Konkursas „Egzotiškos atostogos“: Tunisas – malonus ir suktas, egzotiškas ir nešvarus

Minaretai ir mėnuliai

Allahu a`kbar! Ašhadu an lia iliaha ilia Llah! Ašhadu anna Muhammedan Rasulu Llah Haijia alia s-saliat!  (liet. „Alachas didis! Liudiju, kad nėra kito dievo, tiktai Alachas!”). Žadintuvo Tunise nereikia. Kas rytą, saulei tekant, tokiais žodžiais pažadina maldai kviečiantis mulos balsas. Kur pažvelgsi – ant Tuniso vėliavos, minaretų viršūnėse, puikuojasi neatsiejama islamiškos šalies vizitinė detalė – mėnulis. Šalis islamiška, tačiau Tuniso moterys turi daug laisvių: neprivalo dėvėti čadrų, joms leidžiama vairuoti automobilius, mopedus. Netgi prostitucija čia įteisinta. Kita vertus, turistų mažiau lankomoje šalies gilumoje, į čadrų nedėvinčias ar be palydos einančias moteris, žiūrima labai neigiamai. Kai kurios viešbutyje gyvenusios moterys įsisupusios į čadras sėdėdavo ne tik prie baseino, bet ir maudydavosi su jomis jūroje. 

Liucijos Mazaliauskaitės nuotr./Saulės vonios su čadra

Šalies turtas ir skurdas 

Neprastai turtinga gamtos grožiu ir įvairove – Atlaso kalnais, Viduržemio jūra, Sacharos dykuma – gyventojų materialine gerove šalis pasigirti negali. Kraštas labai vargingas, pagrindinis pragyvenimo šaltinis – turistai, atvykstantys čia dėl smėlėtų paplūdimių, malonių Viduržemio jūros bangų ir puikaus oro. Atostogavome spalio pabaigoje. Lietuvoje karaliavo lietingas ruduo, o čia mėgavomės įšilusia jūra (+25°C), apytuščiais paplūdimiais, karštu, bet nesvilinančiu oru (+29°C).

Tunisas mėgiamas daugelio Europos gyventojų – švedų, rusų, lenkų, čekų, olandų. Daugiausia čia, žinoma, prancūzų. Tunisas buvusi Prancūzijos protektoratas, tunisiečiams prancūzų kalba dėstoma jau pradinėje mokykloje, todėl prancūziškai susikalbėti nėra jokių kliūčių. Tunisą renkasi ir politinių neramumų kamuojamų Afrikos valstybių gyventojai – libiečiai, alžyriečiai. Savaitgalį mūsų viešbutis panašėjo į pasaulio Babiloną – tokios tautų įvairovės vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi: vyrai su turbanais, moterys su burkomis, chna dažytomis pėdomis ir plaštakomis, juodaodžiai su spalvingais tautiniais rūbais.

Turgūs turgeliai

Vienądien išsiruošėme į Hamameto mediną. Čia, kaip ir daugelyje arabiškų turgų, galva sukosi nuo kvapų, spalvų, prekių įvairovės ir gausos: odos dirbinių, rankinių, prieskonių, keramikos, aliejų, sidabro papuošalų. Kiekvienam pagal skonį, tereikia mokėti derėtis. Derybos tarsi savotiškas žaidimas. Jeigu po apsipirkimo pardavėjas lieka patenkintas ir kviečia sugrįžti dar, žinok, kad permokėjai. O jeigu jis pyksta, bet vis tiek parduoda, žinok, kad įsigijai prekę už maždaug tikrąją jos vertę. Pastebėjau, kad su vyrais pardavėjais lengviau derėtis, moterys į derybas net nesileidžia. Vienas prekeivis, gyvenantis medinoje ir savo name prekiaujantis arabiškais aprėdais, mus pakvietė užeiti, aprengė tautiniu kostiumu, pasodino ant autentiškos sofos ir nufotografavo. Didžiai nuostabai, nepaprašė nei cento. 

Liucijos Mazaliauskaitės nuotr./Muedzinas Tuniso turguje

Jazminai ir neišsirutuliojęs meilės romanas 

Jazminas yra nacionalinis Tuniso augalas, XVI a. iš atvežtas Andalūzijos. Eteriniai jazminų aliejai ir arbata, daugybė gatvių, kurortų kvartalų, viešbučių, netgi 2011 m. įvykusi revoliucija pavadinta Jazmino vardu. Augalas įsigalėjęs ir ženklų kalboje – už kairės ausies jazmino šakelę nešiojantis jaunuolis „praneša“, kad jis yra vienišas ir kaip meilės įrodymą siūlo kvapniųjų jazminų šakelę. Tačiau sėkmingai „meilės“ jie ieško ir be jazminų pagalbos. Šengeno viza geriau už bet kokį aukso puodą, todėl greitai įgudusia akimi „nuskenuoja“ turistes nuo galvos iki kojų – su aukso žiedu, be žiedo, tautybė, amžius, apytiksliai gaunamos pajamos. Populiariausios čia turtingos pagyvenusios vokietės ir prancūzės. 

Liucijos Mazaliauskaitės nuotr./Iškalbingas musulmoniškos šeimos vaizdelis

Turėjau intrigėlę ir aš. Aplink mane ėmė sparną rėžti prancūzo ir tunisietės baltaveidis palikuonis, viešbučio restorano vyriausiasis šefas Paul Khaled. Deja, jis labai silpnai kalbėjo angliškai, aš visai nemokėjau prancūziškai, todėl romanas pasibaigė net neprasidėjęs.  

How much is your smile?

