Ištraukos iš pirmojo laiško draugams
Dabar gyvenu taip vadinamajame lūšnyne, t.y. mano namas yra rajone, kuris nėra laikomas vienu prabangiausių Kampalos (sostinės) rajonų. Bet jau tik neskubėkit aikčioti, užjausti ar šlykštėtis. Pats žodis „lūšnynas“ nėra blogas. Čia irgi yra tvarka, taisyklės, visuomeninis gyvenimas. Žmonės laimingi ir tikrai nesijaučia esą užsitarnavę užuojautos. Begalė gerus darbus turinčių žmonių gyvena lūšnyne ir kasryt su manim skuba į darbus. Esminis skirtumas, kad tokiuose gyvenamuosiuose rajonuose nėra mūsų akiai įprastų daugiabučių. Štai ir viskas. Didelis pliusas – čia viskas keletą kartų pigiau nei miesto centre.
Maistelis/gėrimelis
Kavinėje lūšnyne patiekalas kainuoja 4000 UGX (4 Lt), gėrimėlis 1000 UGX (1 litą). Geras dalykas tas, kad jei pabaigi savo patiekalą, visada gali paprašyti, kad įdėtų dar, žinoma, nemokamai. Bet kur tau. Tos lėkštės už 4 litus neįmanoma pabaigt. Apie kartojimą nė kalbos nėra.
Ką valgau? „Matooke“ (bananų lapuose troškinti nesaldieji bananai), „posho“ (gaminamas iš kukurūzų miltų, krakmolo ir vandens), pupelių troškinys, žemės riešutų padažas (ryškiai violetinis kažkodėl) ir mėsa, dažniausiai karniena. Štai toks tipinis Ugandos maistas, turintis panašių atitikmenų Kenijoj ir Tanzanijoj.
Kas vakarėlį su kolegom mėgstu pasmaguriauti šviežios žuvytės, dažniausiai pagautos Vikorijos ežere. Ji puiki ir kaina 3 litukai. Ant kiekvieno kampo gali už litą nusipirkti taip vadinamą „rollex“, t.y. keptas kiaušinis, susuktas į nuostabaus skonio blyną kartu su svogūnais ir pomidorais. Na ir, žinoma, vaisiai, kainuojantys 5 kartus pigiau nei Lietuvoje. Žinoma, tokio įstabaus skonio vaisių į Lietuvą neatveža ir greičiausiai neatveš.
Žmonės
Tikėjausi, kad jie bus kitokie, bet buvau labai nustebintas gerąja prasme. Ugandiečiai pakankamai kuklūs, tikrai ne agresyvūs, kaip kad tikėjausi. Visiškai neįkyrūs, kaip pavyzdžiui marokiečiai. Jie gerbia svečią, o svarbiausia – save. Malonūs, pasiruošę padėti. Be proto sąžiningi, kuklūs ir nuostabūs yra vaikai. Tokie kuklūs, kad net nedrįsta iš „mzungu“ (baltojo žmogaus) už pomidorą paprašyti daugiau nei 10 centų (tokia yra tikroji jų vertė). Net nepadoru ir derėtis. Todėl visada iš vaikiukų perku daugiau nei man reikia. Jų šeimoms tai didžiulė paspirtis.
 |
| Aurelijaus Majausko nuotr./Mažoji ugandietė |
Labai gerbiu Ugandos žmones ir gerbiu tuos, kurie gerbia Ugandos žmones.
Saugumas
Uganda savotiška sala rytų Afrikoje. Kongo demokratinė respublika ir Pietų Sudanas (Ugandos kaimynės) apskritai vis dar nesaugios šalys, ypač moterims. Kenija ir Tanzanija ganėtinai saugios, bet jose tamsiu paros metu norėtum labiau pasilikt namuose. Na, o Uganda visai kas kita. Absoliutus saugumas. Ypač pietinėje šalies dalyje. Ar dieną, ar naktį. Ar miesto centras, ar lūšnynas. Tvyro visiška taika. (Ruanda, beje, jai nenusileidžia). Lietuvai šioje srityje dar labai reikėtų pasitempti.
Ištraukos iš antrojo laiško draugams
Deja, ne visada Ugandoje buvo taip smagu ir nuostabiai paprasta gyventi kaip šiandieną. Prieš 30-20 metų, valdant diktatoriui Aminui, šalis springo pačios savo krauju. Žudomas buvo kiekvienas, kuris nenorėjo būti tirono armijos dalis. Griežčiausios bausmės buvo įvykdytos 300 000 savo šalies patriotų, vyrų ir moterų, tikėjusių visai kita Ugandos ateitimi. „Žudyk arba būsi nužudytas“ – tokios buvo visuomeninės gyvenimo realijos. Pilietinis karas be proto išvargino tautą: daugybė nužudytų vyrų ir žiauriai išprievartautų moterų. Aukų būta tiek daug, kad net tingėta įrengti masines kapavietes. Daugybė režimui nepaklususių tiesiog buvo verčiami vešliuose Nilo slėniuose, tikintis, kad krokodilai atliks savo darbą.
