Birželio 13 d., penktadienis
Jau vien už tai, kokią datą pradedu kelionę, nusipelnau Vytauto Didžiojo III laipsnio kryžiaus už narsą.
Skrendu per Kopenhagą į Londoną. Iš Londono 7 valandų naktinis skrydis į Katarą. Dohoj (Kataro sostinė) turiu laiko tik perbėgti į kitą lėktuvą. Dar 6 val. ir leidžiuosi Dar es Salamą (Tanzanija). Voila!
„Viskas čia kitaip“ prasideda nuo to, kad oro uosto pinigų keitykloje iš manęs nenori priimti 50 USD kupiūros – įplyšus, matai... niekas nebenorės iš jų tokios perpirkti... tiek to...
Specialus taksi administratorius iš kioskelio pasiūlo taksi – iki centro (ten apsistosiu) 40 000 Tanzanijos šilingų (apie 40 dolerių). Paklausiu, ar toli – 13 km. Sakau, kodėl taip brangiai? Sako, nebrangiai, čia tokia fiksuota kaina bet kur į Dar es Salamą. Jaučiu, kad meluoja, bet mano kuprinė sveria 28 kg (su saldumynais), lauke +27 C, tai važiuoju. Paskiria man vairuotoją. Skaitiklio niekur nematau, tai klausiu, kiek kainuoja kilometras? Sako, 1500 šilingų. Vėl klausiu, kiek iki miesto? Sako, 15-16 km. Tai čia apie 20 000 šilingų? – pasitikslinu. Aha, apie 20 000. Na va, pusę kainos. Vistiek jaučiuosi truputi permokėjęs, bet ne tiek daug.
Išvažiuojam iš oro uosto – kaip per „Discovery“ kanalą, tik iš arti, gyvai viskas... Sunku nupasakoti, bet tikrai esate matę per TV – 4 juostu asfaltuotas greitkelis, pakelėse skardomis, lentgaliais paramstytos, skudurais ir plastiku apkaišinėtos lūšnos, vietiniai su dviračiais ar savadarbiais karučiais, moterys su nešuliais ant galvų, pikapai su pilnomis priekabomis keleivių, t.t.
Į priešingą pusę – didoka automobiliu spūstis. Tanzanija šiandien žaidžia futbolo rungtynes su Kamerūnu, – paaiškina taksistas. Pastebiu du dalykus: 1. visi vėliavuoti (kaip ir Lietuvoj per svarbias krepšinio varžybas), 2. kelių eismo taisyklių šitoj šaly arba nėra, arba visi jas pamiršę.
Susirandu „hostelį“. Kuklus bet tvarkingas kambarys. Pasidėjęs daiktus, bėgu į miestą ieškoti autobusų terminalo, kad galėčiau įsigyti bilietą, nes keliausiu toliau. Gaunu priešpaskutinę vietą autobuse. Gerai.
Dar ieškau, kur nusipirkti vandens (iš čiaupo gerti negalima, reikia arba virinti, arba dezinfekuoti chemikalais, arba pirkti parduotuvėje). Chaosas, chaosas, spalvų, triukšmo gausybė. Pravažiuojančios mašinos ir autobusai turbūt kūrenami padangomis (iš dūmų sprendžiant). Atvirai, fotoaparatą išsitraukti bijau. Tai ir netraukiu. Fotografuosiu po mėnesio, grįždamas.
Jaučiu, kad pradeda reikštis kultūrinis šokas... Nerimas, namų ilgesys (po dienos paprastai neužpuola), viskas atrodo labai neaišku, nuotaikos nebėra ir t.t. Žinau, kad praeis, bet kažkaip nuo to nelengviau.
Užsuku į kažkokį viešbutį pasiklausti kelio iki artimiausios parduotuvės. Durininkas Williamsas ne tik kad mielai paaiškina, kur turėčiau eiti, bet ir palydi (pakeliui dar sulaukiu gausybės patarimų, ko turėčiau saugotis ir pan.), palaukia kol apsiperku, net pasisiūlo krepšelį parduotuvėje panešioti... na jau ne, ne toks aš ponas. Atsidėkoju dviem skardinėmis šaltos „Coca-Colos“ ir atsisveikinam.
Super! Turiu vandens ir vieną pažįstamą Dar es Salame. Jaučiuosi šimtąsyk geriau nei prieš pusvalandį. Pakeliui dar kažkoks rastamanas šūkteli „hey, brotha! how are you?“ – net nusišypsoti priverčia. Jo... bendravimas – kaip ramunėlių kompresas.
Ryt ryte į Moši.
