Birželio 22 d., sekmadienis
 |
| Mariaus Žako nuotr./Kilimandžaras |
Šiandien – Kilimandžaras! Jeee! Organizatoriai mus surenka apie 9 val. ryto. 11 val. jau esame prie įėjimo į Nacionalinį Kilimandžaro parką. Yra gal 5 skirtingi kopimo maršrutai. Mes lipsime Mačame (Machame).
 |
| Mariaus Žako nuotr./Kilimandžaro šlaitai |
Turim progos stebėti, kaip organizuojamas darbas. Turistai keliauja tik su nedidelėmis kuprinėmis. Visus daiktus (maistą, palapines, miegmaišius, virtuvės įrangą ir t.t.) neša nešikai (vadinami porteriais, angl. „porter“). Mūsų grupelė iš 5 lipikų. Įskaitant gidą, jo asistentą, virėją ir nešikus, mus lydi iš viso 21 žmogus. Jo... sunku patikėti. Anksčiau neteko būti kalnuose, bet kažkaip atrodo, kad neesam labai savarankiški. Savotiškai gėda, kad reikia tokios svitos.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Kilimandžaro šlaitai |
Taigi, keliaujame su mažomis kuprinytėmis, nešamės po 2-3 litrus vandens, lietpalčius, priešpiečius, keletą smulkių asmeninių daiktų (t.y. kaloringus šokoladukus, kuriais papildome energijos išteklius). Dviejų žmonių daiktams – 1 nešikas. Kiti, kaip ir minėjau, neša bendrus daiktus ir maistą. Kiekvieno nešiko bagažas – 20-25 kg.
Nešikai – vietiniai apylinkių gyventojai. Jų skurdūs drabužiai ir avalynė nepritaikyti nei lietui, nei šalčiui. Kopti su tokiu svoriu ant pečių – tikrai alinantis darbas (turiu omeny, kad didžiąją daiktų dalį jie neša paprastuose maišuose ar dėžėse, užsidėję ant galvų). Taip jie užsidirba pragyvenimui, gauna maždaug 8 USD per dieną.
Sunku vertinti ar tai daug ar mažai. Minimalus vyriausybės nustatytas atlyginimas yra apie 100 USD per mėnesį, tačiau, pasak vietinių gyventojų, niekas tiek jiems nemoka. „Juodą darbą“ dirbantis žmogus gali tikėtis kokių 40 USD per mėnesį. Apie 100 USD uždirba, pavyzdžiui, vidurinės mokyklos mokytojas. Kiek supratau, turtinė diversifikacija labai ryški. Valdininkai lobsta, eiliniai gyventojai skursta. Didžiausias to kaltininkas, matyt, švietimo stoka. Neišsilavinusią visuomenę lengva kvailinti.
Beveik birželio 26 d., ketvirtadienis
Dar pusantros valandos iki ketvirtadienio, bet ši diena svarbiausia savaitėje – šturmuosime Kilimandžaro viršūnę. Apsiginkluojam šiltais rūbais, vandeniu ir likusiais šokoladukais bei pradedam lipimą. Šlaite matosi ir daugiau žaižaruojančių žibintų. Neskaičiavau, bet spėčiau, kad koks 100 belipančių šiąnakt.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Kilimandžaras - jau virš debesų |
Kaip ir anksčiau, vėžlio žingsniu, stabtelėdami atsikvėpti ir užkąst. Vanduo gertuvėse pradeda kristalizuotis, nes temperatūra jau žemiau nulio. Viršūnėje laukia apie -15 C.
Eiti nelengva, nes kažkaip susiplaka į krūvą kelios grupės, aplenkti nėra kaip, todėl susidaro savotiškas kamštis. Stabčiojam, išsimušam iš ritmo. Nežinia, ar miego trūkumas, ar aukštis, bet savijauta ne pati geriausia. Šiek tiek sutrikusi koordinacija. Kai kam pritrūksta oro, smarkiai įsiskausta galva. Kuo aukščiau, tuo sunkiau. Atsikvėpti tenka vos ne po kiekvieno žingsnio. Jaučiu, kad mano jėgos irgi artėja prie ribos.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Pakeliui į viršukalnę |
Pradeda švisti ir po 8 su puse valandos mes pagaliau viršūnėje!!! Jėėėėė!!! Aišku, kvapo tam „jėė“ išrėkti nebeužtenka. Taigi pasidžiaugiam tyliai. Smagu, šioks toks pasiekimas (nors lygiai tiek pat pasiekė ir būrys diedukų ir bobučių, visiems jiems virš 60...) Nereikia daug alpinistines patirties, kad užkoptum į Kilimandžarą, bet lengva tikrai nėra.
