Pasiruošimas kelionei
Apsilankyti Ruandoje mane pakvietė, ten gyvenantis lietuvių kilmės kunigas misionierius Hermanas Šulcas. Likimas mane su juo suvedė jo įkurtoje Jaunimo sodyboje Kėkštų kaime Kretingos rajone. Gal jam gerokai įkyrėjau klausinėdama apie Ruandoje, Mušos kaime, taip pat įsteigtą jo Jaunimo sodybą, o gal tiesiog suprato, kad savo akimis svajoju pamatyti tikrą, o ne turistų nupėdžiotą Afriką.
Du kartus manęs kviesti į Ruandą nereikėjo. Noras pamatyti ją buvo toks didelis, jog buvau pasiruošusi miegoti, kad ir mažiausioje lūšnelėje ar net po atviru dangumi, apsieiti be dušo, o dėl maisto visai nesukau galvos – badu nenumirsiu.
Tačiau kunigas mane nuramino, kad atvykusi tikrai turėsiu savo lovą po stogu, bus net dušas su karštu vandeniu, badu niekas neleis numirti. Ir mano dideliai nuostabai – bus net internetas.
Buvo padarytas man iškvietimas iš Ruandos, o paskui teko kreiptis į Olandijoje esančią Ruandos ambasadą, dėl vizos. Viskas vyko internetu ir gan greitai.
Prieš kelionę kai ką buvau skaičiusi apie Ruandą. Kad ji yra valstybė arti pusiaujo Centrinėje Afrikoje, Didžiųjų ežerų regione. Ji dažnai vadinama tūkstančio kalvų šalimi. Yra du lietingi sezonai. Ruanda – viena iš švariausių Afrikos valstybių. Į šalį neleidžiama įvežti vienkartinių polietileno maišelių, nes nėra priemonių, kaip juos sunaikinti. O kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį rengiamos privalomos talkos, kurių metu sodinami medžiai, tvarkomos gatvės, bei atliekami kiti darbai.
Nors Ruanda beveik tris kartus mažesnė už Lietuvą, tačiau joje gyvena per 12 milijonų žmonių. Pinigai – Ruandos frankai. Vienas euras apytikriai lygus 1000 frankų. Ruandos sostinė – Kigalis.
Susimokėti už vizą reikėjo atskridus į vietą – Kigalio uoro uoste. Taigi sumokėjusi už bilietą pirmyn ir atgal – Kaunas – Kigalis – Kaunas, su vienu persėdimu Amsterdame, apie 1200 eurų, ėmiau ruoštis kelionei. Iš anksto pasirūpinau vaistais nuo maliarijos. Juos vėliau sąžiningai ir gėriau. Kadangi angliškai moku silpnokai, tai paprašiau vyro, kad angliškai man atspausdintų keletą frazių, kurios man patekus į keblią padėtį galėtų praversti.
Keliaudama visada tikiuosi geriausio, bet pagalvoju ir apie neplanuotus dalykus. Pažįstami jūreiviai pasakojo, jog Afrikoje, net oro uoste, gali nutikti baisių dalykų. Vyras, pamatęs kaip aš rimtai ruošiuosi netikėtumams, ėmė abejoti ar gerai elgiasi išleisdamas mane vieną į kelionę. Gal esą geriau tegu prapuola tas bilietas, bet mano kailis lieka sveikas.
Nepamiršau pasidaryti ir paso, vizos bei iškvietimo kopijų. Pinigus ir dokumentus nusprendžiau jog pasiliksiu prie savęs, o porą fotoaparatų ir vaistus nuo maliarijos laikysiu mažoje kuprinėje, kurios neišleisiu iš rankų. Pamaniau, kas bus jeigu vaistai nuo maliarijos liks lagamine, o jis dings. Nemanau, kad greit būčiau galėjusi jų Ruandoje įsigyti.
Nupirkau ir vaikams lauktuvių – ketvirtadalį bagažo leistino svorio užėmė saldainiai. Pamaniau, kad ten, kur skrendu, jų tikrai nebus per daug.
