Gaila, kad knygos taip ir nepradėjau, o daugybė įspūdžių pamažu išblunka iš atminties. Bet čia ne apie tai. Papasakosiu apie savanorystę vienoje iš neturtingiausių pasaulio valstybių, vienoje iš neturtingiausių Malavio vietų. Mano savanorystė skambiu pavadinimu „Darželių vystymas kaimo vietovėse“, vyko nedideliuose kaimuose Pietinėje Malavio dalyje, netoli Blantairo. Nors ir skambus tas pavadinimas, bet visgi neaprėpia visų savanoriavimo subtilybių.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Kaimas netoli Blantairo |
Prieš pradėdamas savanoriauti šį darbą įsivaizduoji kažkaip romantiškai: „Nuvažiuoja baltasis į Afrikos kaimą, paglosto neturtingiems, išsipūtusiais pilvais vaikučiams galveles, pagrūmoja tėveliams – eikit daržus sodinkit, daržoves auginkit, dirbkit, tinkamai ugdykit vaikučius darželiuose. Ir tada visi stengiasi, dirba vardan šviesesnio rytojaus. Vaikai sotūs ir laimingi, savanoris dar laimingesnis, išgelbėjęs visą kaimą“. Taigi, o realybė visai kitokia.
„Mano“ darželiai
Aš buvau atsakinga už dešimt darželių. Darželiai ne valstybiniai, valstybinės vaikų ugdymo institucijos prasideda nuo pradinės mokyklos. Po to – vidurinė mokykla ir aukštesnio išsilavinimo mokyklos. Darželiai – savanorių arba pačios bendruomenės darbo rezultatas. Kiekviename darželyje – visi kaimo vaikučiai nuo dviejų iki šešių-septynerių metų amžiaus. Vaikų skaičius – nuo dešimties iki šimto dvidešimt. Mokytojai – vietinės kaimo bobelės savanorės, dažniausiai be jokio išsilavinimo, dirbančios iš pašaukimo, arba dėl to, kad kaimo pirmininkas, vadas (angliškai „village chief“), paskyrė dirbti darželyje. Dirbančios dažniausiai be jokio atlygio. Darbo laikas – nuo 8 ar 9 iki 11.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Moterys kaim |
Mano darbas – padėti jiems, kuo tik galiu – lankyti kaimo vietovėse esančius darželius ir padėti vaikams, mokytojams, kaimo bendruomenei. Tikslas – kad vieną dieną šie darželiai suklestėtų: turėtų gerą pastatą, išsilavinusius mokytojus, maitintų vaikus, būtų švarūs, gražūs ir verti darželio vardo. Pasirodė, kad per šešis mėnesius tai pasiekti yra beveik neįmanoma. Misija neįvykdoma. Bet stengtis buvo verta.
Erdvė savanorystei – begalinė
Pirmiausia, du iš mano darželių buvo po medžiu, taigi nulis pastatų. Vaikučiai sėdi ant bambukinio kilimėlio, jeigu lyja, niekas į darželį neina. O lietaus sezonas ne trumpas – prasideda lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje ir tęsiasi iki kovo. Kiti „mano“ darželiai – apgriuvusiuose „pastatuose“, nudrėbtuose iš molio. Vienas iš darželių tik su trimis sienomis. Ir tik keli namukai – geros būklės. Bet su skylėmis stoge.
Mokytojai kartais ir rašyti skaityti nemokantys, jei nedirba savo darže, ateina į darželį su vaikais maldas Dievuliui išrėkti (pamaldumas didžiulis), kokią dainelę padainuoti ir tiek. O jei ir moko vaikus anglų kalbos (kaimuose dažniausiai kalba vietiniu čičeva (chichewa) kalbos dialektu), tai moko taip: pvz., skaičiuoti iki dešimties one, two, three, foro, fivy, sixy, seveny... Ir bene prie kiekvieno angliško žodžio galo prideda ilgąjį „lietuvišką“ „yyy“.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Chisomo Gabvi darželis |
Jokių mokymo priemonių – net pieštuko nei su žiburiu nerasi. Keliuose darželiuose yra kreidos, vienas kitas žaislas – viskas, ką paaukoja pavieniai „gelbėtojai“ savanoriai arba labdaringos organizacijos. Bet šiaip galima pasakyti, kad jie nieko neturi, išskyrus daugybę vaikų.
