Trapanis: visiškai saugus mafijos miestas
„Galite išeiti, kada norite, ir grįžti, kada norite – Trapanyje visiškai saugu“, – užtikrino mus išsinuomotų apartamentų administratorius Vito. Ir iš tiesų mus, grįžtančius iš vėlyvo pasivaikščiojimo, trikdė tik „balkoninių“ šunelių kiauksėjimas. Matyt, ne veltui Trapanis vadinamas „mafijos miestu“ – čia niekas nevyksta be jos žinios.
Trapanis – didžiausias miestas Sicilijos vakarų pakrantėje, įsikūręs Eričės kalno papėdėje. Jį, kaip ir visą salą, amžiai „lipdė“ it skirtingų kultūrų mozaiką.
Ypač žavus senamiestis su klaidžiu gatvelių labirintu, dailiais gotikos, baroko bažnyčių fasadais, įsiterpiančiais tarp rūmų, nedideliais parkais ir fontanais. Tik maudynėms Trapanyje geriau rinktis atokesnius nuo miesto paplūdimius, nes uosto teritorijoje jie nėra švarūs.
Saulės gaudynės Eričėje
Į Eričę funikulieriumi kėlėmės pagal visas rekomendacijas – pavakare, kad spėtume ir apžiūrėti miestą, ir pasigėrėti saulėlydžiu, kuris turėjo būti neregėtai nuostabus. Eričė – viduramžiškas miestelis ant 750 m kalno, visai šalia Trapanio. Eričė turi savo ypatingą klimatą, nes dažnai skendi debesyse. Čia drėgna ir gaivu.
Natūralių akmenų grindinys ir pastatai kuria savitą nuotaiką. Tykiomis ir paslaptingomis gatvelėmis vinguriuoja balsvos debesų atplaišos ir rūkas – puiki vieta mistiniams filmams. Visa Eričė yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Vieni gražiausių pastatų – saracėnų pilis Castello di Pepoli ir normanų pilis Castello di Venere.
Pastaroji įsitvirtinusi ant stataus skardžio, kur kažkada stovėjo finikiečių vaisingumo deivės Astartės šventykla. Eričę užkariavus graikams, šventykloje garbinta meilės ir grožio deivė Afroditė, o dar vėliau – romėniškas jos atitikmuo – Venera. Pilį supa gražus parkas, o iš kiemo atsiveria nuostabios Trapanio apylinkių panoramos: druskų laukai, marmuro kasyklos, alyvmedžių giraitės ir vynuogynai, miestelių piešiniai, Egadų salos.
Artėjo saulėlydžio valanda ir mes pradėjome ieškoti „taško“, iš kurio jis geriausiai matytųsi. O tai nebuvo paprasta, nes kai kur tą „tašką“ užstodavo medžiai, kitur – pastatai, o dar kitur, apskritai buvo ne ta pusė. Galų gale, apkulniavę Eričės įkalnes ir pakalnes, padangei vis ryškiau besidažant raudoniu, mes vis dėlto tą „tašką“ radome ir nuostabiu vaizdu gavome pasigėrėti, nors ir trumpai.
Vakarinė pakrantė: druskų laukai ir „apakintas“ fotoaparatas
Jau važiuojant iš oro uosto matėme pakelėje stūksančias didžiules druskos krūvas, bet Marsalos laukai buvo kas kita. Tai buvo sniegas, baltos pusnys 30 laipsnių karštyje. Tas baltumas taip žėrėjo ir akino, kad mano fotoaparatas prarado „fokusą“. Druska vakarinėje salos pakrantėje išgaunama iš jūros vandens. Vanduo pumpuojamas į baseinus, kuriuose vyksta garavimo procesas, ir, galiausiai, lieka tik druska, kuri vertinama dėl 100 proc. natūralumo, didesnės kalio ir magnio bei mažesnės natrio chlorido koncentracijos. Surenkant druskos „derlių“ naudojama daug rankų darbo – darbininkai kastuvais nukasa pakraščius, vėliau naudojant mechanizmus surenkama druska iš baseino centro.
Marsala: degustacija prie statinės
Druskų laukus keitė vynuogynai ir mes pasiekėme Marsalą – Sicilijos vynuogių karalienę. Marsalos regione yra daugiausia vynuogynų ir gaminamas žymusis Marsalos vynas. Už pavadinimą miestas turėtų būti dėkingas saracėnams – Marsa el Allah (Dievo uostas).