Mane kiekvieną dieną stebina tai, kas galėjo „perprogramuoti“ žmonių smegenis taip, kad kasdien vėl galėtumei džiaugtis savo paties kuriamu gyvenimu. Tikriausiai neįsivaizduojamai daug ryžto reikia kasryt išlydinti savo vaiką į mokyklą pasisveikinti su kaimynu, kuris, kažkada būdamas kitoje barikados pusėje, ir yra ta priežastis, kodėl šį nuostabų rytą tavo vyras, tavo vaiko tėvas, negali išlydėti savo vaiko mokyklon... Jo tiesiog nėra...
Tačiau Ugandos žmonės, mano didelei nuostabai, skrupulingai nenori prisiminti to, kas garbės tautai niekada neatneš. Visi gyvena rytojumi. Dažnai peršasi nuomonė, kad sąžiningumas – vienintelis jų ginklas prieš blogus prisiminimus. Nors tautos randas akivaizdus – šimtai tūkstančių mano amžiaus jaunų žmonių, užaugusių be tėvų... Tačiau tauta žengia į priekį. Diktatorius jau seniai miręs tremtyje, Saudo Arabijoje.
Bodaboda
Kampaloje, sostinėje, labai gajus transportas – Bodaboda. Taigi bodaboda yra motociklas, pagamintas, kai nei manęs, nei tavęs gyvo dar nebuvo. Sumoki kelis litus ir važiuoji. Be šalmo, girtas po vakarėlio, 90 km/val duobėtomis Kampalos gatvėmis, kurios, žinoma, nėra apšviestos. Jausmas sunkiai nupasakojamas. Ausyse vėjas, virš tavo pakaušio kabo beprotiškai nusipenėjusi pilnatis, vairuotojas spaudžia kiek įmanydamas, o tu laikai plastikinį maišelį savo draugui, sėdinčiam priekyje tavęs, po smakru, idant jį supykintų. Beprotiškai nuostabios kelionės. Turint minty, kad kiekvieną dieną miršta minimum 5 bodaboda keleiviai šalyje, juokas ima šiek tiek mažiau. Galiausiai kelionė baigiasi laimingai.
 |
| Aurelijaus Majausko nuotr./Naktis Kampaloje |
Vištos
Beje apie vištas. Ne Ugandos moteris, žinoma. Apie tikras vištas. Turguje jos pagrindinė prekė. Eidamas iš darbo, kaskart vis stebiuosi, kur žmonės nusipirkę gyvą vištą ją deda, iki kol parsineša namo ir paruošę įmeta puodan. Vieni, neša jas už kojų, kiti į maišą grūda. Bet mane „nukautavo“ vaizdas, kai moteris, nusipirkusi gyvą vištą, įkišo ją į savo rankinuką, žinoma, pilną ofisinių popierių. Kartu su pinigine, pasu ir ką tik knygyne nusipirkta knyga Nepaprastai įdomus tas Ugandos žmonių racionalumas.
Deja tenka baigti savo šį reportažą, nes Ugandoje jau tuoj puse trijų ryto. Temperatūra nuo +17 pamažu pradeda kilti iki + 20. Jonvabalių jūra pamažu gęsta, o už poros valandų pragys gaidžiai ir pradės mekenti ožkos. Tai neišvengiamai reiškia, kad kaimynas pradės kepti tipinius ugandiškus blynus ir man, jų kvapo pažadintam, teks, pasidarius puodelį kavos, eiti į kiemą su juo pasilabinti ir pasidžiaugti dar vienu puikiu sekmadieniniu rytu, brėkštančiu tiesiai ant pasaulinės ekvatorinės juostos.
Mano kaimynas labai puikus, kaip ir visi Ugandos žmonės.
Išraukos iš trečiojo laiško draugams
Kelionėlės
Buvom čia savaitgalį palėkę, tiksliau paplaukę. Lankėm vieną Viktorijos ežero salelę (jų beje Ugandai priklauso virš 80). Kad pigiau ir įspūdingiau būtų, ėmėm žvejų valtį ir su vietiniais 4 valandas už 10 Lt yrėmės priekin. Žinoma, nusvilau trečią kartą kaip svilėsis. Nors ir tepiau visko ant odos. Tikiu tai mane apsaugo nuo mirties. Nes jei ne kremas, jaučiu odelės seniai neturėčiau.
