Taigi, įleidęs mus į teritoriją, sargas per ant sienos kampo kieme prikabinto televizoriaus su vaizdo grotuvu dar įjungė prancūziškai transliuojamas Afrikos žinias ir išnyko prieš pat aušrą. Autobusas atvyko 6 ryto. Žadėto kondicionieriaus nebuvo. Kaip veikia 100 km per/val. greitis, praviras langas ir 40 laipsnių šilumos, gal nereikia aiškinti, bet jei nežinote, tai paprasčiausiai staiga išpila prakaitas, degina veidą, apsunksta galva ir absoliučiai nebeveikia „oldspice‘as“.
Įlipę į autobusą dar nejautėme diskomforto, nebent tik tai, jog buvome vieninteliai baltieji transporto priemonėje, bei pastebėjome, kad nesilanksto sėdynės, o tarpai tarp jų pasirodė esantys neapibrėžto dydžio. Kitaip tariant, viena eilė sumontuota vienaip, o kita jau kitaip. Kaip ir priklauso baltiesiems, nuėjome ir susėdome gale. Per visą kelionę prie mūsų neprisėdo nė vienas tamsiaodis, jie visi laikėsi saugaus vienos eilės atstumo.
Kelionė prasidėjo kaip įprasta: krykštavimais ir smagiais pokštais, bet neilgam. Pusdienį dar kažkaip traukėme su smagia nuotaika, bet vėliau pravažiavus gal 300 km prasidėjo prastesnis kelias. Toks prastas, kad sėdint skaudėjo nugaras, o ant užpakalio pasirodė pirmieji mazoliai. Pasiekus Togo sieną, prasidėjo tikroji kelionė, nes prie visų dar pakankamai menkų kratymų prisidėjo drėkstantis klimatas bei alkis. Pradėjo kartotis iki tol nepastebimai skambėjusios trijų takelių afrikietiškojo Edmundo Kučinsko versija bei kiti šedevriukai. Prisidėjo ir tai, kad sušlapome marškinėliu ir tik atlikus menkiausią fizinį judesį tuoj pasirodydavo naujas prakaito lašas. Per langus pūtė karštas drėgnas oras, primenantis sutraiškytų bulvių garus, tik kad kvapas buvo daugiau šlapimo ir apgedusių šiukšlių. Kartkartėmis oras sumišdavo su smėlio dulkėmis ir tekdavo krapštytis akis bei užsikimšusią nosį.
Pasikračius dar bent kelias valandas ir skaičiuojant gal 10 kelionės valandą, sulipus paskutiniems palaidiems plaukams, netikėtai sustojome. Vyrai dūzgė it bitės bėgiodami aplink autobusą, o moterys ramiai gulinėjo šalia mašinos pasitiesusios dekučius. Taip ir liko neaišku, kas buvo viso šio šurmulio priežastis. Ar mečetė prie kalnų masyvo, kurioje dalis autobuso keleivių ėjo melstis, ar priekinis ratas, kuriam nuo trinties su karštu asfaltu išlindo vielos. Buvo aišku, kad kelionės su tokiu priekiniu ratu tęsti nebegalime, bet tik mums.
Ties įvažiavimu į kalnų masyvą matėsi du nusivertę ir smarkokai sumaitoti sunkvežimiai. Galbūt dėl to buvo nuspręsta per kalnus nevažiuoti. Vairuotojai, kurių buvo bent trys, patvirtino kalnų apvažiavimo per džiungles primenačius miškus ir gyvenvietės planą, kaip mažiau pavojingą. Neilgai trukus kratymas tęsėsi toliau. Šios kelionės atkarpos privalumas buvo tai, kad pamatėme daug pirmykščių genčių, tiltų tiltelių ir kitokių niekelių, kuriais Togas bei kitos vakarų Afrikos šalys ir žavi. Išvažiavus ant asfaltu vadinamo kelio nebebuvo taip linksma, nes vėl pradėjo kankinti tas pats vėjas, duobės, kurios niekada ir neapleido kelionės metu, dar prisidėjo ir nuovargio kvapas, sklindantis kam nuo kojų, kam šiaip nuo kūnų, o kartais ir nuo šiukšlių. Šiuose kraštuose šiukšlių paprastai nerūšiuoja, net nemeta į tam skirtus maišelius, meta tiesiog ant grindinio lauke arba ant grindų autobuse. Dėl šios priežasties kartais kojos mirko skystyje, panašiame į kūdikio myžaliuką. Kaskart vairuotojui paspaudus greičio pedalą, vėliau pradėjau sekti, kas atplaukia ant autobusų grindų susiformavusiais upeliais iki mano kėdės.
16 kelionės valandą privažiavome Kara miestą Toge. Buvo sutemę. Miesto pradžioje matėme gan įprastą vaizdą - žmones, kepančius maistą gatvėse, moteris, nešiojančias dyzelino butelius dideliuose skalbimo bliūduose tiesiog ant galvos, kartu prisisegusias kūdikius ant nugarų ir dar vieną vedančios už rankos iš paskos. Matėme ir krūtimi maitinančias mamas. Žvilgsniu lydint gan tradiciškus vakarų Afrikos miesto vaizdus, autobusas staiga pradėjo stabdyti. Tiesa, prieš įvažiuojant į miestą girdėjome didelį booom. Buvo sprogusi po mumis esanti galinė padanga, taigi kai sustojo autobusas, pamanėme, jog pagaliau pakeis padangas. Nė velnio.