Darželiai nuo mano būsto nutolę pradedant dviems kilometrais, o tolimiausias apie aštuoni kilometrus afrikietišku kaimo keliu aukštyn žemyn kalneliais gerai nudrengtu dviračiu su streikuojančiais stabdžiais.
Sunku ir aprašyti situaciją visuose dešimtyje darželių, nes kiekviename situacija vis kitokia, bet galima pasakyti taip – darželių būklė skirtinga, vienija tik vienas dalykas – situacija bloga.
Man, ką tik iškeptai savanorei, galva tiesiog dūzgia nuo idėjų – ką ir kaip galima padaryti, patobulinti, pagerinti. Štai čia ir prasideda linksmybės.
Pirmadienis
Kylu 6 ryto ir minu į vieną iš darželių. 8 ryto aš jau ten, prakaitas žliaugte žliaugia, betgi nesvarbu – juk gelbėju pasaulį! Chisomo Gabvi (Čisomo Gavi) darželis. Šis taps pačiu mėgstamiausu ir mylimiausiu darželiu, kuriam padedu. Registre – 106 vaikai, beveik po lygiai mergaičių ir berniukų. Šiandien atėjo „tik“ 65. Tai buvo pats pirmas darželis, kurį pamačiau Malavyje. Molinė pašiūrė be vienos sienos, ant žemės patiesti plastikiniai maišai nuo kukurūzų miltų, vaikų daugybė, mokytojai keturi – dirba po du, keičiasi kas savaitę. Į sieną atremta nedidukė lenta, trinta nutrinta gal tūkstantį kartų – jei ką parašyčiau, kažin ar matytųsi. Bet plius minus – neblogai.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Chisomo Gabvi darželis |
Mokytojos ploja ir dainuoja, pasisveikina, apkabina, viena šiek tiek kalba angliškai, kitos – tik čičeviškai. Papasakoja apie prieš tai dirbusią savanorę, kaip gerai sutarė, nemažai padėjo, mokė mokytojus anglų kalbos, suorganizavo, kad kaimo vadas paskirtų darželiui žemės. Mokytojai ir mokyklos komitetas pradėjo auginti daržoves, nešti į turgų, už gautus pinigus perka kukurūzų miltus košei ir maitina vaikučius. Jei darželyje vaikučiai nemaitinami, tai tėveliai nemato jokio reikalo leisti vaikus į darželį. Tad šis darželis mane pradžiugina, matosi, kad bendruomenė stengiasi, tėveliai ne visai abejingi, mokytojai dirba, daržas savaitę nelaistytas, apdžiuvęs, bet sutariam, kad mokyklos komitetas paskirs atsakingą asmenį, o tas laistys daržą. Apsitariam, ką dar galima padaryti ir tada ateina laikas, kai noriu susipažinti ir su vaikučiais.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Mokytojos vaikas |
Mokytojai pristato vaikus – vieni vardai angliški, kiti čičeviški, klausausi, nieko nesuprantu: mergaitės pavadintos „Loveness“ (angl. – Meilingoji), „Happiness“ (Laimė), Joyfull (Džiaugsmingoji), Joy (džiaugsmas), Lovemore (Mylėk daugiau/labiau), Honest (Dorasis, Sąžiningasis), Junior (Jaunėlis), Limbani (iš čičeva kalbos „Stiprus“), Malizani (Pabaiga). Malizani galima versti ir „Paskutinis“. Toks vardas vaikui duodamas, kai šeima, pvz., jau turi dešimt vaikų ir daugiau nebenori turėti. Tad vienuoliktąjį pavadina Paskutinis ir viliasi, kad tikrai bus paskutinis. Deja, gan dažnai „Paskutinis“ turi dar paskutinesnių broliukų ir sesučių. Vieną iš paskutinių pristato už mokytojos sijono besislepiančią mergaitę. „Koks tavo vardas“, – klausiu. „Gifty“ (Dovana), už ją atsako mokytoja. Negaliu sulaikyti šypsenos. Malavio gyventojai duodami vaikams vardus labai išradingi. Ir kur gi nebus išradingi, kai reikia sugalvoti penkis šešis septynis aštuonis devynis, o kartais ir daugiau. Beveik (sakyčiau 99,9 %) visos šeimynos kaimo vietovėse – daugiavaikės.