Nepaisant gatvelių raizgalynės mieste nesudėtinga orientuotis, nes visos įdomiausios ir gražiausios jo vietos yra centrinėje aikštėje – Piazza della Republica, arba gatvelėse, vedančiose iš jos. Mus, stabtelėjusius Marsaloje, taip pat įviliojo viena šių gatvelių – via Giuseppe Garibaldi. Artėjo 12 val. ir organizmai prašė kažko, kas leistų išgyventi iki siestos pabaigos. Akį patraukė nedidelė vyninė, įsikūrusi maždaug gatvelės viduryje – ten ir prisėdome.
Pirmą kartą ragavau Marsalos vyną – jis buvo intensyvaus vaisių ir gėlių kvapo, natūraliai saldokas (nors sausas) ir gana stiprus. Prie vyno buvo patiekta 5 rūšių brusketos, kurios subtiliai derėjo su vynu ir buvo labai skanios.
Agridžentas: šventieji Valle dei Templi keliai
Agridžento Šventyklų slėnis (Valle dei Templi) buvo viena pirmųjų vietų, įtrauktų į Sicilijos kelionės žemėlapį. Tai – vienas įspūdingiausių dorėninių senovės graikų pastatų kompleksų už Graikijos ribų, todėl būtinai norėjosi šią vietą pamatyti. 7 šventyklos (kai kurių likę tik griuvėsiai) pastatytos iš tufo ir datuojamos VI–V a. pr. Kr.
Bendras jų bruožas – orientacija į rytus, kad saulėtekis apšviestų jų klasikinius medaus spalvos fasadus ir skulptūras. Geriausiai išsilaikiusi Santarvės (it. Concordia) šventykla, nes kažkada ji buvo pritaikyta krikščionių bažnyčios reikmėms ir todėl prižiūrima.
Į Santarvės šventyklą veda platus, aukštyn kylantis takas tarp didžiulių agavų, senojo miesto griuvėsių, šimtamečių alyvmedžių ir nuostabių panoramų. Nakvynės vietą pasirinkome ant jūros kranto, pusiaukelėje tarp Porto Empedoklės uosto ir žymiųjų „Turkų laiptų“ – Baltojo kyšulio.
Turkų laiptų „keptuvė“
Apartamentai, kuriuose apsistojome trečią ir ketvirtą kelionės naktį, buvo už kelių kilometrų nuo Baltojo kyšulio, dar vadinamo Turkų laiptais. Vėjo ir jūros suformuotos klintmolio uolos primena milžiniškus baltus laiptus. Pasakojama, kad jais naudodavosi turkų piratai, kopdami šiomis gamtos sukurtomis terasomis, kaip laiptais.
Kaip minėjau, Turkų laiptai buvo visai netoli, todėl nusprendėme ten nueiti pėsčiomis. Gerai suplūktu smėlio paplūdimiu eiti buvo lengva ir smagu. Retsykiais sustodavome pasimaudyti – krantas gilėjo lėtai ir švelniai, smėlis buvo smulkus ir takus – išties puiki vieta atostogoms šeimoms su mažais vaikais.
Artėjant prie Baltojo kyšulio jūroje daugėjo uolų, krantas vienur tapo akmenuotas, kitur – vėl smėlėtas. Svajojau, kaip užlipsiu ant uolos ir ilgai ilgai ten sėdėsiu, gėrėdamasi nuostabiais vaizdais. Žiūrint į nuotrauką atrodė, kad užkopti bus visai lengva, bet realybėje įpusėjus lipti tapo gana statu, ir smulkūs žvyro-molio gabaliukai net žengiant basa pėda kėlė nesaugumo-nestabilumo jausmą.
Žinau tvirtai, kad viena užlipusi nebūčiau. Ir ilgiau užsibūti nesinorėjo – saulė tądien danguje ritinėjosi be debesėlių ir ant baltos uolos degimas taip jautėsi, kad, regis, girdėjau ir uodžiau „spirgančią“ odą.
O kitą rytą pasveikinom saulę – ji kilo greitai, nušviesdama Porto Empedoklės uostą, tykią kaip ežeras jūrą ir debesyną. Papusryčiavę vėl leidomės į kelią. Mūsų laukė Sicilijos baroko kalnai ir slėniai.
