse, reiškia „neužšąlantis vanduo“. Pirmieji žmonės čia apsigyveno trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai žiemos metu ganomus elnius jie gindavo prie čia esančių šiltųjų versmių. Šiuo metu kaime gyvena apie 500 žmonių.
Dabar žiemos metu čia viskas užšąla. Užšąla net vamzdžiai ir vanduo juose, todėl nemažai tualetų čia yra tiesiog išvietės be kanalizacijos.
Tokiomis sąlygomis be galo sunku ką nors užsiauginti, todėl vietos gyventojų dieta daugiausia susideda iš mėsos ir žuvies, kartais maistas net valgomas sušaldytas.
Automobiliai čia kartais net nebūna išjungiami. Išjungsi – variklis taip greitai užšals, kad jo vėl neužvesi.
Vaikščioti pėsčiomis taip pat nesinori. Blakstienos ir seilės greitai sušąla į skaudžias mažas adatėles, kurios bado kūną. Ir degtinė suledėja, jeigu butelis paliekamas lauke.
Šalčiausiu metų laiku naktis Oimiakone trunka 21 valandą. Tačiau kasmet po tamsios žiemos kaime švenčiamas „Šalčio poliaus festivalis“, kuriam vadovauja Jakutijos „Speigo valdovas“. Tai smagi pagoniška dvasia, kuri kviečia linksmintis – važinėtis šunų kinkiniais, stebėti elnių lenktynes, žvejoti ant ledo ir pan.
Šventė kasmet vyksta kovo mėnesį, nors į ją atvyksta nedaug turistų. Oimiakonas yra už dviejų valandų kelio nuo Jakutsko, kuriame yra artimiausias oro uostas.
Nors Oimiakonas žinomas dėl stingdančios temperatūros, pastaraisiais metais klimatas čia irgi keičiasi. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus sausio mėnesį temperatūra kone pasiekė 1924 m. rekordą (buvo -67 laipsniai), tačiau jau po dviejų savaičių teliko -8 laipsniai, kas yra stebėtinai šilta tokiu metu. Per dvi savaites temperatūros skirtumas buvo beveik 60 laipsnių!
Šiemet Oimiakoną aplankė ir lietuvis keliautojas Karolis Mieliauskas, kuris į neįtikėtinai šaltą kelionę leidosi motociklu. Miestelio valdžia teigė, kad jis pirmasis taip atvyko į Oimiakoną žiemą. Daugiau apie jo įspūdžius skaitykite čia: „The Coldest Ride“: ką veikti šalčio sukaustytame Oimiakone?
K.Mieliauskas rašė, kad jokių kavinių ar restoranų ar net valgyklų kelių šimtų kilometrų atstumu aplink nerasi. Nėra čia jokių muziejų, nėra net parduotuvės. Miestelis didelis, namai didžiuliame plote išmėtyti retai, tad reikia gerokai pašalti nosis, rankas ir kojas norint viską apeiti. Kita vertus, nėra reikalo daug vaikščioti, nes visi namai vienodi, o ir nelabai yra ką žiūrėti.