Teisingiausias šalies veidrodis yra sutikti žmonės. Deja, tunisiečiai man  pasirodė ne itin svetingi, paslaugūs ar mandagūs. Sakyčiau, arogantiški, įkyrūs ir sukti. Turistai jiems kaip auksu besipurtančios avelės. O jeigu pačios „nesipurto“, tai „papurto“ patys. Pinigus nulupa už bet ką – kelio parodymą, už „dovanai“ įbruktą jazmino šakelę. Net viešbutyje keičiant pinigus gali apgauti. Ilgainiui iš karto norėdavosi klausti „How much is your smile?“ (liet. „Kiek kainuoja tavo šypsena?“). Vis prisimenu švelniakailį Alibabą ir jo šeimininką. Padariau klaidą, kai paplūdimyje per daug akivaizdžiai susižavėjau kupranugariu. Alibaba šeimininkas kaip mat atginė kuprį ir maloniai šypsodamasis užkėlė ant jo. Už tai, kad mus pavedžiojo paplūdimiu ir nufotografavo keletą nuotraukų, jis užsiprašė 100 dinarų (~220 Lt). Po ilgų ginčų, jo artistiško pasipiktinimo ir bijodama gauti į kailį, įkišau jam 20 dinarų ir sprukau. 

Miestai miesteliai

Liucijos Mazaliauskaitės nuotr./Du viename. Islamo religijos simbolis – mėnulis

Tuniso sostinės Tuniso apžiūrai turėjome itin mažai laiko. Seniai svajojau aplankyti mečetę, todėl atitrūkusi nuo grupės nuskubėjau Didžiosios mečetės link. „Vietinis gidas“ kaip mat pastebėjo nuo bandos pasimetusią avelę. Įtikinęs, kad mečetė šiandien uždaryta ir į vidų patekti man nepavyks (tai buvo eilinis melas), geranoriškai pasisiūlė parodyti mečetę iš viršaus. Spėriai ir ilgai ėjome kaljano, kavos ir kepamo maisto kvapo pritvinkusiomis siauromis Medinos gatvelėmis. Buvo baugu ir nejauku. Neabejoju, kad šis maršrutas nepažymėtas nei viename turistams skirtame žemėlapyje, o savarankiškai rasti būtų neįmanoma, net ir turint marias laiko. Netrukus „gidas“ pakvietė užsukti į atokią kilimų parduotuvę. Širdis apmirė, tačiau sumanymo apžiūrėti mečetę iš viršaus atsisakyti negalėjau. Netrukus, užkopus apdulkėjusiais laipteliais, išvystas vaizdas atpirko visas baimes – prieš akis atsivėrė 600 metų senumo azulejų stogas ir stulbinanti Tuniso bei jo minaretų panorama.

Dar vienas ekstremalus nuotykis laukė grįžtant į autobusą. Papuoliau į demonstraciją, judančią priešinga kryptimi negu aš. Braudamasi prieš srovę labiausiai nerimavau, kad nebūčiau prispausta prie gatvėje priraizgytų koncertinų. Dėl dažnai kylančių neramumų šiomis vielomis su peiliukais saugomi valstybei svarbūs pastatai.

Liucijos Mazaliauskaitės nuotr./Sidi Bou Saidas

Labiausiai sužavėjo viešnagė Sidi Bou Saido miestelyje. Neįmanoma neįsimylėti senovinio XIII a. ant kalvos įsikūrusio miestelio. Lengvumo ir švaros įspūdį sukuria balti namai puošti mėlynomis langinėmis ir durimis.  Tuniso Monmartru vadinamas Sidi Bou Saidas turi ypatingą aurą – čia lengva ir gera kvėpuoti, siela tarsi uždainuoja, užauga sparnai. Atsitiktinai apsilankiau senoviniame name įkurtame Dar El Annabi muziejuje. Nuo jo stogo atsivėrė nuostabūs kasdieninio gyvenimo ir krašto vaizdai: netoliese plytinčio Tuniso panorama, balkonuose džiūstantys skalbiniai, ant aukštų namų stogų kaip katinai besikarstantys vaikai.

Siaučiantys virusai

Manyčiau, kad nuo ne itin švariai ruošiamo maisto, mane aplankė visai nelauktas ir nemielas svečias –virusas. Po dienos kitos bejėgiško gulėjimo, nepaliaujamo skysčių šalinimo per visas ertmes, temperatūrai pakilus iki 40°C, visgi nusprendžiau išsikviesti gydytoją. Atvyko ne labai gydytojiškos išvaizdos daktaras, kuris dėl savo nevalyvos išvaizdos nekėlė pasitikėjimo. Kita vertus, žinojo nuo ko europietę gydyti – paskirti vaistai kaip mat pastatė ant kojų. 

Liucijos Mazaliauskaitės nuotr./Tuniso medinos spalvos

Dykuma ir karavanai

Kol gulėjau patiesta ligos, maniškiai išvyko į dykumą. Gaila, kad manęs ten nebuvo. Neišvydau dykumų magijos, skurdžių miestelių ir kaimelių kasdienybės. Jų centrinėse gatvėse ant iešmų pamautų avių šeimininkai viltingai laukia pravažiuojančių turistų. Ilgesingai regiu iš pasakojimų susikurtą vakarėjančios dykumos vaizdą: besileidžiančią saulę ir tolumoje rusvo smėlio fone judantį kuprių karavaną. 

Jeigu vis dėlto pasiryšite aplankyti šią šalį, nusiteikite egzotikai – pagal architektūros stilių tai lyg ir gili Prancūzijos provincija, dėl vietinių elgesio, smarvės ir siaučiančių virusų – nevaleikų kraštas, o dėl gamtos įvairovės ir klimato – nuostabi šalis atostogoms.