Neplanuotas Komisas
Pasivaikščiojimo po Komisą nebuvo mūsų siciliškuose planuose. Norėjome tik pravažiuoti, dairantis pro automobilio langus. Bet taip jau nutiko, kad kertant miesto centrą pamatėme laisvą stovėjimo vietą, tarsi specialiai – mums! Taip Komisas tapo pirmuoju, praskleidusiu medaus spalvos Sicilijos baroko drapiruotes.
Ragūza: baroko kalnai ir slėniai
Ragūza, saugoma UNESCO, taip pat įėjo į pirminį vietų, kurias „būtinai reikia pamatyti Sicilijoje“ sąrašą. Iš tiesų, yra ne viena, bet dvi Ragūzos: aukštutinė – Ragusa Superiore ir žemutinė – Ragusa Ibla.
Pastaroji – puikiai išsilaikiusi iki šių dienų (nors restauratoriams dar tikrai yra ten ką veikti). O aukštutinis miestas turi vos kelis baroko laikotarpio pastatus, nes dauguma jų buvo sugriauti per XVII a. pabaigoje vykusį žemės drebėjimą. Ragusa Superiore ir Ragusa Ibla jungia serpantinų kelias, kuriuo galima važiuoti savo automobiliu arba miesto autobusu, arba lipti laipteliais pėsčiomis.
Lipant atsiveria nuostabios žemutinio miesto panoramos. Mūsų apartamentai buvo itin puikioje strategiškai vietoje – aukštutinėje Ragūzoje, netoliese katedros (Cattedrale di San Giovani Battista) ir nusileidimo į žemutinį miestą. Žemutiniame mieste kursuoja traukinukas, pravažiuojantis pro visas gražiausias Ragusa Ibla vietas, bet mes pasitikėjome savo kojomis ir nenusivylėme. O atgalios jau nekopėme. Grįžome miesto autobusu.
Sirakūzai: svečiuose pas Archimedą
Išvažiavus iš Ragūzos, mūsų draugui GPS‘ui nuo serpantinų viražų, matyt, susisuko smegeninė, todėl užuot pasukus į pietus link Noto, jis mus „nuvairavo“ į rytus – tiesiai į Sirakūzus.
Taip mes neaplankėme Noto, bet jau vidurdienį pasiekę Sirakūzus galėjome neskubėdami apžiūrėti ir antikinį parką – Parco Archeologico della Neapolis, ir Ortigijos salą. Sirakūzai buvo vienas didžiausių, stipriausių ir gražiausių antikos miestų. Jame gyveno Archimedas, o graikų teatras, pastatytas V a. pr. Kr., yra pats didžiausias antikinio pasaulio teatras.
Archeologinio parko viduryje – žymioji ola „Dioniso ausis“ – 20 m aukščio ir 65 m gylio, stebinanti ypač gera akustika. Legenda byloja, kad tironas Dionisas laikydavo oloje savo priešus ir klausydavosi jų pokalbių.
Parkas panašus į savotišką gamtos inkubatorių, nes įsikūręs tarp uolų, sukuriančių specifinį mikroklimatą, todėl čia veši tropikų augalai.
Patraukę iš archeologinio parko į būsimą nakvynės vietą, pakeliui dar aplankėme Santuario della Madonna delle Lacrime – modernią bažnyčią, pastatytą 1994 m. „verkiančios Marijos statulos“ garbei. Sugrįžę į apartamentus, pavalgę ir nusiprausę vakarop pajudėjome pėstute į Ortigiją.
Ortigija: tikros sicilietiškos vestuvės
Ortigija – sala, kurioje gyventojai įsikūrė daugiau nei prieš tris tūkstančius metų. Salą su žemynu jungia trys tiltai, šalia kurių daug kavinukių, o pakrantėje – laivų ir laivelių, siūlančių pramogų paslaugas. Pirmas stabtelėjimas – Apolono šventyklos griuvėsiai, o tada...
O tada gatvelių raizginys pagauna ir neša į salos centrą – katedros aikštę – Piazza Duomo, įrėmintą įspūdingais baroko ir normanų stiliaus rūmais. Gražuolė Sirakūzų katedra buvo pastatyta Atėnės šventyklos vietoje, tai akivaizdžiai primena didžiosios šoninių navų kolonos – antikinio meno inkliuzai.
