Aš niekada ten nebuvau, niekada nemačiau tos gamtos, man neteko susidurti su tais gyvūnais ir pažvelgti į tų žmonių akis. Aš niekada nejutau to gyvenimo ritmo ir neragavau to skonio. Visa man tėra svetima ir nepatirta. Visa man tėra toli. Tegaliu įsivaizduoti savo ilgą kelionę, kad išvysčiau beribius smėlynus, krūmynuose tykančius laukinius žvėris ar saulėje besikaitinančius roplius. Tegaliu fantazuoti apie saulės, žvaigždžių ir mėnulio pasirodymus. Tegaliu tikėtis, kad ten surasčiau tai, ko ieškau.
Ir tai nutinka vieną vėlų vasaros vakarą. Lengvai pailsę po dienos darbų mudu su vyru mėgaujamės atvirkščiu mėnuliu, sodriais gatvės kvapais ir pokalbiais apie pasaulį. Juk šis toks didelis. Kartais atrodo, kad net visų gyvenimo vakarų nepakaks jam apkalbėti...
Pro mūsų staliuką pražingsniuoja juodos odos žmogus. Akimis jį palydime ir pravėrę savo burnas klausiame, iš kur jis, tikėdamiesi paprasto ir aiškaus atsako, nurodančio kraštą, žemę, iš kurios jis atvyko.
„Paklausk žvaigždžių ir šios tau atsakys“, – pasigirsta atsainus atsakas.
Tačiau mes esame pragmatiški europiečiai, taigi nužingsniuojame iki baro ir atsakymą sužinome iš barmeno lūpų. Grįžę prie nepažįstamojo, išpyškiname – „Tu iš Eritrėjos“. Jo nuostaba pasirodo beprotiškai vaikiška, o mus apima juokas gavus galimybę patvirtinti, kad žvaigždės buvo maloningos ir atsakė į mūsų klausimą.
Grįžtame prie savo staliuko. Tylime. Galbūt abu mąstome apie naivų pasitikėjimą dangumi, galbūt to pavydime, gal slaptai žavimės.
Po minutėlės žmogus iš Eritrėjos jau sėdi šalia mūsų. Dabar jau jis teiraujasi mūsų gimtinės vardo. Be išvedžiojimų tariame – Lietuva. Esame tikri, kad po to seks dar keli klausimai „Amerika?... Europa?...“ Tačiau mūsų nuostabai nepažįstamasis išpyškina faktus, kurių gal ir patys taip gerai nežinome, pradedant ekonominiais bei politiniais rodikliais ir baigiant gamtos grožiu bei UNESCO paveldu. Jis niekada nebuvo Lietuvoje, niekada nesutiko mūsų krašto žmonių. Jo žinojimas grįstas domėjimusi pasauliu, domėjimusi žmonėmis. Kai mes nutylame, jis toliau kalba. Kalba eilėmis. Pasakoja apie žmones, kurie kaip jūros ir vandenynai – tokie skirtingi, bet negalintys be vienas kito egzistuoti, vis suplaukiantys vienas į kitą ir atsistumiantys bangomis. Jis pasakoja apie vyrus ir moteris, bet aš nebegirdžiu ką...
Matau save, stovinčią laivo denyje ir stebinčią beribę jūrą. Lėtai braudamasis kietu vandeniu, laivas pasiekia uostą. Aš išlipu ant žemės. Tos, kuri vadinama žmonijos lopšiu. Atvykstu čia tam, kad sužinočiau daugiau apie save. Žinau, kad keliaudama rinksiu vaizdus, gersiu kvapus ir prisidėsiu prie naikinimo, nes kiekvienas svetimas žingsnis ir žvilgsnis kažką sunaikina. Tačiau tame naikinime bandysiu kurti. Save. Išlipusi iš laivo lėtais žingsniais keliauju link žmonių. Labiausiai man patinka tie lėti žingsniai ir laiko nebuvimas. Atrodo, kad čia niekas nemiršta, kaip niekas ir negimsta, nes laiko čia nėra. Viskas sukasi. Lėtai.
Prisėdu po medžiu ir švelniame šešėlyje mėgaujuosi primityviu egzistavimu. Be jokio neigiamo atspalvio, su pagarba. Trokštu ir aš taip gyventi – rūpintis savo žeme, savo šeima, paprastu išgyvenimu, niekur neskubėjimu. Grožiu. Gamtos grožiu, žmonių grožiu, santykių aiškumu.
Šalia manęs poilsio minutei prisijungia kitas keliautojas. Mes kalbamės apie jau patirtus įspūdžius ir dar būsimus jausmus. Tokie pokalbiai pateisina keliones. Suprantu, kodėl turiu taip toli judėti. Niekuo negali įvertinti tokių, nors ir trumpų, susidūrimų su žmogumi.
Įsikuriu nedidelėje trobelėje miškų apsuptyje. Palypėjus ant kalvos matau vandenyną, o kitoje pusėje žaliuojančias kalvas. Rytas mane žadina spinduliais. Diena myli šiluma. Vakaras neskuba, leisdamas mąstyti ir rašyti. Užsuku pas kaimynystėje gyvenančią vietinių šeimą. Diena iš dienos tampame artimesni, geriau pažįstame vienas kitą. Jie moko mane paprasto buvimo. Aš jų vaikus anglų kalbos. Nežinau, kam jiems reikia anglų kalbos. Tikriausiai ir jie nežino, kam man tas paprastas buvimas. Tai ir vadinu meile be sąlygų.
Visa tėra mano fantazija. Nesugebu galvoti apie nieką svarbesnio, nei apie žmogų. Bijau nesutikti ten žmogaus, galbūt todėl lig šiol ir nenukeliavau į Eritrėją.