Birželio 15 d., sekmadienis
Na ką aš galiu pasakyt... kelionė be didesnių įspūdžių (bet šiandien man jų ir nereikia, gana po vakar), nes autobusų kompanija su kuria keliauju – „saugi ir patikima“?. Vadinasi „Scandinavian...kažkas ten“. Autobusas su WC ir kondicionieriumi, tai komforto per akis. Aišku ne dėl to čia atvažiavau, bet dar turėsiu laiko išbandyti ir tipinį Tanzanijos transportą (t.y. autobusai, perkimšti žmonėmis, kurie pajuda iš vietos tik tada, kai visiškai su kaupu prisipildo ir pan., taip skaičiau).
Kelionė ilga, apie aštuonios su puse valandos. Aplink kelią visur daug žalumos. Pravažiuojam daug kaimelių: grupelėmis susibūrę taikios ir ramios raudono molio lūšnelės šiaudiniais stogais, vietoj langu tik kiaurymės, žmonių nematyti, gal todėl, kad karšta, gal dirba laukuose. Tik spėlioju...
Retsykiais stabtelime kokioje didesnio kaimuko aikštelėj (šiek tiek su civilizacijos prieskoniu, pvz., degaline ar pan.) Niekas neįlipa ir neišlipa, tačiau autobusą apstoja pulkas pardavėjų. Per pravertą langą gali nusipirkti vaisių, gėrimų, virtų kiaušinių, sandalų, visokių rakandų, dantų pastos, ir t.t. Mano kaimynė perka kažkokį daiktą maisto gamybai ir muilo.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Turgaus diena. Pavėsyje |
Kelionei įpusėjus pasikeičia reljefas. Atsiranda kalnų. Neaukšti, bet viršūnės jau raižo debesis (būtų galima palyginti su kokiais Tatrais). Pakelės dirbamos, kažkas kažką augina. Pravažiuojam ir apelsinmedžių sodelį – tikrai gražus.
Moši yra Tanzanijos šiaurėje, netoli sienos su Kenija, Kilimandžaro papėdėje (maždaug 800 m virš jūros lygio). Tuo tarpu Dar es Salamas šalies rytuose, Indijos vandenyno pakrantėje.
Visą kelią arba snaudžiu, arba mokausi Svahili (kalbama Tanzanijoj, Kenijoj, ir aplinkinių šalių kai kuriuose regionuose). Nors angliškai susikalbėti miestuose gali nesunkiai, kaimeliuose keli žodžiai tikrai pravers. Įdomų jungini suradau – „barabara barabara“ (pirmojo žodžio kirčiuotas antras skiemuo, antrojo – trečias). Reiškia „nuostabus kelias“. Pamėginkit greitai „pasibarti“.
Birželio 16 d., pirmadienis
Vakar vakarop jau buvau Mošyje. Negalėjau patikėt, koks ramus ir tvarkingas miestas, palyginus su Dar es Salamu. Panašiai kaip lyginti Nidą žiemą su Palanga vasarą. Betgi tai buvo sekmadienio vakaras. Šįryt atgijo ir Moši.
Pirmą pusdienį vaikštinėju po miestą. Fotografuoti kažkodėl nejauku, bet ne todėl, kad nesijausčiau saugus – visi į tave ir taip jau keistai žiūri. Veliau su draugais (jie jau buvo čia, kai atvykau) užkandam. Su vienu iš jų nusprendžiam aplankyti Kilimandžaro papėdėje (dar arčiau nei Moši) esančius kaimelius – pasikultūrinti, taip sakant. Koks pusvalandis mikroautobusiuku (čia jie vadinami „daladala“).
