Etiopija – tai viena seniausių civilizacijų Afrikos žemyne. Joje aptikti seniausi žmonijos pėdsakai, tad Etiopija svarbi žmogaus evoliucijos istorijai. Etiopija atsivertė į krikščionybę IV m. e. a., tad yra antra šalis pagal senumą po Armėnijos, oficialiai paskelbusi krikščionybę valstybine religija. Tai antra šalis pagal gyventojų skaičių Afrikoje. Ji užima 1 133 882 km², joje gyvena 77 431 000 gyventojų.
Nebuvo lengva suplanuoti dešimties dienų kelionę, teko rinktis kurią vietovę aplankyti. Dėl organizacijos kreipėmės į vietinę kelionių agentūrą „Bella Abyssinia“, kuri sudarė detalų planą. Aplankytas vietas apibrėžiau violetine spalva.
Skrydis iš Paryžiaus į Addis Abebą, Etiopijos sostinę, truko 7 valandas. Oro uoste mus pasitiko ir visą kelionę lydėjo Sami – vairuotojas, gidas ir angelas sargas šiek tiek kalbantis prancūziškai. Etiopijos valstybinė kalba – amharique, daugelis gyventojų kalba angliškai. Įdomu jog šalis sudaryta iš 80 etninių grupių, kalbančių daugiau nei 290 skirtingų kalbų! Kai kurios iš jų kalbininkų dar nesuskirstytos.
Afrikoje lankėmės ne pirmą kartą, tad kultūrinio šoko nepatyrėme. Labai nustebome kai gidas paaiškino kodėl vietiniai laikrodžiai rodo 6 valandų skirtumą, kai iš tiesų Paryžiaus ir Addis Abeba laikas skiriasi tik dviem valandomis. Mat Etiopijoje laikas skaičiuojamas du kart po dvylika. Kol kas nieko nuostabaus, tačiau nulis valandų etiopiečiui yra tuomet kai europiečiui šešios. Tad norint išvengti nesusipratimų, geriau visuomet pasitikslinti ar pašnekovas turi omenyje Etiopijos ar tarptautinį laiką.
Ryčio Budrio/15min.lt nuotr./Tęsiame pasakojimą apie amžinai judančią rytų Afrikos šalį – Etiopiją, kur net plastikinis butelis gali tapti didžiausia dovana. |
Šalyje naudojamas Julijaus kalendorius. Metai suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų, plius vienas mėnuo, susidedantis iš penkių dienų. Naujieji metai švenčiami rugsėjo 11-ą, metai pradėti skaičiuoti vėliau, tad atsilieka 8-niais nuo mūsų eros. Šiuo metu Etiopijoje 2004-ieji! Negi iš tiesų atkeliavom laiko mašina?!
Kelionė buvo detaliai suplanuota. Per trumpą laikotarpį norėjom kuo daugiau pamatyti, aplankyti ir patirti, tad kasdien teko nuvažiuoti šimtus kilometrų. Pro mašinos langą derlingus dirbamus laukus, vešlią augmeniją, galvijų bandas keitė aukštos kalnų plokštumos, uolos, upės bei kriokliai. Oro temperatūra, gyvenimo sąlygos bei būdas priklauso nuo aukščio virš jūros lygio. Maloniai stebino kaimelių tvarka ir švara. Būtent tuo jie labai skyrėsi nuo Malio ir ypatingai Senegalo apylinkių. Pakelėse sutiktos beždžionių bandos reikalavo bananų, tarp vietinių įžūliai stypinėjo marabu (grifo ir gandro mišinys), afišuodami savo teises į pagautą žuvį. Įsitikinau, jog bado stereotipas bent jau šioje šalies dalyje šiais metais yra klaidingas. Etiopijos gyventojai išsimaitino iš savo darbo vaisiaus ten ir tuomet kai juos mačiau.
