Dabartiniame mano darbe nematomumo supergalia yra visiškai nereikalinga. Kai lankausi šio pasaulio neturtingiausiose bendruomenėse, vadinamuose „slums“ (lūšnynuose) Afrikos ir Azijos miestuose aptarti nauju namų statymo projektų, aš ne tik patenkinu savo meilę kelionėms, bet ir smalsumą būti pakviestai vidun ir apžiūrėti pačius intymiausius nepažįstamųjų namų kampelius.
Jei jau paminėjau meilę, tai prisipažinsiu, kad Afriką įsimylėjau vieną karštą dieną Zimbavėje, kur lankėmės aptarti galimybę dirbti su nauja vietine organizacija. Tiesa, tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Manęs taip ir nesužavėjo dieną prieš tai vakarienei pateiktos skanėstu laikomos madora kirmėlės, o pro mašinos langą švilpiantys įvairove garsėjančios šalies gelsvai sausi savanos vaizdai man kėlė nenumaldomą troškulį. Neneigsiu, kad galbūt gerti norėjosi dar ir todėl, kad su bendradarbiais jau buvom įpusėję pusmaišį ledinukų, susikaupusių, nes sostinėje Hararėje mums visos parduotuvės juos duodavo vietoj grąžos.
 |
| A.Rudzinskaitės nuotr./Kasdienybė Hararės Epworth gyvenvietėje |
Zimbabvėje kaip ir daugumoje kitų šalių įsigyti žemės plotą ir pasistatyti namą nėra paprasta, nes visas procesas yra neišnarpliojamai apveltas politika, o pagrindinis iššūkis – vėlgi Zimbabvė anokia čia išimtis – rasti galimybę prieiti prie finansinių resursų arba paskolų. Tad nenuostabu, kad Mutarės mieste, kurį pagaliau pasiekėm po 300 kilometrų nelygiu keliu link Mozambiko sienos, vietinės valdžios atstovas vardino tas pačias problemas.
Mieste, kuriame gyvena nuo 180,000 iki 300,000 gyventoju (priklausomai nuo pasirinkto statistikos šaltinio), beveik 60,000 gyventojų užsiregistravę būsto laukiančiųjų sąrašuose. Dauguma užsiregistravusiųjų nėra aktyvūs sąrašų nariai, nes iš tikrųjų ta registracija nelabai ką keičia. Resursų patenkinti esamai naujų būstų paklausai neužtenka, tad dešimtims tūkstančių gyventojų oficialiai ir tikriausiai dar daugiau neoficialiai tenka laukti gyvenant ne visuomet legaliuose būstuose nepilnavertėmis sąlygomis. Tam pačiam vyriausybės atstovui labiausiai kėlė nuostabą ir teikė viltį įspūdinga bendruomenių galia išgyventi sunkiomis sąlygomis. Netrukus, pasitaikius galimybei aplankyti keletą vietinių žmonių grupių kartu susibūrusių taupyti itam pačiam tikslui, puikiai supratau, ką jis turėjo omeny.
 |
| A.Rudzinskaitės nuotr./Mutarė – čia kada nors stovės ilgai išsvajoti namai |
Tebešviečiant vis dar kaitriai pavakario saulei, klausėmės su mumis susitikti susirinkusios bendruomenės istorijos ir svajonių turėti namus. Mums pasakojo, kad jiems pasisekė, nes jų kolektyvui teko dalis iš žemės sklypų, skirstomų pagal vyriausybės programą. Kadangi ši žemė yra už miesto ir ant jos niekada prieš tai niekas nebuvo statyta, svarbiausias kooperatyvo tikslas – susitaupyti ir patiems įsirengti visą kanalizacijai ir vandentiekiui reikalingą vamzdyną. Kol to nebus, statyti namus ant neparuoštos žemės draudžiama. Kooperatyvo bendros santaupos auga kas mėnesį kiekvienam sumokant 10 dolerių nario mokestį. Daugumai bendruomenės narių tenka gerokai paplušėti siuvant ar prekiaujant turguje tam, kad išlaikytų vidutiniškai keturių vaikų šeimas. Prisipažino, jog atidėti pinigų šioms bendroms kooperatyvo santaupoms labai nelengva, ir karts nuo karto tenka dvi tris dienas pabūti tuščiu pilvu. Nepaisant to, visi džiaugėsi, kad po keleto metų santaupų (net jei ir didelę jų dalį prarado per Zimbabvės infliacijos krizę 2008 m.) jau beveik nusipirko reikiamą kiekį vamzdžių ir už kelių mėnesių galės pradėti vamzdyno įrangos darbus. Žinoma, visi bendruomenės nariai prie to turės prisidėti fiziniu darbu, nes jei pasiseks pasiskolinti iš vietines valdžios reikiamą techninę įranga ir buldozerį, tai teks padirbėti gerus tris mėnesius. Priešingu atveju, kietam vietiniam dirvožemiui išrausti kastuvais iki vamzdynui reikiamo gylio, prireiks… trijų metų. Visas šių paslaugų įrengimas kiekvienam nariui atsieis po JAV$1,500, ir tikimasi, kad kai visi šie darbai bus baigti, galbūt pavyks su vyriausybe nusiderėti mokestį už žemę, nes juk tada galėtų pradėt įgyvendinti savo svajonę ir pradėti taupyti namų statybai. Žinoma, jei atsirastų norinčių jų svajonės įgyvendinimui paskolinti pinigų, viskas įvyktų kur kas greičiau. Deramai paruošę plotus ir pabaigę statybą, visi galėtų tiesiog persikraustyti į naujus namus ir daug greičiau už juos sumokėti, nes šioms šeimoms nebereikėtų kaip dabar būti nuomininkais ir tuo pačiu metu bandyti taupyti, o patys galėtų išnuomoti ir taip dar padidinti šeimos pajamas.
