Užtruko, kol radome tinkamą lėktuvo bilietų pasiūlymą mūsų atostogų laikotarpiui – birželio 18-25 dienoms, nes ieškojom likus porai savaičių iki atostogų pradžios. Maniau, kad arba suplosim nemažą sumelę už skrydį, arba nieko nerasim. Bet keista – sėkmė mums nusišypsojo. Benaršant interneto platybėse, po kelionių agentūrų puslapius, dėmesį patraukė reklama – „Saulėtoji Sicilija“. Puiku! Juk Sicilija yra Italijoje, tik dar paslaptingesnė dėl savo „mafijoziškos“ asociacijos. Nuspręsta, lekiam į Siciliją.
Kelionių agentūros ar organizatoriaus paslaugomis nesinaudojome. Pasiskolinome tik „atostogų krypties“ idėją.
Reikia pripažinti, viešbučių užsakymo internetu svetaine Booking.com teko naudotis pirmąkart. Kaip ir daugelį dalykų šįkart darėme pirmąkart. Ieškojome ne prabangių apartamentų, juk atostogų esmė – viešbutyje tik pernakvoti, o tiesiog patogios vietos viešnagei. Radome puikius svečių namus už labai prieinamą kainą, kurie, pagal aprašymą, buvo įsikūrę netoli senamiesčio, o iki artimiausio miesto paplūdimio – vos 500 metrų.
Kelionė prasideda nuo... skrydžio
Sekmadienis, birželio 18-oji. 3.45 val. Skrydis pakankamai ankstyvas, o ir iki Kauno reikia nuvažiuoti iš Šiaulių. Automobilį palikę ilgo saugojimo aikštelėje, džiaugsmingai nusiteikę įžengėm į Kauno oro uostą. Žinot, laukimas iš tikrųjų „žudo“. Labiausiai kankino tas nekantrumas: na, kada gi jau skrisim, pamatysim salą, išlipsim ir atsidursime tarp kitos kultūros ir kitokių žmonių. Šių atostogų su draugu laukėme dar ir todėl, kad labai norėjom pabėgti nuo rutina tapusios aplinkos.
Skrydis truko apie 3 val. Vos spėjome iškišti nosį iš lėktuvo, mums kvapą užėmė tvankuma. Kai palikome Lietuvą, joje tebuvo menki +20, tai čia – +29, o gal ir daugiau. Pats vidudienis, o danguje – nė vieno debesėlio. Dar prieš kelionę į Siciliją buvau pasidomėjusi, kaip mums reikės nusigauti iki Trapanio iš oro uosto. Buvo galima rinktis taksi, nuomotis automobilį arba pasinaudoti viešuoju transportu.
Tiesą sakant, mūsų svečių namai pasistengė ir suteikė išsamios informacijos – atsiuntė elektroninį laišką su galimomis taksi ir miesto autobuso kainomis, prisegė autobuso važiavimo grafiką. Autobusas važiuoja kas 30 min., tad ilgai neteko laukti.
Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta staigmenų ir mėgsta valdyti situaciją, tad dar namuose pašniukštinėjau Google maps, kuria kryptimi važiuosime iš oro uosto, kur maždaug mus paleis, ir kur toliau eiti, kad pasiektume savo nakvynės vietą. Turėjau atsispausdinusi ir Trapanio miesto žemėlapį. Tai labai palengvino kelią, nes saulė ir tvankuma darė savo (tiek lėktuve, tiek autobuse iki miesto buvo įjungti kondicionieriai). Užteko paeiti vos kelis kvartalus, kai pasijuto pirmieji prakaito lašeliai.
Turiu neblogą savybę – orientuotis erdvėje, tad nepaklydome ir po gero pusvalandžio, vos atgaudami kvapą įžengėme per Case vacanze Benvenuti al Sud slenkstį. Prie stalo su plačia šypsena mus pasveikino administratorius Giancarlo. Pasidomėjo savijauta, paaiškino taisykles ir nuvedė į mums skirtą kambarį. Buvo nuostabu, kai įjungė kondicionierių, nes rūbai jau lipte lipo prie sukaitusio kūno. Atsipūtėm ir atsigaivinom po dušu, bet buvome išalkę. Nusileidom iki mūsų registratūros pasiklausinėti, o Giancarlo nuoširdžiai pasidalino patarimais, kur galima suvalgyti neblogų makaronų, o kur geriausia – pica, greitas maistas, ir kur surasti skaniausius ledus.