Porai dienų apsistojome labiausiai turistų lankomame mieste – Lalibela. Tai vienuolių miestas, piligrimystės vieta esanti 2 630 m virš jūros lygio. Šventas Etiopijos ortodoksų miestas, žymus vienuolika monolitinių, uolose iškaltų bažnyčių. Garsiausia jų – Švento Georgijaus, iškalta prieš 8 amžius. Miestui duotas Etiopijos karaliaus Gebra Maskal Lalibela (1172- 1212) vardas. Priėmęs krikščionybę karalius rūpinosi, jog dėl islamo plėtros, krikščionims piligrimams tapo vis sunkiau nusigauti į Jeruzalę. Tuomet Gebra Maskal nusprendė, jog būtina pastatyti šventovę mieste pagal Jeruzalės pavyzdį su savo „Jordano upe“ ir „Sinajaus kalnu“. Kai kuriose šių bažnyčių vis dar švenčiamos mišios. Krikščionybė labai stipriai paveikė Etiopijos meną. Čia susiformavo ypatingas krikščioniškų bažnyčių stilius, pasireiškęs Lalibelos bažnyčiose ir kituose architektūriniuose šedevruose. Nuo seno buvo tapomos ryškios krikščioniškos ikonos, kuriose vaizduojami biblijiniai siužetai.
Atvykę vakarop, su vyru nusprendžiame pasibastyti po ochros spalvos, giesmėmis skambančias gatveles. Kaip kiekvienam turistui lemta, prie mūsų pristoja gido paslaugas siūlantis berniūkštis. Žvitriom akim, nepriekaištinga anglų kalba, tarp rankų žaismingai mėčiojantis savos gamybos senų kojinių prikimštą kamuoliuką. Kiek jam? 10? 12 metų? O jau išmanantis visas turistų gundymo gudrybes velniūkštis. Žinau, turėčiau stengtis juo atsikratyt, nes už savo paslaugas jis nesikuklins paprašyt užmokesčio. Žinau, vaikams pinigų duot nedera, tai iškreipia visą šeimos patriarchalinę sistemą kai sūnus parneša daugiau nei kelias dienas dirbęs tėvas. Be to, tai kenkia vietinei komercijai...
I.Pruvot nuotr./Autorė su mažaisiais gidais |
Ir visgi, taip norisi pabūt naiviai ir patikėt, kad jam esu šiek tiek daugiau nei vaikščiojanti piniginė! Vyras spyriojasi, aš pasiduodu pagundai. Berniūkštis tuoj pat pajunta mano palankumą, prie jo netrukus prisijungia antras, trečias ir įsuka mus į pasakojimų verpetą. Gatvelės vis keičiasi, iš paskos berniūkščių nardom po vidinius, turistams paprasai nematomus kiemelius. Vaikai atveria atsiskyrėlių bakužių duris pro kurias, prietemoje vos ižvelgiami nenusakomo amžiaus, laiko užmiršti vienuoliai burbena šventas maldeles. Įsprunka pro pravirą angą į vietinę bažnytėlę, pagieda kelis posmelius su besimeldžiančiom moterim, kumšteli į pašonę, kuomet reikia suploti. Galva linkteli – užteks, dar daug ką reikia mums pamatyti. Išsprukę iš sūpuojančio giesmių skambesio, išsukam iš gatvelės. „Lipkim į šią sieną, nuo jos matosi graži bažnyčia!“,- šūkteli. Ilgai nėra ko spyriotis, du džentelmenai mane jau laiko už rankų, kad nerangioji baltaodė nepaslystų. Besigrožint ant sienos atsivėrusiu vaizdu, berniūkštis ištraukia iš kišenės iš odos rištą kryželį ir užmauna man jį ant kaklo. Kitas, nedrąsiai, lyg liestų kažką nepasiekiamą, nerealų, pataiso plaukus... Gardžiuojuosi šiomis akimirkomis... Man rodosi, jog liečiu vis rečiau sutinkamą natūralumą, spontaniškumą, gaivališkumą... Tačiau vienas klausimas vis drumsčia ramybę „kaip už visa tai atsilyginsim?“, nes nieko šiose šalyse nėra veltui. Vaikai mus greitai išvaduoja: „gal galėtumėt mums trims padovanoti vieną nukainuotą anglų žodyną, kai kitą kartą atvažiuosit, mes kalbėsim dar geriau angliškai!“ Gavęs brangią dovaną, mažasis gidas paslepia ją po marškinėliais. Džiaugsmu trykštantys, nepavargstantys dėkot, pasikviečia mus į svečius rytojaus dieną. Gaila, rytojus mums vėl suplanuotas minutės tikslumu, juk reikia su oficialiuoju gidu aplžiūrėti visas vienuoliką bažnyčių... Visgi, jaučiuosi pakylėtai. Naiviai ar ne, viliuosi, jog buvau jiems šiek tiek daugiau nei baltoji auka.