 |
| Mariaus Žako nuotr./Daladala |
Beje, kalbant apie mikroautobusus, važiuodamas prisimenu lietuvišką metaforą „ne guminis“. Tai va, čia jos pritaikyti neįmanoma. Lietuvoj tokioj „mikrūškėj“ telpa apie 12 žmonių. Čia mes važiuojame 23-24, o daladala vis stoja ir dar bando prisisodinti daugiau keleivių. Tarp autobusiukų karas dėl keleivių aršus. Lenktyniauja, pypauja, kad tik pirmi spėtų kokį nugriebti. Be vairuotojo, kiekvienam autobusiuke važiuoja ir „konduktorius“. Toks visiškai neformalus bičas, kuris per langą išlindęs iki pusės nuolat rėkauja pranešdamas praeiviams, kur autobusiukas važiuoja, atidaro ir uždaro duris, atsainiai ir su profesionalui priderančiu neskubėjimu iššoka ir atgal įšoka į jau važiuojantį daladala. Taip pat surenka pinigus ir „paaiškina“ keleiviams kur kam susispausti, atsitūpti ar persėsti, kad tilptų koks 27 žmogėnas. Saugumas?! Kas toks? Matyt neveltui ant daugelio autobusiukų gali rasti užrašą „mes pasitikim Dievu“.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Smalsūs ir nedrąsus |
Atvykstam į kaimelį Foo. Beveik atsitiktinai susiduriam su vietiniu gidu, kultūrinio turizmo programos vadovu. Mielai mums papasakoja kaip ir kas čia vyksta ir dar praveda keliu per kelis aplinkinius kaimus. Užtrunkam kokias 2 val. Paliję, todėl molingas kelias pažliugęs ir labai purvinas. Bet yra kuo pasigrožėti – tiek gamta, tiek žmonėmis. Vaikai smalsūs, bet nedrąsūs. Vietiniai kalba beveik išimtinai svahili, tad turim progos pasipraktikuoti. Ko nesuprantam, mūsų gidas išverčia (t.y. beveik viską), dar pamoko ir mandagumo subtilybių, kaip kreiptis į vyresniuosius ir pan. Matytumėt jų veidus kai kažkoks „mzungu“ (baltasis) jiems suprantama kalba mandagiai pasisveikina... visi sustoja pabendrauti ir pasakoja kažką nenuilsdami... Namai, beje, mūsų nuostabai labai tvarkingi ir tvirti. Kiemuose gėlynai, trumpa žolytė. Po to ką mačiau pakeliui iš Dar es Salamo (molines kiauras trobikes šiaudiniais stogais), toks vaizdas šiek tiek laužo kaimo stereotipą, kurį buvau susikūręs.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Kaimelio vaikai |
Birželio 18 d., trečiadienis
Pastarasias kelias dienas buvo nuolat apsiniaukę, palydavo (temperatūra apie +20 C). Visgi vakar po pietų išlindo saulė, debesys išsisklaidė ir pasimatė snieguota Kilimandžaro viršukalnė! Laukėm šito vaizdo.
Ryt pravesime vienos dienos seminarą vietos jaunimui. Penktadienį esam suplanavę aplankyti našlaičių namus. Šeštadienis – kultūrinio turizmo diena, gal pavyks daugiau laiko praleisti tuose kaimukuose. Ir, sekmadienį, Kilimandžaras!
Birželio 20 d., penktadienis
Šiandien aplankėme vaikų namus (Amani childrens house). Vaikai čia papuola iš gatvės. Socialiniai darbuotojai bando išsiaiškinti, kaip jie atsidūrė gatvėje, surasti jų šeimas arba giminaičius (jei neturi tėvų). Kaip sužinojome, čia nėra įprasta, kad giminaičiai priglaustų be tėvų likusį našlaitį, todėl juos tenka įtikinėti pasiūlant ryžių, kurių užtektų išmaitinti šeimą pusę metų ar pan. Kai kurie grįžta pas tėvus arba pas giminaičius. Kiti lieka čia, namuose. Gerai tai, kad čia gyvendami jie turi galimybe mokytis. To negalima pasakyti apie visus normalių šeimų vaikus. Per brangu. Beje, iš visų pradėjusių lankyti mokyklą, ją baigia tik 8% (jei teisingai prisimenu skaičius). Su pertraukomis mokyklą lankantys suaugusieji čia irgi dažnas reiškinys.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Vaikai |
 |
| Mariaus Žako nuotr./Vaikai |
Šiek tiek pabendravom ir su vaikais, pažaidėm futbolą, veidukus papaišėm. Vieni – linksmi, nuoširdūs, išsiilgę švelnumo, kiti – jau turintys sunkios patirties, skausmų ir nusivylimų. Tikriausiai visur taip.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Vaikai |
Birželio 21 d., šeštadienis
Darsyk aplėkėm kaimus su gidu – kultūrinio turizmo diena. Kur lankėmės (Kilimandžaro papėdėje), gyvena Čaga (Chaga) genties žmonės. Kita didelė kaimynystėje gyvenanti gentis – Masajai (ko gero žymiausia iš visų Afrikos genčių). Jie gyvena ne tik Tanzanijoje, bet ir Kenijoje, gal dar kur...
 |
| Mariaus Žako nuotr./Masajai su kaimene |
 |
| Mariaus Žako nuotr./Į kaimą grįžtantys masajai |
Pasirodo, tarp 1940 ir 1970 metų šios gentys smarkiai kariavo... dėl karvių. Masajai karves gano laukuose, čaga žmones laiko tvartuose. Masajų karvės duoda po 2-3 litrus pieno per dieną, čaga – 15 ir daugiau. Tai va, prireikė masajams čaga karvių. Gal kiek juokingai iš šalies skamba, bet karas lieka karu, su savo pasekmėmis. Karą nutraukti gentis įtikino tuometinis Tanzanijos prezidentas.
(Laukite tęsinio...)