Katedrą aplankėm vos prasidėjus tuoktuvėms – itin prašmatnioms, nes jaunikis ir jo draugai buvo su visa paradine senovine karine uniforma, kardais ir t.t. Jau buvome patyrę, kad sicilietiškos vestuvės – ne pusvalandžio ir net ne valandos reikalas, todėl ramiai leidomės tolyn, apžiūrinėti salos įžymybių. Sugrįžę po geros valandos radome Piazza Duomo tebelūkuriuojančius vestuvininkus. Prisėdę lauko kavinėje, sriubčiodami vyną ir kavą, sulaukėme išeinančių jaunųjų. Buvo gražu, graudu ir linksma, kaip ir visada per vestuves.
Katanija: juoda ir balta
Palikę Sirakūzus patraukėme į šiaurę palei Jonijos jūrą. Mūsų apartamentai dviem naktims buvo užsakyti Fondačeloje, nedideliame miestelyje ant jūros kranto Etnos papėdėje, bet, prieš važiuodami ten, sustojome Katanijoje. Katanija – antras pagal dydį Sicilijos miestas, žymus ne tik savo žuvies ir jūrų gėrybių turgumi, bet ir ypatingu „lavos baroku“.
Miesto lankytojai sako, kad Katanijos pažinimui reikia bent 2 dienų, o mes nepraleidome net 2 valandų. Buvo gaila palikti šį vos spėtą išvysti miestą...
Daugelis Katanijos pastatų yra iš lavos akmens, inkrustuoto marmuru. Šis spalvų kontrastas išties daro įspūdį ir galima tik įsivaizduoti, kaip šis miestas spindėtų, nušveitus amžių dulkes nuo lavos ir marmuro, kaip jis akintų, jei šiandienė juoda būtų juoda, o ne tamsiai pilka, o balta būtų balta, bet ne šviesiai pilka...
Miesto lankytojai sako, kad Katanijos pažinimui reikia bent 2 dienų, o mes nepraleidome net 2 valandų. Buvo gaila palikti šį vos spėtą išvysti miestą, bet mūsų bagažinėje gulėjo ir prašėsi keptuvės fantastiški tuno didkepsniai iš geriausio Sicilijoje žuvies turgaus.
Fondačela: vakaro idilė ir nakties košmarai
Nakvynės vietą Fondačeloje (it. Fondachella) pasirinkome ne tik dėl strategiškai patogios vietos. Dėmesį patraukė apartamentų nuotraukos – nuo terasos atsiveriantys jūros vaizdai. Ir iš tiesų tai nebuvo „fotošopas“.
Puikūs buvo ne tik vaizdai, bet ir visiškai įrengta ir viskuo aprūpinta virtuvė, visi įmanomi patogumai nuo skalbyklės ir indaplovės iki dailių stiklinių vyno taurių. Tai buvo geriausiai įrengti ir patys pigiausi apartamentai per visą kelionę (153 eurai už 2 naktis 4 žmonėms). Šiek tiek vargino palėpės ypatumai, nes mums, aukštiems žmonėms, teko pasidaužyti galvas, bet tai buvo smulkmena.
Tikrosios „linksmybės“ prasidėjo naktį, nors dėl to galėjome kaltinti tik patys save. O buvo taip... Ant keptuvės čirškėjo tuno kepsniai iš Katanijos, lėkštėje raudonavo kvapnūs pomidorai, taurėse – Nero d‘Avola, čia pat, už terasos krašto, ošė jūra, lengvas brizas kedeno ką tik išskalbtas palaidines, kelnes ir kojines, o kitoje pusėje į Etną apjuosusį debesyną leidosi saulė.
Tobula idilė, kurią staiga pertraukė lyg ir pažįstamas zvimbimas paausyje. Uodai. Ne vienas, ne du, bet visa kariauna uodų-kamikadzių. Tai buvo ne lietuviški uodai, kurie ilgai suka ratus, zyzia, taikosi, mąsto – kąsti-nekąsti. Ne, šie tvirtai žinojo, ko nori, ir ėmėsi veiksmų. Greitai ir be kompromisų. Kol susigaudėme užtraukti stiklinę terasos pertvarą, buvo jau per vėlu. Pusę nakties mes juos daužėme, kitą pusę – jie mus valgė .
