Dalyvaukite konkurse ir Jūs!!! Tasykles rasite čia.
Taigi, ištaikę laisvą savaitgalį, kartu su sese ir jos draugu sėdome į autobusą ir patraukėme Berlyno link. Nors tikėjomės, kad kelionė tikrai nebus lengva – juk autobuse turėjome praleisti net 16 valandų – bet buvome maloniai nustebinti. Patogios sėdynės, malonus aptarnavimas (stiuardesė kalbėjo trimis kalbomis, ir net mokėjo keletą lietuviškų žodžių!) ir, svarbiausia – sočiai vietos kojoms ištiesti. Taigi, ne tik nepavargę, bet net ir pailsėję, penktadienio popietę jau buvome Vokietijos sostinėje.
Berlyne įsikūrėme dideliame jaunimo hostelyje pačiame miesto centre. Buvome labai maloniai nustebinti net keliomis kalbomis kalbančių darbuotojų, kurie mus pasitiko su šypsenomis (nors panašu, kad dirbo tikrai ne trumpas pamainas – visą parą veikiančiuose nakvynės namuose vis pastebėdavome tų pačių darbuotojų veidus). Labiausiai sužavėjo tai, kad hostelio adiministratorius puikiai įsiminė mūsų vardus (nors daugeliui vokiečių juos būtų sunku net ištarti).
Nieko nelaukę, vos palikę savo daiktus, patraukėme apsižvalgyti. Visų pirma, kirsdami didelę sankryžą pamatėme tai, kas turbūt yra įprastas vaizdas didelio miesto gyventojams, bet mums tai buvo naujiena. Du jaunuoliai, degant raudonam šviesoforo signalui, drąsiai stovėjo priešais automobilius ir atliko įvairius magijos triukus, žongliravo bei važinėjosi ant vienaračio. Baigę savo pasirodymą jie sukiojosi tarp sustojusių automobilių ir susirinko savo uždarbį. Sužavėti drąsaus pasirodymo patraukėme toliau.
Paėję vos kelis šimtus metrų supratome, kad esame istoriškai labai svarbioje vietoje – Checkpoint Charlie. Tai vieta, kurioje Šaltojo karo metu stovėjo ne kas kitas, o Vakarų ir Rytų Berlyną skirianti siena. Šios sienos segmentai, tapę tikru istoriniu paveldu, puošė gatvę. Checkpoint Charlie buvo vienintelė vieta, kur užsieniečiai ar kariai galėjo kirsti sieną, skiriančią dvi Vokietijos dalis. Žymiosios sienos nuotrupos pasirodė esančios tikras turistų magnetas – atvirukai su sienos dalelėmis Berlyne pardavinėjami ant kiekvieno kampo.
Ne ką mažiau populiarus Berlyno ženklas pasirodė esantis Ampel – žmogeliukas, užsidegantis keičiantis šviesoforo signalams. Puodeliai, atvirukai, lipdukai, raktų pakabukai ir dar daugybė suvenyrų su šiuo simboliu parduodami kiekvienoje suvenyrų parduotuvėlėje.
Užkandę vokiškų dešrelių pasukome priešinga kryptimi – žygiavome link didelio parko Tiergarten. Iki pat XVIII a. Šis parkas buvo skirtas karaliaus medžioklėms. Šalia parko esančiam zoologijos sodui šį kartą neturėjome pakankamai laiko, bet, nepaisant to, pamatėme daugybę kitų turistų pamėgtų vietų. Patraukę į parko gilumą jau iš tolo pastebėjome išdidžiai stovinčią Pergalės koloną. Priėję arčiau negalėjome atsigrožėti šiuo statiniu, kuris, apšviestas besileidžiančios saulės, atrodė labai įspūdingai. Vos tik nuleidome akis nuo auksu spindinčios kolonos, akys užkliuvo už tikrai ne prastesnio reginio – priešais mus stūgsojo didingieji Brandenburgo vartai. Dabar vienybę simbolizuojantys vartai nuo 1791m. tarnavo kaip muitinės postas. Daugybė žmonių būriavosi prie šio didingo statinio. Įsiamžinę nuotraukose ir paskanavę vokiškos kavos, link nakvynės vietos patraukėme viena žyliausių Berlyno gatvių Unter den Linden – vienai dienai įspūdžių turėjome sočiai.
Šeštadienį ilgai netinginiavome – vos papusryčiavę išsiruošėme aplankyti parlamento rūmų – Reichstago. Pakilę ant parlamento stogo likome netekę žado – priešais mus atsivėrė visas Berlynas. Pasigrožėję kvapą gniaužiančiais vaizdais ir susipažinę su parlamento istorija tęsėme savo ekskursiją. Džiaugdamiesi puikiu oru nusprendėme paklaidžioti po Berlyną. Visai to nesitikėdami, nuklydome iki Muziejų salos. Nors muziejams aplankyti neturėjome užtektinai laiko, bet mėgavomės nuostabiais architektūriniais šedevrais pro juos praeidami. Taip nukeliavome iki pat žymiojo Berlyno Televizijos bokšto, kuris paliko tikrai didelį įspūdį. Priėję Aleksandro aikštę su Neptūno fontanu nusprendėme prisėsti ir pasimėgauti vokiškais/itališkais ledais.
Vakarėjant, kojoms jau pačioms nešant link laikinų namų, stabtelėjome prie memorialo nužudytiems Europos žydams. Objektas, užimantis 19 tūkst. kv. metrų, nepasirodė pati jaukiausia vieta, kurią norėtųsi aplankyti naktį, bet, kadangi jau ten stovėjome, nusprendėme pasisukioti tarp didžiulių skirtingo dydžio betono luitų. Galiausiai, išsivadavę iš šio labirinto ir atgavę kvapą po trumpo maratono, dar sugebėjome nukrypuoti iki Potsdamo aikštės. Aikštėje sužavėjo iškirtinė architektūra ir šviesų žaismas, bet ilgai nebemaklinėję judėjome toliau – jau link hostelio.
Žinoma, nepamiršome ir ko čia atvažiavome – tradiciškai paminėję gimtadienio šventę, išvargę griuvome į lovas.
Sekmadienį nebebuvome tokie laimingi – pamiršę, jog šią šventą dieną jokios parduotuvės Vokietijoje nedirba, tyliai keiksnojome save, kad neįsigijome jokių suvenyrų, ką jau kalbėti apie lauktuves, anksčiau. Taigi, su tikrai nepasunkėjusiais lagaminais patraukėme link stoties, iš kur vėl autobusu važiavome atgal į Lietuvą. Pilni įspūdžių ir gerų emocijų autobuse neliūdėjome, tad ir kelionė visai neprailgo.
Prieš kertant Lenkijos sieną pasižadėjome, kad į Berlyną dar sugrįšime – ten tikrai yra ką pamatyti! O ir šį gimtadienį atsiminsiu dar ilgai.
