Tokiame bičių avilyje pabuvus, ir įspūdžių pasikrauname, ir savo krašto patogumus labiau vertiname. Visgi, Pietryčių Azijoje yra viena šalis, kurią būtų galima įvardinti balta varna. Jos žmonės, ko gero, yra labiausiai atsipalaidavę visame pasaulyje, jiems nė motais, kad kaimyninėse šalyse gyvenimas verda ir kunkuliuoja. Čia galioja savi įstatymai, o atsipalaidavimas – pagrindinis iš jų. Ponios ir ponai, sveiki atvykę į Laosą!
Dažnai juokaujama, kad jei Tailande ar Vietname dažnai tenka gintis nuo verslių vietinių, tai Laose turi pats susirasti restorano savininką, prižadint jį, įtikinti jį pagaminti tau maisto ir tik tada veiksmas prasidės. Mano paties patirtis buvo būtent tokia.
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“.Viena šimtoji Indijos, kur laimingi laiko neskaičiuoja
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Kultūrinis šokas Kinijoje – nepaprasta kelionė
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Medaus mėnuo Kanarų saloje Lanzarotėje
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Ypatinga Naujųjų metų šventė Medeiros saloje
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Graikijos salose – kitoks, džiaugsmu užlietas gyvenimas
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: Tunisas – malonus ir suktas, egzotiškas ir nešvarus
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Realybė, kurios nepastebi turistai Kipre
Prakeliavęs jau pusę metų ir prie regiono intensyvumo pripratęs, į Laosą atvykau iš kaimyninės Kambodžos. Išlipus iš valties Si Phan Don (4 Tūkstančių Salų) regione, laukė pirmas siurprizas – niekas manęs nepasitiko, nemojavo rankomis, nesiūlė eiti pažiūrėti „paties geriausio viešbučio pasaulyje“ ar įsigyti prekių. Prieblandoje teko kiūtinti vienam ir, tiesą sakant, tokia pradžia man atrodė labai įkvepianti.
Ko gero, nei pats to neplanuodamas, pažintį su labiausiai atsipalaidavusia pasaulio šalimi pradėjau nuo pačios romiausios jos vietos. Si Phan Don yra maždaug 50 km Mekongo upės ruožas, kuriame sausuoju metų laiku nusėdęs vanduo atveria maždaug tiek salų salelių, kiek ir yra užkoduota pavadinime – 4 tūkstančius. Gyvenimo tempas čia lėtas, lyg visi ir viskas būtų užstrigę pirmoje pavaroje. Ir žmonės, ir jų auginami galvijai čia lėtai vaikšto, dar lėčiau plaukioja Mekonge, o atsipalaiduot, atrodytų, jiems net nereikia, nes jie ir taip neįsitempia. Rami upės tėkmė, apsnūdę ir palmėmis pasidabinę kaimeliai ant jos kranto, apylinkėse esantys kriokliai, iš kurių meistriškai, tegul ir primityviai, sužvejojamos žuvys, yra tai, kas ir keliautojus paverčia romiais avinėliais, o ne pirmyn veržtis linkusiais eržilais.
Sunkiai tikisi, tačiau tokia atmosfera norom nenorom priverčia užmiršti viešą paslaptį – Laosas yra labiausiai užminuota šalis pasaulyje. Nesprogusių bombų, kurios atsirado amerikiečių karo su vietnamiečiais dėka, čia yra tiek, kad dar 100 metų vyks jų neutralizavimo darbai. O kol jie vyksta, kasdien vidutiniškai po vieną žmogų žūva. Gera naujiena yra ta, kad visas šis palikimas labiau paplitęs tik viename šalies regionų, ir tol, kol tenai nekeliauji, esi saugus.
Nedaug keliautojų lanko pietines ir centrines Laoso provincijas, kur yra įspūdingų krioklių, urvų su šventyklomis, kavos plantacijų, visiškai nuo Antrojo Indokinijos karo laikų nepasikeitusių kaimų. Gerą savaitę praleidęs ant motorolerio, šią šalies dalį spėjau neblogai pažinti.
Didžiausią įspūdį man padarė Thank Kong Lo – vienas iš natūralios gamtos stebuklų Laose, apie kurį verta papasakoti atskirai. Įsivaizduokite upę, kuri pradingsta urve ir 7 km vinguriuoja po kalnu, prieš išlįsdama kitoje jo pusėje. Urvas, kuriuo upė teka, kai kada išplatėja iki 100 m ir jo apšviesti nepajėgia net galingi valtininkų prožektoriai. Įspūdžius dar labiau sustiprina valtyje sėdinčių žmonių šešėliai, kurie ant urvo šonų matomi visada. Retkarčiais tolumoje pasirodo mažytis žiburiukas, kuris vis didėja, kol pradedi suprasti, kad tai valtis, plukdanti keliautojus atgal. Išnirus į šviesą ir šiek tiek pasivaikščiojus po džiungles, atgal prieš srovę tuos pačius 7 kilometrus plaukiame jau priešinga kryptimi. Toks pasiplaukiojimas – viena įspūdingesnių mano patirčių Laose.
Šiaurinę šalies dalį daugelis keliautojų pažįsta jau kiek geriau. Didesni miestai, geresnis pasiekiamumas, gausybė budistinių šventyklų ir fantastiška gamta yra tik keletas priežasčių. Čia yra ir Luang Prabangas – ankstesnė Laoso sostinė, o dabar UNESCO pasaulio paveldo objekto statusą turintis miestas, ir Vang Viengas – įspūdingų kalnų ir upės papėdėje įsikūręs miestelis, pritraukiantis krūvas „tūbingo“ (plaukimo upe ant pripūstos padangos kameros) entuziastų, ir, be abejo, dabartinė šalies sostinė – Vientianas.
Be šių vietų, man labai knietėjo aplankyti atokesnius šiaurės Laoso kaimus, kurie pasiekiami tik valtimis. Viename tokių kaimų – Muang Ngoi Neua – užtrukau keletą dienų, besivartydamas hamake ir besigrožėdamas kalnų bei upės vaizdais. Čia jautiesi lyg pabėgęs nuo civilizacijos – elektros būna tik porą kartų per dieną, kai užkuriami dyzeliniai varikliai, todėl dažnai visi draugiškai vakarieniauja jau prie žvakės šviesos. Šalia esantis budistų vienuolynas mielai priima visus apsilankiusius, keletą kartų vakarojome prie laužo visi kartu – būrys skirtingo amžiaus vienuolių ir aš. Tokie pasibuvimai man tapo didele pramoga – ne taip dažnai pasitaiko gyvenime proga su vienuoliais pakalbėti įvairiomis temomis.
Nors Laose praleidau tik keletą savaičių, čia dar yra ką nuveikti – dar giliau šiaurėje gyvena daug įvairių genčių, kurių gyvenimą pamatyti būtų labai įdomu, kalnuose yra begalės vietų žygiams, o ir ne visas maistas išragautas. Šalyje, kuri dar vadinama „milijono dramblių šalimi“, dramblių iš tiesų belikę apie pora tūkstančių. Tačiau priežasties aplankyti Laosą užtenka ir vienos. Raskite ją, ir, gali būti, kad maloniai save nustebinsite. Juk tai – labiausiai atsipalaidavusi šalis pasaulyje!