Salelė puiki. Joje buvom mes 6 keliauninkai, salos šeimininkai, palapinės ir privatus paplūdimys. Įspūdis išliko. Vis tik ekvatorius turi savo žavesio. Žengi miškan, o ten sunkūs palmių lapai remia žemę, lijanos nukabinėtos nakčiai užmigusiais ekvatoriniais paukščiais, o pro tankią augmeniją toliau žengti kviečia žvaigždžių spiečiai. Iš paplūdimio veriasi ne ką mažiau įspūdingas vaizdas: visas viktorijos ežeras, kiek akis užmato nusagstytas plūduriuojančiais fakelais, neleidžiančiais pasiklysti nakties žūkle besidžiaugiantiems žvejams. Nuostabu, kiek grožio galima sukurti nesinaudojant šiuolaikiniais civilizacijos išradimais.
 |
| Aurelijaus Majausko nuotr./Žvejai Nilo upėje |
Ištraukos iš ketvirtojo laiško draugams
Vairavimas
Žinoma, vairuoju, nes tokia jau darbo specifika. Pamenu pirmą savo vairavimo dieną čia, sostinėje Kampaloje. Jei neegzistuoja maksimalaus suprakaitavimo per minimalų laiko tarpą rekordas, tai žinokit, kad aš tokį išradau ir tuo pačiu metu sumušiau. Vairavimo kultūra panaši į indiškąją, nors šiek tiek kultūringesnė. Tačiau ir patyrusiam europietiškam vairuotojui toks eismas keltų tam tikrų iššūkių. Siauros, duobėtos gatvės, daugybė motociklų (bodaboda), kurių vairuotojai beveik šimtu procentų vairavimo teises nusipirko. Kėglių pilnos gatvės. Žinoma, perėjų nėra. Kiek eismo juostų? Penkios iš dviejų galimų. Kiekviena gatvė – ištisa garso signalų simfonija. Galėtum susidaryti įspūdį, jog taip reiškiama užuojauta ką tik mirusiam prezidentui.
Dabar su vairavimu jau pakankamai gerai, nors britiška vairavimo sistema man dar keistoka. Bet vis dar turi žiūrėti, kad už staigaus posūkio neįvarytum į 2 metrų aukščio termityną. O jų čia gyva galybė. Vidury miesto. Stebiesi, kaip tokie padariukai sugeba sulipdyti tonas smėlio. Nesustoti ir nepasigrožėti negali. Tik savo akimis pamatęs, supranti, kad „Discovery Channel“ nemelavo.
Bet štai teko būt sustabdytam policijos. Nes mat nesustojau prie brūkšnio. Prie brūkšnio!!! Žinoma, jo nesimato, nes paskutinį kartą gatvės buvo ženklinamos, kai gimė Elžbieta II. Žinoma, buvo paprašyta kyšio. Kaip tyčia piniginės neturėjau. Na tai ką, pamelavau, kad esu pastorius ir Ugandoj dirbu Dievo darbą. Algos negaunu, gyvenu skurde ir susilaikyme. Suėjo kaip žalias agurkas su cukrumi! Kadangi Ugandos žmonės labai jau tikintys kaip ir daugelis kitų Afrikos tautų. Tuoj buvau paleistas su palinkėjimu gero kelio.
Kolega Williamas
Man patinka ketvirtadieniai. Kodėl? Todėl, kad po jų seka penktadieniai, o penktadieniais laukiu nesulaukiu darbo pabaigos, kada galėsiu pasiėmęs alaus ir užlipęs į savo kompanijos antro aukšto mansardą atsisėsti šalia kolegos Williamo ir stebėdamas tamsius audros debesis, sunkiai besiritančius ten kažkur per Kongo kalnus, tingiai klausytis Williamo pasakojimų.
O Williamas, pensinio amžiaus vyras, sukaupęs didžią gyvenimo patirtį, žinoma, neatsispiria iš lėto gerdamas alų ir reikšmingai pabrėždamas kiekvieną sakinį pasakoti man apie diktatoriaus Amino padarytą skriaudą Ugandai, apie laikas nuo laiko miestą apgaubiantį drėgną rūką, atkeliaujantį iš Viktorijos ežero, apie trimetrinius grifus, kurie dažnai nusagsto Kampalos parkų medžių šakas, apie netoli miesto plytinčias bananų giraites, apie ananasų laukus ir mango skynimo subtilybes, apie neįžengiamas džiungles, plytinčias abipus pagrindinių šalies kelių, apie ypatingo grožio beždžiones, gyvenančias jose, apie karts nuo karto kaimo žmones išgąsdinančias kobras, apie neapsakomą galybę kalbų, kuriomis kalba Ugandoje gyvenančios gentys, apie šalies šiaurėje egzistuojantį keistą paprotį pagyvenusiems žmonėms per specialią ceremoniją išgerti jaučio kraujo, sumaišyto su pienu, idant jie savo gentyje pagarbiai galėtų būti laikomi neįkainojamą gyvenimo patirtį sukaupusiais senoliais ir apie nuoširdų vietinių žmonių stebėjimąsi baltųjų žmonių noru ilgas valandas gulėti prieš saulę.
Puikūs penktadienio vakarai su Williamu.
...
P.S. Labai gerbiu Williamą kaip ir visus Ugandos žmones.