Grįžę į stovyklavietę valandą pamiegame. Netrukus „leisimės ant žemės“. Į debesis greitai vėl žiūrėsim iš apačios.
Liepos 5 d., šeštadienis
Jau prie daug ko pripratau, tai įspūdžių nebeužrašinėju kasdien. Kad jie ir kartojasi...
Praėjusį pirmadienį išsiskyriau su savo draugais. Jie vėl sėdo ant dviračių ir dar mėnesį mins po Tanzaniją. Tuo tarpu aš – savo keliais. Atvažiavau į Arušą (Arusha). Tai vienas didesnių miestų šiaurinėje Tanzanijos dalyje.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Kilimandžaras fone |
Šiandien dargi aplankiau ir netoli nuo Arušos esantį masajų kaimą Oldonyio Sambu (liet. – skruzdėlių kalnas). Tikrų tikrutėlės keturių skyrelių apvalios iš purvo drėbtos trobikės, grupelėmis po kelias, išsibarstę gal 30 km ruože. Kukurūzų laukai, bandos gyvulių (karvių, ožkų, avių). Taip jie gyvena. Vaikai gyvulius pradeda ganyti sulaukę penkerių. Suaugę masajai per dieną su bandomis gali įveikti 100 km. Toli bandas gena masajų kariai (taip vadinami 18-40 metų amžiaus vyrai). Su savimi nešasi tik lazdą ir ietį, nuo žvėrių apsiginti. Nei maisto, nei vandens. Pavalgo ir atsigeria ryte išeidami ir grįžę. Įspūdingos ištvermės žmonės. Į Keniją ir Tanzaniją jie kažkada atklydo iš Sudano ir Etiopijos. Pagonys. Kalba svahili (valstybinė kalba Tanzanijoje), ir jos mokosi mokykloje. Bet šiaip turi savo, masajų, kalbą (kaip ir kitos 125 Tanzanijoje gyvenančios gentys).
 |
| Mariaus Žako nuotr./Serengečio parko lygumos |
Kaip supratau, vis dar laikosi kai kurių papročių. Sutuoktinius jau renkasi patys (anksčiau šeimos už jaunuosius susitardavo), bet, pavyzdžiui, sulaukusius 18 metų jaunus vyrus metams paima į „karinę stovyklą“, kur jie mokomi būti narsiais masajų kariais. Egzaminas – sumedžioti liūtą. Vieną liūtą medžioja 10 naujokų. Nežinau, ar visada sumedžioja (liūtai taip pat neblogi medžiotojai), bet jei pavyksta, liūto galvą ir uodegą parneša į kaimą, kaip savo drąsos ir brandumo įrodymą. Kitas dalykas, moterys veidus vis dar „puošia“ randais. Dažniausiai tai 3-4 vertikalūs brūkšneliai skruostuose ir kaktoje. Nežinau, ką ten reikia iškęsti, nes tie įpjovimai tikrai gilūs. Čia jums ne kojas depiliuotis...
 |
| Mariaus Žako nuotr./Serengečio parkas - medžiojantys liūtai |
Gidas – to kaimelio vietinis gyventojas, daugiau mažiau visus pažįsta. Buvo įdomu stebėti, kaip jie šnekasi tarpusavyje. Gal tik su moterimis šitaip, bet vienas į kitą nežiūri. Ne tai kad akis nusuka, apskritai, praeidami prasilenkia, tuomet stabteli ir net neatsisukdami (gal tik galvą šiek tiek pasuka), nugaras atsukę vienas kitam, šnekasi. Ir dar be visa ko gana greitai – toks dialogas be pauzių. Atrodo, kad iš anksto žino kas ką pasakys.
Dar pasižvalgau masajų turguj ir valanda kelio atgal į Arušą. Vėl kelionė su daladala autobusiuku. Šį kartą 26 žmonės + 4 vištos + 3 ožkos! Dievaži, nemeluoju. Grįžęs į Lietuvą turbūt ir pats nebetikėsiu, bet čia tikrai keičiasi supratimas, kas įmanoma, o kas ne.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Buivolai Serengečio parke |
Ryt trauksiu atgal į rytus, prie pakrantės. Prieš grįždamas namolio keletą dienų praleisiu Zanzibare. Tai sala, kažkada buvusi dideliu vergų prekybos centru, garsėjusi prieskoniais ir tebegarsėjanti paplūdimiais. Patikrinsiu.