Ypač įdomu, kai užklausiu apie mokytojos vaiką: „Ar čia jūsų sūnus?“, „Taip, aišku“. Aišku, tai aišku, pamąstau – gal man ir nelabai aišku, kad čia mokytojos vaikas... Juk galiu ir nematyti panašumo... Ir tik po keleto dienų susivokiu – taigi vaiko vardas toks! Obvious (angl. – Aišku)!
Šiek tiek ilgiau pabuvus Malavyje sutikau ir dar įdomesnius vardus turinčių žmonių, kol galų gale nustojau stebėtis. Sutikau vieną berniuką pavadintą „Condom“ (Prezervatyvas). Nežinia, kokia tokio vardo motyvacija, šalia nebuvo vaiko tėvų, kad paklausčiau. Sutikau ir „Expired“ (Pasibaigęs galiojimas). Vardo kilmė ir motyvas irgi neaiškūs.
Antradienis
Važiuoju į kitą darželį. Vadinasi Blessing (Palaimintasis). Jau iš tolo girdžiu mokytojai rėkia (ne kalba, bet rėkia) rytinę maldą, vaikai suklupdyti, rankos sudėtos maldai. Gerai. Pamato mane, mokytojų veidai nušvinta (juk baltoji atvažiavo išgelbėti darželį! Ir visą kaimą – nuo karo bado maro skurdo ir visų įmanomų nelaimių!), bent 5 vaikai iš 30 pradeda verkti, rėkti, klykti, priklausomai nuo vaiko jautrumo (juk baltoji atvažiavo, jie niekad nematę balto žmogaus, baisiausiai bijo neaiškios spalvos žmogaus!). Toliau. Mokytojai sukrunta – viena išveda rėkiančius į lauką, kita pradeda demonstracinę pamoką. Juk reikia man parodyti, kaip jie dirba. Pradeda dainuoti: „Vavelio vavelio, vy nau vavelio, vavelio vavelio aaaaa ooooo uuuu eeeee yyyyyy“. Man jau ir neramu, nieko nesuprantu, galvoju čičevos kalbos pamokėlė. Pasirodo, kad ne! Mokosi anglų kalbos balsius: angliškai būtų taip: „Wovels wovels, we know wovels“ (liet. „Balsiai, balsiai, mes žinome balsius“). Tai ir nebežinau, nuo ko ir pradėti – ar vaikus mokyti, ar mokytojus, ar kartu dainuoti...
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Blessing darželis |
Trečiadienis
Istorija, kuri pasikartos dar daugybę kartų kituose kaimuose ir kitose situacijose.
Ir vėl 6 ryto, kartu su vietiniu padėjėju (dieduku, kuris man padeda – vertėjauja, verčia iš čičevos į anglų kalba ir atvirkščiai), sėdam ant dviračių ir minam į vieną iš tolimiausių, „man priklausančių“ darželių, vadinasi Alinafe (Dangiškasis). Vaizdelis – darželis: mažytis nameliukas apie 6 kv. m., sienos man iki liemens, toliau tik strypai kampuose, o tada šiaudinis stogas. Vaikučių – 20-30. Pasikalbame su mokytoja, pažaidžiame su vaikais, ateina priešpiečių metas. Mokytoja išdalija vaikams lėkštes, įdeda košės ir vaikai valgo. Kaip ir viskas gerai, tik kad vaikai visą rytą čiupinėjo dulkes, vištas, ožkas, savo ir kitų vaikų nosis (iš išorės ir iš vidaus), o dabar tomis rankytėmis kabina košę (malaviečiai viską valgo pirštais).