Etna: kai išsipildo...
Etna – aukščiausias ir aktyviausias Europos ugnikalnis – didysis mūsų sicilietiškos kelionės tikslas – programos „maksimum“ centrinis taškas. Visą vasarą sekėme ugnikalnio aktyvumą – prašėme Dievo ir Hefaisto, kad leistų mums pasiekti išsvajotąjį 3000 metrų aukštį. Žinojome, kad net subjuręs oras gali visas viltis paleisti vėjais tikrąja šio žodžio prasme, nes keltuvai dirba tik iki tam tikro vėjo stiprumo. Svarbi ir vėjo kryptis, nes, jam papūtus nuo veikiančio kraterio, ekskursijos sustabdomos dėl nuodingų garų.
Rytą, sulipę į automobilį ir pajudėję link Etnos, dar nežinojome, iki kurios ribos pavyks pakilti.
Pakeliui pravažiuojame daug išsibarsčiusių miestelių ir kaimų, kurių gyventojai, nepaisant pavojaus, įsikūrė būtent čia. Pagrindinė priežastis – itin derlinga ugnikalnio šlaitų dirva, šiluma ir šaltinių vanduo – ypatingos sąlygos, leidžiančios išauginti kelis derlius per metus. Kylant aukštyn, medžius keičia krūmai, o juos – žolės ir kerpės tarp juodos lavos luitų, tarsi milžiniškuose alpinariumuose.
Automobiliu pakylame beveik į 2 km aukštį, kur įsikūrusi Rifugio Sapienza gyvenvietė – tiksliau, viešbutis, pora restoranų ir keltuvų stotis. Čia pat – keli nedideli krateriai, kurių didžiausias – Monti Silvestri, susidaręs po 1986 m. išsiveržimo.
2 km aukštyje jokio diskomforto nesijaučia: vėjas nesidrasko, nešalta ir oro netrūksta. Pasivaikščioję aplinkui, lipam į keltuvą, kuris pakelia į 2,5 km aukštį. Striukių iš kuprinių traukti dar nesinori, bet vėjas jau smarkiai sustiprėjęs gainioja juodų dulkių debesis.
Augalų čia jau nebėra – juodai aštrus „mėnulinis“ peizažas su tolumoje rūkstančiu aktyviausiu krateriu. Kelios nuotraukos atminimui, ir jau lipame į šarvuotus autobusus, kurie užveža į 3 km aukštį serpantininiais juodo šlako keliais. Lipdama iš šarvuočio jaučiuosi beveik kaip Armstrongas, o vėjas toks stiprus, kad sunku nulaikyti ranką su fotoaparatu.
Sunku ir susikalbėti, nes vėtros draskomo gobtuvo garsas nustelbia viską. Susikabinę rankomis patraukiam link didžiojo kraterio, kurio atbraila driekiasi išlygintas takas. Kitur – nepraeinami aštrių lavos luitų laukai.
Palei taką – nedidelės garuojančios angos: pridedi ranką – karšta... Įsikimbu į savo vyriškį jau abiem rankomis – toks jausmas, kad jei pasileisčiau, mane tiesiog nuneštų. Pasiekiame aukščiausią apžvalgos rato tašką – po kojomis – debesys, virš galvos – skaisčiai mėlynas dangus, o tarp jų – juodai raudona ugnikalnio oda ir žmonės, tarsi skruzdės, ropinėjantys po šiandien maloningai nusiteikusios Motinos-Etnos kūną.
Keliaujant atgalios tyliu. Ne tik todėl, kad žiauriai skelia galvą, gal nuo slėgio skirtumų, gal nuo naktinių linksmybių su uodais. Tyliu, nes taip būna, kai viduje susikaupia labai daug ir labai intensyviai: vaizdų, minčių, pojūčių ir jausmų. Taip būna, kai išsipildo.
