Ši istorija yra keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2023“ nominantė.
Kas tas Trenkturas neturėjau žalio supratimo. O jei nežinai, tai ir širdies neskauda. Todėl, kai Gedas ir Gintarė pasiūlė 13 kilometrų žygį pėsčiomis, nedvejodamas sutikau. Dar ir sūnų Kostą prigriebiau. Pažintinius takus esame išbandę ne kartą.
Juk visi žino, kad tai mediniai takai per kokias nors pelkes arba šiaip visai padorūs keliukai. Kodėl Sirvėtos regioninis parkas Švenčionių rajone turėtų būti išimtis?
Pasiūlė 13 kilometrų žygį pėsčiomis, nedvejodamas sutikau.
Didelis kolektyvas mūsų susirinko. Pasijaučiau kaip per klasės iškylas ar studentiškus žygius. Kelio pradžioje visi žvalūs ir laimingi.
Startas buvo duotas prie Kačėniškės piliakalnio. Atstumą žinojome, o koks laukia kliūčių ruožas – ne. Todėl Gintarei įsijungus žingsnių skaičiavimo programėlę, juokais pasakiau, kad ji viso kelio metu sakytų, jog nuėjome dar tik 6,5 kilometro.
Lentomis grįstas kelias greitai baigėsi. Truputį nusivyliau, nes slapčia tikėjausi, kad jis iki pat galo bus toks...
Gamta tose vietovėse beveik nepaliesta. Takelis vinguriavo per tankius miškus, pro partizanų kapus ir per žydinčias pievas, kurių vaizdus su nostalgija prisiminsime šaltais žiemos vakarais. Štai ir pelkutė, po to dar kokios dvi ar trys. Upeliukai ištekantys iš jų ir kažkur pabėgantys. Prisemti batai, nes kaip be jų. Žemuogių pievelės visai po kojomis. Ir vaikai pasilenkę jų paragauti.
Gamta tose vietovėse beveik nepaliesta.
Kai kam lietaus nupraustos uogos vis tiek pasirodė nešvarios. Geriau jau ledai iš „Aibės“. Būtent „Aibę“ vaikai ir norėjo atrasti kokiame kaimelyje.
Kadangi šunelis Milis batų neturėjo, tai išsipurvino letenėles. Jeigu vakar už jį būtum galėjęs gauti 1500 eurų, dabar jis nei sudilusio skatiko nevertas. Kas gi norėtų tokio išsiterliojusio šuns. Visai kaip dalmantinas. Tik dėmės ne natūralios, o nuo juodžemio.
Metas priešpiečiams. Pakeliui pasipainiojo kelios išpuoselėtos sodybos. Geraširdė moteriškė leido mūsų būriui pritūpti ant akmenų. Tačiau vienas iš suaugusių kažkodėl įsikabarojo į seną liepą.
– Leisk pasėdėti ant akmenų, tai ir į medį prikakos! – jį palydėjo bendrakeleivio komentaras.
Nepridergė.
Kadangi elgėmės pavyzdingai, sodybos šeimininkai dar ir vandens pasiūlė.
Takelis vis eina, eina, rodos niekada nesibaigs.
Jeigu būtumėme važiavę automobiliu, įstrigimas garantuotas. Miško kelius vagoja upeliūkščiai, net ir pakilus aukščiau, vėžėse vis tiek stovi vanduo. Kaip ten žmonės nusigauna iki savo sodybų – neįsivaizduoju.
Būtent tada ir įvertinau tokio žygio privalumus. Paprastai lankytinus taškus pasiekiame komfortiškai – su mašina. Bet akivaizdu, kad į kai kurias unikalias Lietuvos vietas taip lengvai nepakliūsi. Todėl smagu, kai kažkas suteikia galimybę paturistauti šiek tiek ekstremaliau.
– Tikriausiai jau kokius 8 kilometrus nuėjome, – tariau Gintarei.
– Ne dar tik šeši, – man atsakė.
Galvojau, kad juokauja, kaip ir aš išvykos pradžioje. Deja. Tuo metu iš tikrųjų buvome sukorę tik 6 kilometrus ir 20 metrų. Dar net nėra pusiaukelės, o jau taip pasivargo. Ir vaikams, ir tėvams turėjusiems pačius mažiausiuosius nešti.
Patyriau tai ir savo kupra, nes užsikėliau išsieikvojusį Kostą ant pečių. Mielai būčiau to nedaręs, bet jis pradėjo zirzti. Adomiškė – jaukiausias kaimas iš čia aplankytų, kraštovaizdis vos ne kaip Šveicarijoje, o mano sūnui krizinis momentas. Tikiuosi neilgam.
Sodyba, kurioje buvome apsistoję, vadinasi „Tundra“, bet į tikrą tundrą ten mažiausiai panašu – komfortas kaip kelių žvaigždučių viešbutyje. Todėl nudžiugau pamatęs pelkėje išdžiuvusius medžius. Pagaliau kraštovaizdis bent kažkuo panašus į šiaurės platybes!
Adomiškė – jaukiausias kaimas iš čia aplankytų.