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Alinafe darželis |
„Blogai, – sakau aš, – reikia plautis rankytes“. Ir bandau tartis – aš parūpinsiu muilo, bet mokytoja turi mokyti vaikučius elementarios higienos – prieš valgį plautis rankas. Mokytoja sako: „Tokio sprendimo aš priimti negaliu – reikia eiti pas kaimo vadą“. Gerai, einam pas kaimo vadą (kiekvienas kaimas turi vadą, tai yra paveldimos pareigos, titulas). Nueinu pas kaimo vadą, sakau: „Vaikai valgo nešvariomis rankomis, tai pavojinga sveikatai, padeda plisti ligoms ir t.t. Reikia mokyti vaikučius plautis rankytes. Aš galiu nupirkti muilo, bet mokytoja turi pradėti mokyti vaikus.“ Vadas man dėkoja, beveik rankom ploja, bet sako: „Tai labai gerai, bet reikia organizuoti kaimo bendruomenės, mokyklos komiteto, tėvų ir mokytojų susirinkimą.“. Gerai, sutinku, sutariam, kad kitą pirmadienį 12 valandą bus susirinkimas.
Čia derėtų šiek tiek paaiškinti apie kaimo ir darželio valdymo sistemą. Mat malaviečiai labai mėgsta įvairius titulus ir, tiesiai šviesiai sakant, būti kieno nors viršininkais. Taigi, kaimas turi kaimo vadą, tada yra kaimo komitetas, kurį sudaro kaimo komiteto pirmininkas, iždininkas, pirmininko pavaduotojas, iždininko pavaduotojas, sekretorius, antrasis sekretorius ir paprasti nariai. Prie viso šito yra ir darželio komitetas, kurį sudaro darželio pirmininkas, pirmininko pavaduotojas, iždininkas, iždininko pavaduotojas, sekretorius, antrasis sekretorius ir paprasti mirtingieji – komiteto nariai. Tad dėl muilo ir rankyčių plovimo turiu tartis su jais visais...
Susirinkimas
Pirmadienį 12 valandą atvažiuoju į kaimą. Jokio susirinkimo nesimato. Susirandu mokytoją, ji sako, kad reikia laukti. Laukiu (kaip, beje, visada Malavyje). Po geros valandos žmonės pradeda rinktis, o po dviejų valandų (Malavio tempais gan greitai!) pradedame susirinkimą.
Viskas atrodo taip: stovi dvi kėdės, priešais patiestas bambukinis kilimas. Bandau taisytis ant kilimo – sėdėti karu su vietinėmis moterimis, dalintis „bendruomeniška“ dvasia. Visi užprotestuoja – pasirodo, kad viena iš kėdžių skirta man! Ant kitos atsisėda vadas. O kaimo moterėlės kas ant kilimo, kas ant žemės. Viena iš vyresniųjų pradeda trumpą maldą. Malavyje net saulė nepakyla, jei jie nepasimeldžia: „Ačiū, Dieve, kad čia susirinkome. Ačiū, kad atsiuntei šią gerą baltąją. Duok mums gerą dieną ir prasmingą susirinkimą“. Visi kartu pasakom „Amen“. O tada – dainos šokiai estrada. Moterys pradeda dainuoti, šokti – ypač aplink mane. Baigia dainuoti ir šokti, susėda ant kilimo. Pakyla kaimo vadas ir rėžia savo kalbą: „Ačiū, Dieve, kad atsiuntei mums šitą baltąją Vaidą, kuri padės mūsų bendruomenei ir mūsų darželiui (Plojimai. Tiksliau, jie suploja tik kartą, tuo išreikšdami pritarimą). Mes turime būti dėkingi ir stengtis, kad viskas pavyktų ir su Vaidos pagalba mūsų bendruomenė gyvens daug geriau“ (Plojimai). Pakalbėjus vadui ateina eilė ir man. Ką gi.