I.Pruvot nuotr./Freskos |
Etiopiečiai labai pamaldūs, giliai tikėjimą išpažystantys, taikūs žmonės. Stebina vaikų noras mokytis ir geras anglų kalbos mokėjimas. Į mokyklą jie renkasi net sekmadieniais, kad pasikartotų išmoktą. Žinoma, ne kiekviena šeima išgali leisti vaikus į mokslą.
Tana – volkaninės kilmės ežeras, telkšantis 1840 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tai didžiausias šalies ežeras, kurio ilgis siekia 85 km, plotis – apie 65 km (plotas- 3630km²). Jame yra 30 salelių ant kurių pastatytos 38 bažnyčios- vienuolynai. Kai kuriuose iš jų moterims lankytis draudžiama.
Motorine valtimi patraukėme apžiūrėti Tanos ežero salelių su jose, prieš kelis amžius pastatytomis ir savo piešiniais garsėjančiomis bažnytėlėmis. Vidinės sienos išmargintos pagrindiniais testamento pasakojimų fragmentais. Jiems naudojami tik natūralūs iš medžio žievių ir gėlių išgaunami dažai. Piešiniai buvo skirti beraščius žmones supažindinti su tikėjimo tiesomis.
Į Tanos ežerą suteka nemažai upių. Iš jo išteka Žydrasis Nilas – didžiausias dešinysis Nilo intakas. Prie Chartumo (Sudanas) Žydrasis Nilas įteka į Baltąjį Nilą, nuo šios santakos patarasis vadinamas tiesiog Nilu.
Tanos ežere verčiamasi žvejyba, papiruso laiveliais transportuojama mediena.
Garsieji Žydrojo Nilo kriokliai
I.Pruvot nuotr./Kriokliai |
Aukštumos laukymėje, išrąstų suręstoje pastogėje, kramtydami cukranendres, siurbčiojam kvapnią Etiopijos kavą ir grožimės Žydrojo Nilo kriokliais. Mus vaišinusios moterys smalsiai apžiūrinėja aprangą, veido bruožus „žiūrėk, kokia siaura nosis, keista, ji visai į mus nepanaši. Bet visai graži“, - padaro išvadą.
Tiesa, dar nepapasakojau jums apie kavą (etiop. “buna“)!Jos nepaminėti, kalbant apie Etiopiją būtų tikras nusikaltimas! Kava čia daugiau nei gėrimas. Tai – tradicija, ritualas, rudasis auksas, svetingumo simbolis. Jos paruošimas – tai tikras menas, tenkantis namų šeimininkei. Kava geriama šeimoje, su draugais, svečiui pagerbti. Būtent dėl kavos buvau labai sunerimusi dėl vyro „dingimo“:..
Vakare atvykom į Debre Markos. Įsitisėme viešbutyje. Galva pilna įspūdžių, kojos linksta nuo nukeliautų kilometrų. Šiam vakarui man nuotykių užtenka. Pasiimu intriguojančią knygą ir krentu į lovą. Šarlį (vyro vardas) traukte traukia nepažįstamo miesto šurmulys. Susitariame, jog jis šiek tiek pasivaikščios ir grįš už valandos vakarienei. Praėjus valandai, atėjus laikui vakarieniauti – vyro dar nėra. Sutemo, praėjo daugiau nei dvi valandos, aš stoviu prie lango – jo vis nėra... Nusileidžiu į viešbučio foje ir susiradusi darbuotoją bandau jam išaiškinti savo nerimą. Staiga iš tamsos paskubomis išnyra pažystamas šešėlis “atleisk, mane tik pasikvietė į kavinę išgerti kavos. Visas ritualas užtruko beveik tris valandas!“.