Nesvarbu, kur bekeliaučiau, užverdama buto duris mintyse sau pasakau, kad dabar prasideda mano kelionė ir niekas man neįstengs sugadinti geros nuotaikos, o jei kas ir nutiks, tai bus tik mažytis kelionės nuotykis.
Svarbiausia buvo, kad lėktuvas skrendantis iš Kauno oro uosto nevėluotų į Amsterdamą, nes tenai turėjau tik 55 minutes persėsti į lėktuvą skrendantį į Kigalį. O tai buvo pirma diena, kai buvo remontui uždarytas Vilniaus oro uostas.
Tiesiai į Afrikos širdį
Kai lėktuvas iš Kauno išskrido laiku – lengviau atsikvėpiau. Pavėlavus galėjo tekti skristi su persėdimais, o šito nelabai norėjosi. Amsterdamo oro uoste greitai susiradusi iš kur išskrenda lėktuvas į Kigalį, kiek nustebau – tikėjausi pamatyti tik juodus veidus, o pasirodo, tokių kaip aš -pusė keleivių.
Dar perkant bilietą kunigas patarė pirkti prie iliuminatoriaus, kad galėčiau pamatyti Sacharos dykumą. Ir neapsirikau. Tokio didingo vaizdo savo gyvenime nebuvau mačiusi ir vargu ar bepamatysiu. Smėlis, vien smėlis kiek užmatai. Kaip žmonės sugeba išgyventi tokiuose smėlynuose?
Žiūrint pro iliuminatorių kelionė visai neprailgo – išskridusi iš Kauno ryte aštuntą valandą, vakare septintą jau leidausi Kigalyje. Lauke jau buvo tamsu.
Oro uoste sumokėjusi 30 dolerių gavau vizą. Buvau pasiruošusi, kad jei kils kokių nesusipratimų, nepanikuoti, o skambinti kunigui ir prašyti jo pagalbos. Mokėdamas devynias kalbas, bei jų vietinę, tikrai man pagelbės.
Dieve, pamaniau, kokios gyvenime gali būti nuostabios akimirkos ir vos neapsiverkiau iš laimės – aš pagavau savo svajonių paukštę, aš – pačioje Afrikos širdyje!
Tačiau, kaip nustebau, kai dar kartą patikrinus mano dokumentus, pasiteiravus kur apsistosiu, buvau nukreipta išėjimo link. Kaip supratau, mano bagažas buvo net neatidarytas.
Išėjusi pro duris į lauką apsidairiau – bene kur pamatysiu kunigą. Staiga prie manęs, tarsi iš po žemės, išdygo du vyrukai. Vienas jų ištarė mano vardą. Iš nuostabos net išsižiojau. Ir tarsi seni geri draugai apsikabinome, o paskui čiupo ir mano bagažą. Jie paaiškino, kad padre, taip jie vadina kunigą, tuoj ateis. Po minutės pamačiau ateinant ir kunigą H.Šulcą, kurio veidą puošė šypsena. Dieve, pamaniau, kokios gyvenime gali būti nuostabios akimirkos ir vos neapsiverkiau iš laimės – aš pagavau savo svajonių paukštę, aš – pačioje Afrikos širdyje!
Paskui susėdę į visureigį, kurį vairavo vienas iš mane pasitikusių vyrukų, pajudėjome sodybos link, kuri yra įsikūrusi už 60 kilometrų nuo sostinės Kigalio, tačiau dėl blogo kelio kelionė trunka visą valandą. Iš pradžių gatvės buvo asfaltuotos ir apšviestos. Pakelėse virė gyvenimas – būriavosi žmonės, matėsi mažytės krautuvėlės, gatve riedėjo motociklai, dviračiai, net pasibaigus gatvės apšvietimui, be jokių atšvaitų šmirinėjo žmonės. Kartais atrodė, kad nelaimė neišvengiama, kad mes ką nors pervažiuosime ar į mus kas atsitrenks – iš baimės net užsimerkdavau.