Taormina: grakšti ir vos vos lengvabūdiška
Aušo devintoji kelionės diena, kuri turėjo mus nuvesti į San Georgio miestelį, mūsų atostogų namus trims paroms. Pakeliui stabtelėjome Taorminoje. Taormina – Sicilijos kurortų karalienė, sutraukianti minias turistų ir poilsiautojų. Į miniatiūrinius jos paplūdimius leidžiamasi specialiais funikulieriais, nes pats miestelis įsikūręs gana aukštai kalnuose. Pagrindinė pėsčiųjų gatvė Corso Umberto I žavi puikiai sutvarkytais, restauruotais pastatais (palyginti su kitais Sicilijos miestais). Čia daug jaukių aikščių, dailių bažnyčių, mažų parduotuvėlių ir kavinių. Rekomenduojamos pamatyti vietos – graikų amfiteatro, nuo kurio atsiveria vaizdas į Etnos kalną ir jūrą, taip ir neišvydome, nes jame vyko restauraciniai darbai. Taormina atmintyje liko kaip šviesus, mielas, lengvas, išpuoselėtas ir šiek tiek snobiškas potėpis margame Sicilijos paveiksle.
Atostogų atostogos San Džordže
„Yachting Club Mare“ viešbutukas San Džiordžo bažnytkaimyje ant Tirėnų jūros kranto tapo mūsų sicilietiškų atostogų namais trims paroms. Toks buvo planas – tris dienas praleisti bendraujant tik su saule, jūra ir akmenėliais. Nedidukas vienos gatvės miestelis skaičiavo paskutines sezono dienas, todėl mūsų atvykimas labai pradžiugino pajūrio baro savininką.
Komunikaciniai jo sugebėjimai buvo unikalūs, nes, nepaisant to, kad angliškai jis beveik nemokėjo, mes puikiai susikalbėjome ne tik buitinėmis ar kulinarinėmis, bet ir socialinėmis, politinėmis bei kitomis globaliomis temomis.
Jau pirmą dieną tapome jo sicilietiškai lenkiškos šeimos draugais, o trečiąją – drauge valgėme šeimyninius pietus ant jūros kranto. Krantas paplūdimyje buvo akmenuotas, bet greitai gilėjantis, o jūra – nepaprastai skaidri ir švari.
Kadangi beveik visą laiką leidome paplūdimyje, nepajutome ir karščio, kuris tomis dienomis džiovino Siciliją. Juo pasiskundė apartamentų Palerme savininkas, pasakojęs, kad temperatūra mieste kilo iki 40 laipsnių, ir buvo sunku ištverti. Bet tuo metu mes dar buvome ne Palerme, o sūpavomės ant bangų, klausydami kaip Chiesa San Giorgio Martines varpinė skaičiuoja mūsų atostogų valandas.
Čefalu: gamtos ir žmogaus kūrybos dermė
Dvyliktos kelionės dienos rytą atsisveikinome su San Džordžu ir pajudėjome link Palermo. Pakeliui stabtelėjome pasivaikščiojimui ir priešpiečiams Čefalu. Nedidelis miestelis ant Tirėnų jūros kranto, ne toks prašmatnus kaip Taormina, bet taip pat itin mėgstamas turistų ir poilsiautojų. Čefalu krantas labai uolėtas, paplūdimiai nedidukai, bet smėlėti. Virš didingos, didžiulės normandiškos Čefalu katedros (XVIII a. vid.) kyla stati Rokos uola, sukurdama unikalų reginį, įspūdingą gamtos ir žmogaus kūrybos dermę.
Palermas: šviesa ir šešėliai, kultūros apsauga ir reklama, persikai ir baballuci
Palermas – daugiaveidė, įvairiaspalvė Sicilijos sostinė; miestas, kur ryškiausiai atsiskleidžia salos kontrastai – jos grožis ir skauduliai. Norėdami kaip įmanoma giliau pajusti šį miestą, nakvynės vietą pasirinkome pačiame senamiestyje, Chiesa Santa Chiara aikštėje, netoli Balaro turgaus. Šis senamiesčio kvartalas, išsidėstęs į pietvakarius nuo Qattro Canti (senamiesčio centro), kadaise vadinosi Alberghiera ir buvo gražiausių Palermo rūmų teritorija.
Antrojo pasaulinio karo metais miestas buvo beveik visiškai subombarduotas, šis kvartalas – ne išimtis. Nors atstatymui buvo skirta milžiniška Europos Sąjungos parama, restauruoti pastatai – vienetiniai. Jie keistai kontrastuoja su griuvėsiais ir atrodo tarsi susigūžę, lyg besigėdijantys savo grožio.
Mūsų apartamentai istoriniuose rūmuose buvo išties puikiai įrengti, bet turėjo vieną rimtą trūkumą – juose nebuvo kondicionieriaus (kažkaip pražiopsojau šį svarbų faktą užsakinėdama).