Į saloną įlipo vyras, apsirengęs smėlio spalvos uniforma, ginkluotas garsiuoju AK 47 automatu. Stojo tyla. Truputį išsigandę pasiteiravome vienas kito, kas vyksta. Žinoma, tokioje situacijoje apimti lengvos panikos, visi trys kartu nusprendėme, kad čia kelių inspekcija, ir tas vyras su automatu dabar mus palydės į servisiuką ar autobusų stotį pakeisti priekinės ir galinės padangos. Išvažiavus iš miesto paaiškėjo, kad ginkluotas vyrukas buvo autobuso apsauga nuo miškuose ir kituose kelio į Lomę vietose siautėjančių ginkluotų jėgų. Dar pašnekėjome su bendrakeleiviu iš Ganos apie šią autobusų kompaniją. Aptarėme, kokia ji prasta, mat kitos autobusų kompanijos samdo bent tris ginkluotus karius saugoti keleivių ir jų turto.
Įvažiavę į tankius miškus, kur knibždėte knibžda uodų ir kitų laukinių žvėrių, pamažu pasidavėme nuovargiui ir ėmėme visi drauge snausti. Praėjus valandai ir ausis pasiekus autobuso greitėjimo garsui bei pajautus vietinį purvo upelį po kojomis, staiga pašokau iš miegų, atsisukau į Matą ir Kristupą, kuris irgi buvo ką tik pabudęs. Susižvalgėme ir tuomet staiga pasigirdo didelis didelis „bum“ iš autobuso priekio! Stojo mirtina tyla, autobusas lėkdamas per naktines Togo džiungles gal 110km/h greičiu metėsi į kairę kelio pusę. Per mili sekundės dalį nutirpo kojos. Širdis pradėjo plakti taip, kaip žmogaus per kelias sekundes nubėgusio paskutinius kelis gyvenimo kilometrus. Kitą mili sekundės dalį atėjo ramybės jausmas, it po didelio žygdarbio. Panašus į tą jausmą, kai pirmą kartą nušoki su guma nuo TV bokšto. Padarai kažką tokio, dėl ko taip bijojai. Tiesa, kojos po to vis dar truputį virpėjo it drugelio sparnai tylią pavasario naktį.
Pavojus mums nebegresė, bent jau mirtinas, autobusas pamažu stojo ties dešiniu kelkraščiu, pasirodė kelios žiežirbos, bet po velnių, po tokios įtampos iš po rato sklindančios žiežirbos atrodė lyg fejerverkas naųjų metų naktį, kai viskas prasideda iš naujo. Sustojome kelkraštyje. Vėl ta pati istorija - keleiviai pasiėmę svarbiausius kelionės daiktus, t.y užklotus, pasitiesė juos kas prie rato, kas autobuso gale, kas pamiškėje, o kas dar kur nors. Vyrai staiga suorganizavo avarinius ženklus laužo pavidalu. Ačiū, kad padanga sprogo vidury miško pilno plėšikų ir nemokamų šakų. Dėl to nebuvo bėdos pasidaryti avarinius ženklus po vieną iš autobuso priekio ir galo. Jie taip ir ruseno porą valandų kol ratas buvo rastas tiesiog bagažinėje ir pakeistas vidury miško be donkrato. Kažkas taisė ratus, kažkas prižiūrėjo avarinius ženklus, o apsauginis su ginklu buvo dingęs neaišku kur.
Mes su Matu ir Kristupu gulėjome perkaitusiame, persmirdusiame autobuso salone bei slėpėmės nuo uodų pernešamos maliarijos. Tiesa, nuo afrikietiškojo Edmundo negalėjome pabėgti ir, rodės, kad ta pati daina sukos tas valandas kol buvo pakeistas priekinis ratas... Užvalgę sausainių bei pajuokavę, kad nuo autobuse degančios šviesos ir it naktiniame klube skambančios muzikos, skelbiančios džiaugsmo bei hedonizmo filosofijos triumfą, tuoj nusės akumuliatorius ir turėsime dar vieną problemą, išėjome parūkyti cigarečių. Grįžę iš lauko netrukus išgirdome signalą, kad laikas važiuoti. Netrukus sėkmingai išriedėjome iš miško. Po to, kai visi susirinko savo skaras, užgesino avarinius laužiukus ir vairuotojas iš naujo uždėjo mūsų visų mylimą kompakčiuksą, sumigome ir atsibudome jau Togo uostamiestyje, Lomėje.
Išlipę autobusų stotyje, primenančioje degalinę, nusprendėme nepirkti jokių takso paslaugų, o kelią iki viešbučio įveikti pėsčiomis. Pasigrožėti paplūdimiu, prezidento rūmais, gatve bei čia gyvenančiu ištįsu tuntu skirtingų žmonių. Po kiek laiko prisiminus kelionę autobusu vis norisi garsiai juoktis - kokie mes vis dėl to laimingi Lietuvoje, net važiuojant naktiniu autobuso reisu iš Šilutės į Vilnių nieko panašaus patirti neišeina ištisus dešimtmečius, o čia - pirmas kartas ir - yra!