Nustebino Jaunimo sodybos dydis ir tvarka
Kadangi į sodybą atvykau jau sutemus, tai nieko daug aplinkui ir negalėjau įžiūrėti, jaučiau tik neįprastus nosiai kvapus. O atsigulusi niekaip negalėjau užmigti, vis galvojau ką rytoj pamatysiu. Ryte, po pusryčių, kunigas rodydamas į vieną merginą, Anželiką, kuri taip pat buvo atvažiavusi manęs pasitikti, pasakė, kad ji bus mano angelas sargas ir visur mane lydės. Ji gerai kalbėjo angliškai. Nežinau kaip, bet man pavyko su ja puikiai susikalbėti. Vaikščiojom ne tik po sodybą, bet lankėmės ir už jos ribų. Tai du skirtingi pasauliai – vienas švarus ir laimingas sukurtas kunigo H.Šulco ir jo rėmėjų, kitas – už tvoros – skurdus ir varganas.
Nors iš kunigo pasakojimų jau daug žinojau apie Jaunimo sodybą Mušoje, bet tai, ką pati pamačiau – atėmė žadą. Sodyboje apie 40 pastatų. Čia yra globos namai, amatų mokykla, gimnazija, aukštoji technikos mokykla, kurioje mokosi net pasiturinčių tėvų vaikai. Čia mokosi apie 300 jaunuolių. Dėmesį patraukė salė talpinanti 700 žmonių ir pritaikyta tiek sportui, tiek kultūriniams renginiams.
Veikia didžiulė valgykla, kur galima pamaitinti 400 studentų. Sodybos gyventojai per dieną maitinami tris kartus. Mėsa valgoma labai retai. Yra ir koplyčia, kur vyksta pamaldos. Vienuolės ir broliukai prižiūri mažesnius vaikus. Kiek atokiau stovi ir svečių namas, kuriame ir buvau apgyvendinta. Jame keletas dviviečių kambarių, lovas dengia tinkleliai nuo uodų. Kambaryje yra dušas, tualetas, kriauklė. Patalynė švari. O visi baldai – stalas, lovos, kėdės, spinta – pačių pagaminti.
Kambaryje ant stalo stovėjo net du buteliukai geriamo vandens su tokiu neįprastu pavadinimu –„Nilas“. Tačiau vėliau gėriau vandentiekio vandenį. Pasak kunigo, prireikė nemažai lėšų ir laiko, kad šis šaltinio, esančio už 900 metrų, vanduo atitekėtų į sodybą. Patiko ir maistas. Nors sriuba kiekvieną dieną buvo verdama praktiškai ta pati. Patiko ir pupelės, virti bananai, žuvis. Viskas labai patiko. Viskas natūralu ir be jokių priedų. O puodai, nors gaminama ant atviros ugnies blizgėti blizgėjo. Vėliau ir pati stebėjausi, kad kelioninė vaistinėlė, taip ir liko gulėti lagamine nepaliesta.
Kartą vakarieniaujant kunigas pastebėjo, kad prie stalo susirinko įvairiausių tautybių žmonės – italai, amerikiečiai, vokiečiai, ruandiečiai ir aš – iš Lietuvos. Ir visiems buvo smagu. Man atvykus po kelių dienų atskrido dar vienas lietuvis. Jis čia lankėsi jau trečią kartą. Gerai mokėdamas anglų kalbą, jis padėdavo studentams ruošti namų darbus, ir sakė, kad jų mokymosi programa gan sudėtinga. Kadangi čia visi užsiėmę, kas mokosi, kas pluša darže ar virtuvėje, tai ir aš nusprendžiau ką nors gero nuveikti. Nusipirkusi sodybos parduotuvėje kelis metrus audinio per porą dienų pasiuvau penkias sukneles sodybos vaikams. Vienuolės, kurios prižiūri vaikus, liko patenkintos tokia mano dovana.
Antrą vakarą atėjus laikui vakarieniauti išėjau į lauką, nes turėjau kiek paėjėti iki valgyklos. Lauke jau buvo tamsu ir nieko nesimatė. Vos žengusi kelis žingsnius supratau, kad visai nematau kelio kur eiti, tik gerokai toliau švietė valgykla. Bandžiau eiti, bet vis nuklysdavau nuo grįsto akmenų tako. Nenorėdama prisidaryti bėdos – išsisukti kojos – ėmiau rankomis grabalioti kelią, vis nutverdama tai sausą šaką, nukritusį avokadą ar dar kažką.Taip visko prisičiupinėjusi atropojau iki apšviestos vietos. O prie stalo pasiskundžiau kunigui, kad jau labai tamsu ir nematau to žvaigždėto Afrikos dangaus. Kunigas nustebęs pasiteiravo ar neturiu prožektoriaus. Aišku neturėjau.