 |
| A.Rudzinskaitės nuotr./Taip prasideda svajonės apie būsimus namus. |
Jau kelintą kartą mintyse perskaičiavusi, kad užtruks virš dvylikos metų vien iki to laiko, kol jie galės pradėti taupyti namams, žiūrėjau į aplink mus besitęsiančią kalnuotą ir kietą krūmokšniais apaugusią žemę. Išklausius tokios painios ir mano nekantriam protui nesuprantamos svajonės, iš klausimų prikimštos galvos išsirinkau paprasčiausią – kokiu būdu jie tarpusavy pasidalins ploteliais tokią nelygią ir nevienodos kokybės žemę? Pirmą kartą per mūsų pokalbį jų veidus nušvietė atlaidi šypsena, ir tik po jų atsakymo išgirdau kaip „euroinvidualistiškai“ turėjo nuskambėti mano klausimas. Man paaiškino, kad bendruomenės nariai beveik niekuomet nesipyksta ir bet koks pavydo jausmas jiems yra svetimas, nes visi gyvena kartu suvienyti dabartinės neturto situacijos ir už bet ką stipresnio troškimo ją pakeisti, o prieš akis dar laukė ilga kelionė.
 |
| A.Rudzinskaitės nuotr./Pakeliui namo. |
Kai pasiekėm antrą bendruomenę jau po truputį tįso vakaro šešėliai. Panašiai kaip ir pirmoji grupė, šie džiaugėsi, kad daug pasiekė nuo tada, kai susibūrė 1991aisiais, o labiausiai tuo, jog jiems 2004aisias irgi atiteko šiek tiek žemės. Savaime suprantama, ne visiems taip pasiseka, kaip keliems buvusiems kooperatyvo nariams, kurie prieš keletą metų netoliese rado deimantų ir galėjo pasistatyt didžiulius namus. Visi likusieji, kurie negimę po tokia laiminga žvaigžde, įskaitant našles, vienišas motinas ir užsikrėtusius ŽIV, toliau remia vieni kitus ir drauge iš lėto taupo bendrai tolimai svajonei.
Pokalbiams pasibaigus, iš lėto ėjom pro vakaro ūke skęstančią ir nakčiai besiruošiančią gyvenvietę. Girdėjosi dienos žaidimus baigiančių vaikų klegėjimas ir kažkur iš tolumos atsklendžianti dainuojama malda. Moterys sukosi aplink ant ugnies sudėtus puodus, iš kurių sklido vakarienės kvapas. Dėl nuolatinės elektros trūkumo viskas iš lėto grimzdo į tamsą, o virš galvos atsivėrė pats didžiausias dangus, nusėtas šiauriniame pusrutulyje nematomais žvaigždynais. Ir staiga visas mano mintis ir Afrikiškos dienos įspūdžius užgožė netikėtai aplankęs nostalgiškas jausmas, primenantis tą seniai pažįstamą iš mano vaikystės, tarsi vienai akimirkai galų gale būčiau patekusi „į vidų“ ir iš tikrųjų pajautusi tą namų ir tikro artumo dvasią. Ir jeigu dabar man leistų išsirinkti kokią nors antžmogišką galią, tai net nedvejodama padaryčiau taip, kad visame pasaulyje būtų daugiau tikro vieningos bendruomenės dvasios jausmo ir įspūdingo tikėjimo, kad bendri siekiai ir svajonės gali išsipildyti.
Apie autorę
 |
| Astos Rudzinskaitės nuotr./Asta ekologiškame bendruomenės tualete Malavyje |
Kaip atsidūriau Afrikoje: JAV pabaigusi verslo ir finansų studijas, kurį laiką dirbau finansų analitike privačiame sektoriuje JAV ir Airijoje. Po to porą metų dirbdama vyriausybės švietimo projekte Londone, mokiausi London School of Economics, kur pabaigiau nevyriausybinių/nepelno organizacijų ir tarptautinės plėtros magistro studijas. Paskutinius du metus esu tarptautinių programų pareigūne nepelno organizacijoje Homeless International Anglijoje. Savo programose dirbame su vietinėmis organizacijomis Afrikoje ir Azijoje, todėl vis pasitaiko galimybė ten apsilankyti. Per paskutinius du metus esu aplankiusi Indiją, Nepalą, Šri Lanką, Filipinus, Zimbabvę, Keniją, Tanzaniją, Angolą, Malavį, ir Burkina Fasą.