Vis dėlto vienas dalykas neramino – sekmadieniais, kaip Giancarlo kelis kartus pakartojo, niekas nedirba. Bet juk atostogos! Tad nusiteikėm optimistiškai ir išėjom į maisto „medžioklę“.
Anot žemėlapio, už kokių 500 metrų turėjo būti miesto paplūdimys. Labai norėjom jį pamatyti. Karštis nebuvo atlėgęs, tad apsidžiaugėme, kai pakeliui radome gaiviųjų gėrimų aparatą. Apskritai Trapanyje tokių aparatų (gaiviųjų gėrimų, kavos, sulčių, net alaus) vėliau matėme ne vieną. Jie populiarūs. Greičiausiai dėl klimato.
Nuo žingsniavimo pradžios neprabėgus nei 15 minučių prieš akis atsivėrė nuostabus jūros vaizdas. Papūtė šiltas, bet gaivinantis vėjas. Dar akimirka, ir kojomis pajutome smėlį. Labai knietėjo patikrinti vandens temperatūrą. Tad nepaisydami šiukšlių ir kažkokių sudžiūvusių lapų pirmąkart įbridome į Viduržiemio jūros vandenį. Šiame paplūdimyje iš didžiulių akmenų, kurie atliko bangolaužių vaidmenį, buvo suformuota nedidelė įlankėlė, todėl vanduo buvo nepaprastai šiltas.
Žmonių nebuvo daug, ypač atsižvelgiant į tai, kad sekmadienis, laisva diena. Bet buvo poilsiautojų su vaikais, tad pamanėme, kad maudytis čia galima. Vaizdas iš tikrųjų buvo neįprastas mūsų akims, o gal tai atostogų nuotaika mus visiškai užvaldė.
Palikę paplūdimį už nugaros, pasukome link kitoje miesto pusėje esančio jūrų uosto, kurio išilgai ėjo viena pagrindinių ir gan judrių gatvių. Be to, ten mus paleido autobuso vairuotojas, tad eidami link svečių namų, matėm keletą veikiančių kavinukių.
Iš pradžių atstumai atrodę ne tokie dideli, dabar pasijuto beveik neįveikiami. Kiek pamenu, nebuvo nei vienos atostogų dienos, kad nueitume mažiau nei 10 kilometrų. Pasiekę Ammiraglio gatvę, ėjome išilgai. Nuo uosto atsklido jūros kvapas: lyg žuvies, doko, susimaišęs su karštyje pūvančių šiukšlių. Nemalonus. Gerai, kad vėjas jį greitai išsklaidydavo.
Norėjome pavalgyti, bet kavinukėse, kurios dirbo, buvo matyti tik gėrima. Poroje vietų radome prekiaujant dideliais sumuštiniais – panini. Tik ne visur jie atrodė šviežiai. Dar kiek paklaidžioję, užsukome į iš pažiūros duonos parduotuvėlę, kurioje buvo prekiaujama paniniais. Nusipirkome šešis. Pardavėja net šūktelėjo „Tutti?“ (vert. „Visus?“). O taip: „Tutti, senjora“. Jautėmės „žvėriškai“ alkani, todėl sumuštiniai tuo momentu neatrodė tokie dideli.
Tikroji pažintis su miestu
Atostogų privalumas tas, kad neprivalai keltis anksti. O kai savo atostogas organizuojiesi pats, tai nesi „pririštas“ prie kokio nors grafiko ar grupės su gidu. Nors šiuo atžvilgiu buvome patys sau ponai, tačiau planą visgi turėjome. Antroji diena buvo skirta susipažinti su miestu. Trapanio senamiestis įsikūręs ant trikampio formos iškyšulio, todėl nusprendėme miestą patyrinėti einant jo „kraštinėmis“. Mūsų kelias ėjo per miesto parką, kuris mums paliko įspūdį vien dėl palmių, įvairių ir ryškiasplavių medžių bei tvarkos.
Taip, šis parkas, mūsų akimis, pasirodė sutvarkytas. Šis parkas – Savojos karalienės Margaritos rezidencijos sodas. Žinoma, turi savo istorinį paveldą, todėl saugomas Kultūros paveldo, turizmo ir veiklos ministerijos.
Praėjus parką, pasukome link miesto paplūdimio. Ir tiesiog ėjome pakrante lygi galutinio taško – Ligny bokšto, kuris, beje matėsi visą kelią. Šis objektas – tai pakrantės apžvalgos bokštas. Tiesa, ėjome ne visai važiuojamąja gatve. Tai greičiau takas, kuris driekėsi per senovinę apsaugos sieną – Tramontana, į kurios sudėtį dar įėjo Bastioninis bokštas ir Imperijos bokštas. Gynybinių statinių kompleksas dvelkė istorija, o vaizdas buvo nuostabus. Šioje vietoje jautėsi tarsi skersvėjis draikytųsi po visą senamiestį, švilpavo tarp namų tarpų. Vidudienis. Todėl vėjas gaivino ir nuo karščio.