Atsistoju, rėžiu kalbą: „Dievas (nes jei neminėsi Dievo, tai kalbos poveikis bus daug silpnesnis) atsiuntė jums tiek gražių vaikų, jis patikėjo jums jais rūpintis (visi suploja). Tad visi kartu turime stengtis ir rūpintis vaikučiais kaip įmanoma labiau ir geriau (visi suploja). Darželyje yra nemažai problemų, bet vieną iš jų galime išspręsti jau dabar (visi suploja). Aš jums parūpinsiu muilo, kad vaikai galėtų plautis rankas (ilgesni plojimai – juk gaus muilo), ir taip apsaugosime juos nuo ligų ir higienos sąlygos darželyje bus daug geresnės (plojimai)“. Pabaigus kalbą atsisėdu. Visi laimingi.
Moterys vėl pradeda dainą, šoka aplink mane, kviečia šokti kartu, atsistoju, pakrypuoju (toli mums europiečiams iki afrikietiško lankstumo), visi dar labiau ploja, juokiasi, laimingi, džiaugsmingi. Pagaliau susirinkimas į pabaigą – komiteto (nepamenu jau kurio) pirmininkas pakviečia mane atokiau nuo kitų – man ir vadui paruoštos vaišės – „Fantos“ buteliukas ir bandelė. Susėdam, kramtau bandelę, užgeriu „Fantą“, visai nieko. Bandau kalbėtis su vadu apie kokius nors tolimesnius darželio vystymo planus. Taip, taip, pritaria man – ir pastatą reikia statyti, ir su mokytojais padirbėti, ir kokį nors finansinį projektą pradėti, kad darželis turėtų lėšų vaikų maitinimui. Linkčioja laimingas ir kramto bandelę.
Kitą savaitę atminu į darželį, atvežu keletą gabalėlių muilo. Pamokau, kaip sustatyti vaikučius į eilę, mokytoja nueina iki vandens pompos, atneša vandens. Vaikai juokiasi – plautis rankytes linksma. Aš atsipučiu – štai štai kaip galima padėti, pamokyti, auginti sveikesnę švaresnę malaviečių kartą. Aha. Po savaitės atvažiuoju – muilas išgaravęs, mokytoja gūžčioja pečiais – kaimo pirmininkas pranešė, kad kaimo vadas liepė, kad iždininkas padėtų muilą į saugią vietą, tad kaimo sekretorius atėjo ir paėmė muilą. Rezultatas – muilo nei kvapo. Ką gi – einu aiškintis, kas ir kaip. O kur aiškintis – aišku, pas kaimo vadą. Nueinu pas jį, o jis ir sako: „Taip taip, tai yra problema. Nelabai aišku, kur tas muilas, bet vaikai būtinai turi plautis rankas. Nesveika valgyti nešvariomis rankomis. Kadangi susidūrėme su tokia problema, REIKIA DARYTI SUSIRINKIMĄ.“
Šita nuolatinių susirinkimų kultūra mane spaudė į kampą dar šimtą kartų, visuose darželiuose, visuose kaimuose, visose bendruomenėse. Labai dažnai susirinkimų rezultatas būdavo labai nulinis. Bet muiliuko problemą aš vis dėlto išsprendžiau – sutariau su mokytoja, kad vaikai plausis rankytes pelenais ir vandeniu. Medžio pelenai yra dezinfekcinė priemonė, tad vis geriau nei kišti pirštus į kaimyno ausį, o po to kabinti košę.
Rankyčių plovimosi „įdiegimas“ užtruko vieną mėnesį.