-Einant tamsoje būtina žiūrėti po kojomis. Gali gyvatė pasitaikyti. Kartą juodoji mamba buvo net į lovą įsirangiusi. Buk atsargi ir plyšį po durimis kambaryje užsikimšk, – dar patarė.
O siaube! Taip besigrabaliodama galėjau ir gyvatei už sprando nutverti. Ir kaip pati apie tai nepagalvojau!
Dažnai rytais pabusdavau nuo bananų lapų šnaresio, taip arti jie augo prie svečių namo. Pirmą kartą išgirdusi jų šnaresį pamaniau net, kad lyja.
Už tvoros – kitoks pasaulis
Kadangi pensijų niekas negauna, kunigas mums su Anželika davė nunešti truputį pinigų patiems vargingiausiems. Visi jie stengėsi apkabinti ir padėkoti. O moterys tuoj pinigus paslėpdavo patikimiausioje vietoje – liemenuke. Vaikštant po kaimą vis dairiausi ar iš kur neišbėgs piktas šuo, bet Anželika nuramino, kad šunų čia visai nėra. Žmonės patys neturi ko valgyti, tad ir šunų nėra kaip išmaitinti ir, kad nepradėtų pulti ant žmonių, valdžia liepė juos iššaudyti. Užsukome ir į šalimais esančią kaimo mokyklą. Nustebino mokytojų ir vaikų nuoširdumas. Tie, kurie negali lankyti mokyklos sėdi šalia pievelėje ant senų padangų ir klausosi ką mokytojai kalba. Mokytojams jų gaila, tad ir šalin nevaro.
Kartą, einant prie ežero su sodybos vaikais pasivaikščioti, sutikome kitus vaikus atėjusius pasisemti vandens. Geltonais plastikiniais kanistrais jie sėmė vandenį ir vilko juos į kalvą, kur dar laukė netrumpas kelias į namus. Kai kurie vaikai buvo tokie maži ir sulysę, kad niekaip negalėjau patikėti, kad jie gali taip sunkiai nešti. Kunigas pasakojo, kad kaimo vaikai dažnai per dieną valgo tik vieną kartą. Žmonės gyvenantys kaime neturi kitų pajamų, kaip tik iš išauginto derliaus, ir tai, jei pavyksta jį parduoti.
Vaikštinėdama po kaimą pamačiau būrelį paauglių. Jie spardė kamuolį. Norėjau juos nusifotografuoti. Tik paskui supratau, kad jų kamuolys – tai laikraščiai apvynioti virve. Nuleidau pakeltą fotoaparatą, nes pajutau gėdą. Tokią, kaip kadaise jaunystėje, apsilankius Maroke Kasablankos uoste, kai bandžiau nufotografuoti vandens pardavėją. Rankose jis laikė varpelį, o ant nugaros – odinį maišelį su vandeniu. Kepinant saulei, jis vaikštinėjo tarp žmonių ir siūlė vandens stiklinę, kad pats galėtų nusipirkti duonos.
Tai buvo senas ir suvargęs žmogus. Kai bandžiau fotografuoti, jis nusigręžė. Ir aš pajutau tokią didžiulę gėdą, tarsi tyčiočiausi iš jo vienintelio pragyvenimo šaltinio. Ne, sakau sau, ne viską galima fotografuoti, kad ir pačiose egzotiškiausiose pasaulio vietose, nes paskui dar ilgai ilgai gali kankinti sąžinė.
Manė nebegrįšiąs į Ruandą
H.Šulcas čia atvykęs 1978 metais ėmė kurti kitokį gyvenimą. Kaip įmanydamas padėjo vietiniams gyventojams. Valdžia skyrė kiek žemės, o vėliau pats jos dar nupirko. Keletą kartų čia buvo atvykusi ir kunigo mama, kilusi iš Kretingos rajono. Ji mokė vietinius auginti vištas ir antis, bei vaikus paprasčiausios higienos.
