Ankstų šeštadienio rytą kas iš Kauno, kas iš Vilniaus, penkių slidininkų kompanija, patraukė į Žemaitiją prie Medvėgalio piliakalnio, esančio Varnių regioniniame parke. Šitas piliakalnis yra aukščiausias ir, ko gero, gražiausias Žemaitijos piliakalnis. Prie jo yra kūlgrinda – kažkada žmonių ant ledo žiemą sumesti akmenys ledui atitirpus susmego po vandeniu, taip buvo padarytas povandeninis kelias tik tiems, kas jį žino. Legenda byloja, kad kryžiuočiams netikėtai užpuolus ant Medvėgalio stovėjusią tvirtovę reikėjo pranešti ant kitų piliakalnių esančioms pilims, jog atskubėtų į pagalbą. Tik dvi merginos žinojo, kur yra kūlgrinda iki kito piliakalnio, ir jos pasakė „Mudvi galim“, kas skamba žemaitiškai maždaug kaip „Medvėgalis“.
 |
| A.Kosel nuotr./Šokis ant piliakalnio |
Išsilaipinom iš autobuso, užsidėjom slides ir... smigom į sniegą. Taip, Žemaitijoje sniego visada daug, o tais metais gamta ypač pasistengė. Net dabar dangus, visas apsiniaukęs ir pilkas, žada mums dar sniego. Mindami sau kelią per laukus, iki kelių smigdami net su slidėmis, vorele nučiuožėm iki Medvėgalio. Užlipom, apsižvalgėm, nučiuožėm prie užšalusios kūlgrindos. Ypač pradžiugino vietinių meistrų iš lentų ir kabelio apvalkalo padarytos rogutės.
Bet štai jau žiūrim ir trumpa žiemos diena baigiasi, reikia vietos nakvynei ieškot. Suradom gražų miškelį, užkūrėm laužą ir pastatėm katiliuką, į kurį vietoj vandens įdėjom sniego. Ištirps bus vanduo. Kitas žingsnis – paruošti sau vieta miegui. Pasistatėm palapinę ir paklojom eglišakių guolį prie laužo. Dabar gerai, galima valgyti makaronų košę ir net į žygį paimtą, Vasario 16-ajai paminėti skirtą, pyragą, kuris beveik nenukentėjo per dieną, o paskui į miegmaišį įlindus ir prisispaudus prie bendražygių ant eglišakių, prie laužo, žiūrėti į pragiedrėjusi žvaigždėtą dangų.
Išaušo rytas ir, skirtingai nei namuose, visai norom keliesi, nes naktį buvo gana žvarbu.
 |
| A.Kosel nuotr./Slidės lūžis ant Medvėgalio piliakalnio |
Pusryčiaujam, ir į kelią. Mūsų žygis nebuvo visiškai standartinis. Žmonės paprastai stengiasi kalvas apeiti, o mes į kiekvieną sutiktą kalvą lipom. Daugiausiai tai buvo piliakalniai. Ant piliakalnio šokdavom tradicinį žygeivių šokį „Bliovė asilas ant marių“ ir jo išvarginti nusileisdavom į apačią. Taip ir prabėgo diena, o kai jau pamatėm, jog naktis ateina, tespėjom surasti nakvynei mažą miškelį lauko viduryje. Čia eglių nebuvo, bet mes paklojom vietoj jų nendrių ir visai šiltai išsimiegojom.
Kita diena atnešė siurprizų. Ant Mergeliškių piliakalnio sutikom „Zinzibaro ekspediciją“ – tai žmonių grupelė pati sau padariusi valstybę, kuri vadinasi „Zinzibaras“. Ta valstybė turėjo juodai išpaišyta išrinktą prezidentą. Jie dažniausiai važinėja autobusu ir patys sau susikuria kultūrinę programą – šiandien tai buvo slidės ir piliakalnio lankymas. Deja, kol kartu su jais lakstėm su slidėm nuo piliakalnio, viena iš zinzibariečių išsisuko koją, o mūsų žygio vadas sulaužė slidę. Koją taisė gydytojai, o slidę pataisyti teko mums patiems. Priėjus kelią, teko atsisveikinti ir su vienu iš žygio dalyvių, kuris „ištranzavo“ į Vilnių. Tą dieną nakvynei sustojom pavargę ir greitai sugulėm miegot.
 |
| A.Kosel nuotr./Nusileidimas maiše nuo Šatrijos kalno |
Štai ir rytas, o su juo ir Vasario 16-toji. Užsikabinę ant kuprinių vėliavas pajudėjom link žygio tikslo – Šatrijos kalno. Iki jo buvo visai netoli. Užlipom, atsidusom, apsižvalgėm. Aplinkui tvyrojo rūkas, o apačioje vietiniai jau šventė, šašlykus kepė. Dėmesį pritraukė keista konstrukcija, kurią vaikai tempė į kalną. Pasirodė, kad tai maišas su šienu, į jį laisvai keturiese tilpom ir nusileidom nuo kalno. Paskui atėjom iki Luokės miestelio, kur aplankėm vieno iš žygio dalyvių močiutę. Viskas. Žygis pasibaigė ir tik prisiminimai bei malonus nuovargis primins apie jį. Tegyvuoja Žemaitija ir žiemos žygiai!