Kaip papasakojo Mario, apartamentų savininkas, to neleido padaryti kultūros paveldą kontroliuojančios institucijos. Lyg ir logišku pasirodęs principingumas vėliau, žvelgiant į didžiulį reklaminį tentą ant Palermo katedros fasado, pasirodė keistokas.
Kita vertus, privalumų mūsų gyvenamoji vieta turėjo gerokai daugiau nei trūkumų, nes visos lankytinos vietos buvo poros šimtų metrų atstumu: Qattro Canti, Pretorijos aikštė ir fontanas, Palermo katedra, Normanų rūmai, Šv.Juozapo, Šv.Kotrynos, Šv.Dominyko bažnyčios, San Giovani degli Ermiti bažnyčia ir vienuolyno kompleksas ir t.t.
Qattro Canti kertančios gatvės dalija Palermo senamiestį į keturis kvartalus, kurie viduramžiais buvo tarsi keturios valstybės su savo tvarka, gyventojais, infrastruktūra: Alberghiera (kuriame mes gyvenome), La Khalsa – arabiškas kvartalas, Scinaldi ir Amalfitani.
Naujamiestis prasideda nuo Teatro Massimo – didžiausio Italijoje operos teatro, pasižyminčio itin puikia akustika.
Vucciria – žymiausio La Khalsa kvartalo turgaus mes neradome, t.y. radome, bet ne tai, ko tikėjomės. Tai buvo maisto ir sendaikčių turgelis. Ir jokių baballuci – vietinio išgirtojo delikateso – ypatingu būdu marinuotų mažų sraigių...
Vėliau sužinojome, kad šis patiekalas oficialiai uždraustas, ir, veikiausiai, mes vietiniams prekeiviams nesukėlėme pasitikėjimo, tad jie mums jo ir nepasiūlė. Tačiau persikai iš Balaro turgaus buvo skaniausi kada nors valgyti persikai mano gyvenime.
Monrealė: pasaka apie du brolius
Yra tokia sicilietiška pasaka apie du brolius. Vienas jų buvo gražuolis, bet neišprusęs ir kvailokas, o kitas – luošas, bet labai protingas. Pirmasis pastatė Palermo katedrą, o antras – Monrealės. Palermo katedra, kaip ir gražuolis brolis – puiki iš išorės ir tuštoka viduje, o Monreale Duomo – paprasta ir kukli išoriškai, bet nuostabi ir turtinga viduje. XVII a. pradžioje pastatytos Monrealės katedros sienas ir lubas puošia tūkstančiai paauksuotų mozaikų, vaizduojančių biblines scenas. Pats miestelis išsidėstęs ant kalno, kurio pakalnėje driekiasi Palermo priemiesčių stogų jūra lig pat Tirėnų pakrantės.
San Vito lo Capo ir vėl Trapanis – ratas užsidarė
Išlaviravę siaurutėmis Monrealės gatvelėmis netrukus skriejome greitkeliu, palikdami už savęs nesibaigiančius tunelius stačiose Tirėnų pakrantės uolose. Ir vėl akys ganėsi po kalnus ir slėnius, alyvmedžių ir apelsinmedžių plantacijas, kartkartėmis prasiveriančias jūros panoramas. Stabtelėjome pakrantės kaimelyje užkąsti ir judėjome toliau. Artėjant prie San Vito lo Capo uolynuose subaltavo išgaunamo marmuro klodai. Trumpam sustojome ir šiame pamėgtame poilsiautojų kurorte, pasivaikščiojome išties gražiu paplūdimiu, panašiu į Palangos ne tik baltu smėliu, bet ir žmonių tirštuma. Vakarėjantis dangus vedė mus atgal į Trapanį, į rugsėjo 16-ają – skrydžio namo dieną.
Ši istorija – viena iš konkurso „Ragauk Siciliją“ dalyvių. Siųsti savo istorijas ir dalyvauti jame galima iki liepos 20 d. Nugalėtojai bus paskelbti liepos 24-ąją. Sekite informaciją „Pasaulis kišenėje“ feisbuko puslapyje! Tačiau pirmiausia – balsuokite už labiausiai jums patikusį pasakojimą. Tai padaryi galite paspausdami „Patinka“ mygtuką prie patikusios istorijos.