Tačiau vieną dieną viskas sugriuvo. 1994 metais balandžio 6 dieną Kigalyje buvo pašautas besileidžiantis lėktuvas su Ruandos ir Burundžio prezidentais. Ruandoj prasidėjo tarpusavio genčių žudynės. Hutai žudė tucius, bei jiems prijaučiančius ir pačius hutus. Žudynių siaubas ir mirtis palietė ir kunigo sodybą. Tuo metu iš sodyboje buvusių 120 vaikų gyvi liko tik 12. Buvo nužudyti net tie vaikai, kuriuos kunigas buvo atsivežęs ir į Lietuvą. Tik atsitiktinumo dėka kunigas liko gyvas. Kurį laiką jis slapstėsi, o vėliau Jungtinių Tautų kariškių buvo išgabentas su tanku. Per 100 dienų buvo išžudyta per 800 000 žmonių.
Tada H.Šulcas manė, kad jau niekada nebegrįš į Ruandą. Nepakeliamai skaudu buvo matyti suniokotą sodybą ir išžudytus vaikus. Tačiau prisiminęs kitus vaikus likusius be artimųjų įveikė savo skausmą ir grįžo. Ir su geradarių pagalba vėl viską atstatė.
Visą genocido siaubą pajunti apsilankius Genocido memoriale. Salėse padėtos nosinaitės akims nusišluostyti. Žiūrėdami filmus, nuotraukas, bei suskaldytas žmonių kaukoles lankytojai nesulaiko ašarų. Ir išėjus iš memorialo ilgai dar negali atsigauti. Protu sunku suvokti, kad žmonės gali būti tokie žiaurūs ir taip kankinti kitus.
Nuobodžiauti neteko
Kartą pasakiau kunigui, kad noriu nuvažiuoti į turgų. Jis pažadėjo, kai tik vienuolė ten važiuos paims ir mus su Anželika. Kiek neįprastai mano akiai atrodė vienuolė vairuojanti visureigį, kuris tai kilo į kalvą tai leidosi į pakalnę sukeldamas raudonų dulkių debesį, nes žemė čia neįtikėtinai raudona. Turguje trumpam pasijutau „balta varna“, nes daugiau baltaodžių nesimatė, matyt turistai čia nesilanko. Paprašiau, kad Andželika padėtų nusipirkti kelis metrus audinio afrikietiškais raštais. Aišku, pardavėjas užkėlė kainą dvigubai.
Tačiau Anželika jam vietine kalba kažką ėmė aiškinti ir po kiek laiko už tą pačią kainą gavau dvigubai daugiau audinio. Jei ką norėjau nusipirkti Anželika akylai stebėdavo, kad manęs kas neapgautų ar nenugriebtų kuprinės. Turguje žmonės prekiavo vaisiais, daržovėmis, pintais dembliais, įvairiaias rakandais ir labai daug – padėvėtais rūbais.
Vieną vakarą Anželika pasakė, kad ryte vyksime į Akageros nacionalinį parką. Kelionė per parką truko 6 valandas. Pasijutau tarsi žiūrėčiau savo mėgstamiausią laidą „Animal Planet“. Iš pradžių pamačiusi, bet kokį gyvūną puldavau fotografuoti. Paskui susivokiau, kad visų parko gyvūnų neįamžinsiu ir to nereikia. Nors liūtų ir dramblių neteko sutikti, tačiau beždžionių, zebrų, buivolų, antilopių, begemotų, žirafų ir kitų gyvūnų prisižiūrėjau į valias.
Vienuolika dienų Ruandoje prabėgo labai greitai. Ar būčiau tiek visko patyrusi gyvendama viešbutyje? Aišku ne. Pamatyti gal ir gali, bet pajusti širdimi – ne.