Matoma pakrantės dalis buvo nuklota jau spėjusiais paruduoti lapais – spėliojom, gal tai dumbliai.
Gėrėjomės nuostabiu vaizdu. Jūros vandens spalva vietomis buvo šviesiai žydra ir skaidri, kitur – smaragdinė, o vietomis – tamsi, it drumzlinas vanduo, nuo jūros žolynų ir dumblių. Pakrantės namai, ir apskritai visame Trapanyje, buvo taisyklingos keturkampio ar stačiakampio formos.
Netrukus pasiekėme ir Ligny bokštą, kuriame įsikūręs muziejus. Deja, pirmadieniais muziejai nedirba. Bet nenusivylėme. Apėjome bokštą aplinkui, apžiūrėjome ir toliau tęsėme savo ekskursiją. Šįkart keliavome į uostą.
Gaila, iki Colombaia pilies taip ir nenužingsniavome, pasukome pro žuvų turgų ir laivų prieplauką. Galite įsivaizduoti žuvies, paveiktos karščio, kvapą? Nors paties turgaus nebuvo (arba jis jau buvo spėjęs baigtis, arba tiesiog tądien jo nebuvo), tačiau dvokė visa aikštė. Rietė nosį kaip reikiant. Tad tikrai pagreitinome žingsnį ir sprukome iš ten.
Buvome ir praalkę, tad nusprendėme, jog reikėtų paragauti ko nors italliano. Pasukome į senamiesčio centrą. Manėme, kad tikrai rasime kokią jaukią kavinukę ar, jei pasiseks, piceriją.
Via Serriso ir Corso Vittorio Emanuele sankryžoje išvydome kavinę Pizzeria Storica Trapanese (Pipitone 1958).
Vos spėjome apsidairyti, mums jau atnešė užsakytas picas. Buvome apstulbę. Tikrai nepraėjo daugiau nei 12-15 minučių. Tąkart į akis krito, kad padavėjas – vyresnio amžiaus vyriškis, iš pažiūros tikras italas, į vanago snapą panašėjanti nosis, žilstelėjęs, tamsių akių. Na, toks tikrai panašus į mafijos doną iš Sopranų serialo. Tiesa, buvo ir jaunesnis padavėjas vaikinas, bet tikriausiai jis mokinys, nes labai atidžiai stebėjo vyresnįjį. Kavinukė nedidelė, jauki. Sienas, kaip supratome, puošė žymių žmonių atvaizdai. Atpažinome Sophią Loren, kuri išsimiltavusi formavo picos padą.
Picos skonis – tiesiog nepakartojamas. Viskas tarpusavyje taip derėjo. Ne sausa, krašteliai nesukietėjo, dydis – gal 30 cm skersmens. Picų kainos svyruoja nuo 8 iki 24 eurų. Tikra itališka pica ir pasakiškai gardi.
Patenkinus skrandžio poreikius mūsų plane buvo prekybos centro paieškos, nes pusryčius ir vakarienę nusprendėme ruoštis patys.
Trečioji diena, skirta paplūdimio malonumams
Kokios gali būti atostogos, be padrybsojimo paplūdimyje? Kai pirmą dieną pamatėme vandens skaidrumą ir spalvas, taip ir troškome kuo greičiau išsitiesti ant smėlio bei paskrudinto šonkaulius Sicilijos saulėje.
Čia mums vėl pagelbėjo nuostabusis Giancarlo, pasakodamas, kur visai neblogas paplūdimys. Kadangi paplūdimys buvo kiek tolėliau ir iki jo buvo galima nusigauti arba viešuoju transportu, arba taksi, mes užsigeidėme nuvažiuoti dviračiais. Nerimą kėlė tik chaotiškas Trapanio eismas, neaiškios kelių eismo taisyklės (kaip Giancarlo informavo, taisyklių vairuotojai labai uoliai ir nesilaiko).
Dviračių nuomos agentūrą radome nesunkiai, Italijos gatvėje. Išsinuomoti dviračius tai pat nebuvo sudėtinga – paduodi asmens dokumentą ir nurodai, kurioje vietoje Trapanyje esi apsistojęs. Pasirašai sutartį, susimoki ir gali važiuoti.