Iš miško išlindome į kaimą skambiu pavadinimu – Stanislavavas. Išvydęs asfaltuotas gatves ir „alytnamius“ tikėjausi, kad čia tikrai bus parduotuvė. Būtent tai mano sūnų ir motyvavo eiti į priekį. Kitus vaikus taip pat.
Deja, vietiniai gerų naujienų neturėjo. Parduotuvės nėra, retsykiais tik „lapkė“ užsuka. Stanislavave buvo tik vienas dėmesio vertas objektas – nebaigtas statyti vėjo malūnas. Žmogelis turėjo daug ambicijų, bet baigėsi idėjos arba pinigai. Teko viską „damušti“ paprastais blokeliais ir įrengti gyvenamąjį namą.
Horizonte pasirodė aikštelė su stalais ir suolais. Pagaliau! Vėl piknikas! Atgavome jėgas, vaikai pažvalėjo, o keliauti jau buvo likusi mažesnė dalis. Tik netikėta kliūtis – apsemtas keliukas ir lentelė su užrašu „Privati valda“. Šį ženklą ignoravome, nes Trenkturo žemėlapis rodė, kad eiti reikia būtent čia!
Užkopę ant kalnelio supratome, kad apsukome nemažą ratą – apėjome visą Ilgio ežerą.
Nors vaikai išvykos pradžioje niurnėjo, kad nenori eiti, vėliau buvo patys sparčiausi – visą laiką bėgo priekyje. Na ir gerai, bent priekaištų mažiau girdėjome. Kas kita – kai kurie suaugusieji. Jei vieni garsiai Gedą ir Gintarę gyrė už gerą idėją, tai kiti patyliukais prisiekinėjo, kad į tokius žygius gyvenime daugiau neis.
Pavalgius galima ir nusnausti. Bet ne visiems, o tik pačiai mažiausiajai – Kotrynai, patogiai įsitaisiusiai Žygiui ant rankų.
Gedas man pasakojo, kad Trenkturo atsiųstame aprašyme viena nuoroda yra tokia: „pasiekus seną kelmą, pasukite į kairę“. Netrukus tuo įsitikinome patys.
Visai patogus vieškelis, pasirodo vedė į niekur. Čia prasidėjo bene smagiausia dalis. Teko suktis atgal ir į artimiausią mišką bristi per laukus. Tiksliau pasakius – trypti kažkokio ūkininko avižas. Vienintelė paguoda, kad avižinių dribsnių sunaikinome ne per daugiausia – tuo pasirūpino pati gamta, šiais metais neužaugindama didelių javų. Kažkaip peršasi mintis, jog maršruto sudarytojai šia trasa patys nėjo, o jį pabraižė pagal google maps.
Įžengėme į tankią girią. Kartais norint nepasiklysti vien GPS‘o neužtenka. Tenka naudotis pačia seniausia komunikacijos priemone – susišūkauti.
Dar keli šimtai metrų ir pasiekėme kelionės tikslą – tą pačią vietą nuo kurios viskas ir prasidėjo – Kačėniškės piliakalnį. Nuo jo galėsime pasigrožėti Mergežerio ežeru. Bet pirmiausia reikia užkopti į viršų. Tik kaip sudominti pavargusius vaikus?
– Užlipsit, o ten „Aibė“! – iškilmingai pranešė kažkas iš komandos.
– Aibė žemuogių! – pakoregavo jį Eva.
Vaizdas nuo piliakalnio vertas nemažų pinigų. Dabar jau net ir didžiausi niurzgliai džiaugėsi ir dėkojo Gedui ir Gintarei už puikiai praleistą laiką. Tik mažieji, išskyrus Kostą, nors ir gavę batonėlių, vis dar nepatenkinti.
– Nieko, po 20 metų įvertinsit, kokia visgi gera buvo ši išvyka, – pasakė kažkuri iš mamų.
Duotą žodį reikia tesėti. Pravažiavę medinę Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią (į kurios vidų deja neužėjome), pagaliau pasiekėme pažadėtąją žemę – Koops parduotuvę. Pasijaučiau kaip vesterne, kai į miestelį atjoja nepažįstamasis, o prie salūno nuobodžiaujantys vietiniai į jį įtariai žiūri.
Pasijaučiau kaip vesterne, kai į miestelį atjoja nepažįstamasis.
Į mus tokia trijulė irgi kreivai spoksojo. Laimei – čia ne laukiniai Vakarai, todėl jokių incidentų nekilo. Toliau viskas tik į gerą pusę – vaikams buvo daug džiaugsmo gavus ledų ar išsvajotą traškučių pakelį.
Kartais vos kelios valandos suvaidina labai didelį vaidmenį gyvenime. Į Tundros sodybą vakare jau grįžome kitokie nei iš jos išvažiavome. Šiek tiek praturtėję dvasiškai.
Dabar jau žinau, kas tas Trenkturas ir pasiėmęs telefoną, pirmiausia atsidarau ne naujienų portalus, o būtent Trenkturo puslapį ir galvoju, kokią išvyką būtų galima pasidaryti kitose Lietuvos vietovėse.
Ši istorija yra keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2023“ nominantė.