Liepos 7 d., pirmadienis
Galvojau, kad neberašysiu (ką ten rašyt, kaip bambą deginu?!) Bet Zanzibaras nenusipelno likti neaptartas.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Zanzibaras |
Taigi šiandien atplaukiau į Zanzibarą. Manau, kad čia tik formaliai Tanzanija. Labai stengiantis, galima surasti vieną kitą panašumą. Na gerai, gal kiek sutirštinu, bet ne iš blogos valios. Toks įspūdis, kad skirtumų čia daugiau nei panašumų (formaliai Zanzibaras yra kažkoks pusiau autonominis Tanzanijos regionas). Dar keli faktai: dauguma – musulmonai (bendrai Tanzanijoj musulmonu apie 40%, panašiai ir krikščionių), nes didelė dalis kultūros – arabų palikimas, kurie čia, Zanzibare, ir įsuko prieskonių plantacijas, prekybą dramblio kaulu ir vergais. Per metus parduodavo iki 50 000 vergų iš rytų ir centrinės Afrikos. Iš naujausių laikų istorijos – Freddie Mercury („Queen“ solistas) gimė Zanzibare.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Zanzibaras. Dienos pradžia |
Kad aiškiau būtų, Zanzibaras, tai: a) salynas; b) sala; c) miestas. Visi tą patį pavadinimą dalinasi. Tai šįkart apie miestą (dar vadinamas Stountaunu).
Net nežinau nuo ko pradėt, nes vienu gurkšniu tiek visko įsiurbiau!
 |
| Mariaus Žako nuotr./Zanzibaras. Degantys palmių lapai |
Tikrai atrodo, kaip kita šalis. Kreivų ir siaurų gatvelių senamiestis man labiau primena Barseloną, nei bet kuri kitą Tanzanijos miestą. Tikriausiai primintų Portugaliją, bet nesu ten buvęs. Mat maždaug XVI a. portugalai buvo pirmieji europiečiai čia įkėlę koją. Vėliau juos išspyrė Osmanų sultonai. O dar vėliau, nuo 1890 m., Zanzibaras tapo D. Britanijos protektoratu (atseit ne kolonija, bet kur ten...).
Visgi apie miestą. Be to, kad architektūra visai kitokia, žmonės irgi atrodo ramesni ir ne tokie prielipos (net jeigu kabina tomis pačiomis standartinėmis frazėmis „hey brotha, where are you from?“). Arba aš paprasčiau reaguoju... visai gali būti, kad įžvelgiau čia kažką pažįstamo ir jaučiuosi labiau namie.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Zanzibaras. Atoslūgis |
Saulėta, ryškiai mėlynas vanduo, žuvies kvapas pakrantėje, nuo krantines su visais drabužiais į vandenį šokinėjantys vaikai. Tikrai kažkokia ramybės banga čia užplūdo. Ir nors visa Tanzanija kasdien skanduoja „hakuna matata“ (liet. – „jokių problemų“, atsipalaiduok), tik dabar supratau, kad pastarąsias tris savaites turbūt nei sekundei nebuvau visiškai atsipalaidavęs. Greičiau priešingai, nuolat pasirengęs gintis nuo visų gatvinių „draugų“ su milijonais idėjų, kaip tau atsikratyti savo pinigais.
 |
| Mariaus Žako nuotr./Zanzibaras. Vakaro spalvos |
Užtinku jūros gėrybių turgelį. Nusiperku keptą kalmarą, blyną (vadinamą „čiapati“), šviežią kokoso pieno pilną riešutą ir nukabinęs kojas vakarieniauju ant krantinės. Saulė ką tik nusileido. Labai gražus dangus ir jo fone padrikai išsibarstę valtys ir laiveliai. Sutemus, kavinukėj gurkšnoju arbatą su prieskoniais. Kelis kartus praskrenda pelėda (turbūt pirmąsyk matau gyvą pelėdą laisvėje). Skrenda neaukštai, tai laviruoja tomis siauromis gatvelėmis. Vis dar jaučiuosi šiek tiek priblokštas tokio netikėto pasikeitimo.
Ryt važiuosiu į salos šiaurę tikrinti paplūdimių ir praleisiu ten 3 dienas. Bet pradedu manyti, kad Zanzibare ir 2 savaites neprailgtų. Pasvarstysiu planuodamas kitas atostogas.