Kai atėjo laikas atsisveikinti buvo ir ašarų, ir maldų, net lietuviška daina nuskambėjo ruandiečių lūpose. Aš vėl Kigalio oro uoste sėdau į lėktuvą skrendantį į Amsterdamą. Įlipant dar pasiteiravau stiuardesės ar tikrai skrendame į Amsterdamą. Ir ji patikino. Tačiau kai po poros valandų netikėtai lėktuvas ėmė staigiai leistis iš pradžių pamaniau, kad sugedome ir, kad būsiu jau „prisikeliavusi“. Tačiau kai supratau, jog lėktuvas leidžiasi Ugandoje Enteblės oro uoste lengviau atsikvėpiau. Bet kaip nustebau kai visi keleiviai ėmė lipti lauk.
Greitai sumečiau, kad iš lėktuvo geriau man nelipti – Ugandos vizos tai neturiu. Sakė, kad skrenda į Amsterdamą, tai tegu ir skraidina mane į Amsterdamą. Keleiviams baigiant išlipti, prasibroviau prie stiuardesės pasiteirauti, kas nutiko. O ji man ramiai paaiškino, kad išvalys lėktuvą, paims kitus keleivius ir skrisim į Amsterdamą. Še tau ir reisas: Amsterdamas – Kigalis –Amsterdamas. Ne visada gali tikėti ir kas parašyta!
O grįžus namo, kojas teko šveisti net su skalbinių balikliu „Vanish‘‘, tokios jos buvo raudonos nuo Ruandos žemės.
Ką davė man kelionė?
Aš tiek daug joje gavau! Aš dabar drąsiai visiems sakau, kad posakis „lauke vienas ne karys“ – neatitinka tikrovės. O jei kas ginčijasi pasiūlau skristi į Ruandą, pas kunigą H.Šulcą. Protu nesuvokiama, kaip vienas žmogus gali tiek visko nuveikti. Kaip žmogus visą savo gyvenimą gali paaukoti kitiems.
Čia, Ruandoje, jis vaikams atstoją tėvą ir motiną, kunigą ir gydytoją, mokytoją ir draugą. Matydama, kaip vaikai limpa prie jo, negali nesistebėti jo nuoširdumu ir gerumu. Kartais jis sako, kad sakyti, jog esi katalikas nėra sudėtinga, bet juo būti – nelengva.
Dabar aš žinau, kad bananai iš dangaus nekrenta, kad reikia nemažai įdėti triūso, kad Ruandoje jie užaugtų.
Net pinigai įgavo kitą vertę ir prasmę. Kas yra 35 eurai? Tiek reikia šeimai mėnesiui, kad Ruandoje galėtų išleisti vaiką į mokyklą.
Mačiau ir kaip kasamas mineralas koltanas, kuris naudojamas kompiuterių gamyboje, ir kaip velniškai sunkiai dirbdami žmonės gauna tik grašius.
Įdomu buvo stebėti ir kaip šalis ruošėsi artėjantiems prezidento rinkimams. Kaip ir tikėtasi, trečią kadenciją laimėjo buvęs prezidentas Paulis Kagame.
Supratau, koks neapsakomai baisus gali būti genocidas, ir kad neturėtume likti jam abejingi, nesvarbu kur jis vyktų.
Net pinigai įgavo kitą vertę ir prasmę. Kas yra 35 eurai? Tiek reikia šeimai mėnesiui, kad Ruandoje galėtų išleisti vaiką į mokyklą. O ką reiškia 500 eurų premija? Tai ne tik patogūs sportiniai bateliai, bet ir kamuoliai, teniso kamuoliukai, šokdynės, kurios suradusios kelią į Jaunimo sodybą Ruandoje galėtų virsti šypsenomis, džiaugsmo šūksniais ir laimės akimirkomis.
Kažkada mokykloje dailės mokytojas sakė, kad jei kada gyvenime teks rašyti meilės laišką, nerašyti jo ilgo, o rašyti trumpą, bet tokį, kad jį perskaitęs žmogus griebtųsi už širdies ir niekad jo jau nebegalėtų pamiršti. Man, mano kelionė primena tą meilės laišką. Ji buvo trumpa ir spalvinga, ir prabėgo akimirksniu palietusi širdį. Aš jau niekada nebegalėsiu pamiršti Ruandos ir jos žmonių.
Ši istorija yra aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2018“ nominantė. Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia. Jis organizuojamas kasmet.