15min.lt/Ryčio Budrio nuotr./Kava kvepianti Etiopija |
Pirmiausia šviežios kavos pupelės dubenyje kuolu susmulkinamos, sutrinamos, po to jos skrudinamos ant anglių bei smilkalų. Kavos gaminimo vieta išpuošiama žolėmis, nosį kutena malonus smilkalų bei kavos aromatas. Galiausiai kava tris kartus užpilama į molinę kavinukę ir supilstoma į mažus puodelius. Gvazdikėliai ir/arba kardamonas bei cukrus sušvelnina kartų „buna“ skonį. Tradicija reikalauja, jog kiekvienas svečias išgertų tris pasiūlytus puodelius. Nesilaikančius tradicijos tyko nelaimė.
Šviežios kavos pupelės taip pat vartojamos kaip daržovė. Tradicinės medicinos žinovai jai priskiria gydomąsias vertybes. Etiopijos kava yra viena iš pagrindinių eksporto produktų.
Paskutinė kelionės diena Addis (Addis Abeba – aukščiausiai esanti sostinė Afrikos žemyne ir ketvirta pasaulyje (2400m)).
sxc.hu nuotr./Gyvenimas Etiopijoje |
Dešimt dienų praskriejo žaibo greičiu. Lėktuvas iš Addis į Paryžių išskrenda vėlai vakare. Paskutiniai pirkiniai, suvenyrai, dovanos. Sami pasikviečia mus į savo namus pailsėti ir išgerti kavos. Vakarui paruoštas siurprizas! Gidas su žmona ir sūneliu nusiveža mus į vietinį restoraną kur šokami Etiopijos etninių grupių šokiai. Vakarienei iš bendros lėkštės valgome tradicinį patiekalą- indžirą. Kvapą gniaužia šokių judesiai, ritmas, dainos, virstantys į sūkūrį, transą. Niekada nieko panašaus nesu mačiusi ! Šokiai be galo energingi, sportiški, juose daug kaklo ir dubens judesių. Mums tai pakartoti neįmanoma, nors pabandyti prašo. Mūsų bandymus lydi bendra sausakimšo restorano juoko banga.
Jau laikas į oro uostą. Sami mumis rūpinasi iki paskutinės minutės. Šilti apsikabinimai, paskutiniai juokučiai, liūdni susižvalgymai... Čiao Etiopija!
Kelionę organizavo rimta vietinė kelionių agentūra.Manau, taigeriausias būdas keliauti po Afrikos šalis. Gal būt šiek tiek trūko susitikimo su čiabuviais, kurie gali būti svetingi ir gražūs, bet taip pat ižūlūs ir atstumiantys. Tikriausia įspūdžiai tų, kurie keliauja savarankiškai, skirtųsi nuo manųjų.
Turizmas Eiopijoje kol kas nelabai išvystytas. Net geriausiuose šalies viešbučiuose mušinėjome tarakonus, po dušu neįmanoma nusiprausti tinkamos temperatūros vandeniu, nes atsukus šiltą, bėga “verdantis” vanduo. Tad belieka praustis po šaltu. Visa tai netrukdo, kai važiuoji atrasti Afriką.
„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Etiopijoje |
Etiopija skiriasi nuo kitų mūsų lankytų šalių, kuriose labai jaučiamos kolonizavimo pasėkmės. Ji nebuvo okupuota Afrikos kolonizacijos laikotarpiu, nes nugalėjo Italiją Adovos mūšyje. Šalis daug savarankiškesnė ekonominiu atžvilgiu, nelaukia, o tiksliau – mažiau laukia pagalbos iš Europos šalių. Didelė dalis gyventojų pragyvena iš ūkininkavimo.
Labai būtų įdomu pakeliauti po pietų Etiopiją, kur gyvena omo, konso, karo ir kitos etninės grupės, bet tai liks sekančiam kartui…