Atstumas iki San Guliano paplūdimio Casa Santoje tikrai nedidelis – 15-20 minučių su dviračiu. Važiuojant miesto autobusu, pažymėtu 21 arba 23 numeriu, kelionė užtruks 30-45 min., priklausomai nuo to, kurioje gatvės pusėje įsėsi.
Kadangi saulė kaip reikiant kaitino, buvome iš karto pasiruošę šokti į Viduržiemio jūros bangas. Šioje vietoje, kur buvo atvira jūra, be jokios užuolankos ar bangolaužių, vanduo buvo vėsesnis. Teškenomės kaip maži vaikai. O vandens sūrumas! Net susirauki, kai netyčia gurkšteli.
Kuo šis paplūdimys skiriasi, pavyzdžiui nuo Palangos paplūdimio? Pirmiausia smėliu, kuris yra įkyriai kibus, tad nudžiuvus jo lengvai nenusivalysi.
Antras skirtumas – prekeiviai. Sicilijoje jie nepasiūlys nei gaivinančio gėrimo, nei kokio užkandžio alkiui apmalšinti (taip sakant, jokio šalto alaus, ar karštų čeburekų). Jie siūlo suvenyrus – įvairius pigius, greičiausiai pagamintus Kinijoje, pakabukus, apyrankes, skareles, akinius nuo saulės ar paplūdimio skaras. Pastarosios, beje, tikrai gražios ir spalvingos.
Patarimas – būtinai reikia teptis kremu nuo saulės. Kitaip galima neišvengti skausmingų pasekmių. Saulė kaitri, o debesėlio danguje – nei vieno.
Po saulės vonių grąžinome dviračius ir nusprendėme paragauti dar kokio nors sicilietiško – itališko patiekalo. Tad ir vėl leidomės uosto pusėn. Nebuvome išrankūs, įsitaisėme prie lauke sustatytų baltų staliukų. Netrukus priėjo puošnus jaunas padavėjas.
Žinoma, pasiūlė vandens atsigaivinimui, o iš meniu išsirinkome makaronus. Sicilija garsėja savo dviejų rūšių makaronais – Busiate ir Gnocculi. Ragavome pirmųjų su kumpiu, keptais pomidorais ir kepta cukinija, pagardintų baltu padažu. Skanu buvo taiip, kad nt pirštelius aplaižėme. Vaizdas – nuostabus, oras – magiškai šiltas, maistas – pasakiškas, vienintelis pabumbėjimas – tai kvapas. Kaip jau minėjome, vėjas vis atnešdavo nemalonų šiukšlių dvelksmu.
Ketvirta diena: funikulierius ir Eričė (Erice)
Iš pradžių stengėmės nebūti tie šabloniniai turistai, kurie aplanko visus įmanomus muziejus, fotografuoja daugybę bažnyčių, o paskui nebeprisimena net jų pavadinimų, ar lankosi istoriniuose griuvėsiuose. Vis dėlto galiausiai pasidavėme smalsumui ir nutarėme aplankyti net Antikos laikus siekiantį miestelį – Eričę, kuris įsikūręs visai netoli Trapanio, ant 750 metrų aukščio kalno. Į miestelį galima patekti autobusu arba kilti funikulieriumi. Spėkite, ką mes pasirinkome? Žinoma, kad funikulierių! Iki jo nusigavome miesto autobusu. Ir tikrai nepasigailėjom pasirinkę šį keliavimo būdą. Pakilus šiek tiek virš miesto, atsivėrė žadą atimantis Trapanio vaizdas.
Iš pirmo žvilgsnio Eričė iš tiesų dvelkė viduramžiais ar dar senesniais laikais. Akmenimis grįstos siaurutės gatvelės. Pastatai, bokštai ir bažnyčios – taip pat iš pilko masyvaus akmens.
Mes labiau norėjome šioje vietoje išbandyti itališkų skanėstų – saldžių kepinių, ledų ar kavos. Ir paragavome. Užsukome į nedidukę kepyklėlę – La pasticceria di Maria Grammatiko. Užsisakėme skirtingus kepinius – sluoksniuotą ragelį su saldžiu įdaru ir trapios tešlos sausainį, taip pat su įdaru. Aš dar paprašiau kavos su pienu ir tikėjausi gauti didelį puodelį gardžios kavos. Pardavėja pasitikslino: „Coffe macchiato“? Taip. Kai netrukus ji man atnešė mažutį puodelį, truputį nusivyliau.
Tačiau užteko paragauti gėrimo ir akys atsimerkė plačiai plačiai, o energijos gavau visai dienai. Tokios stiprios kavos nesu net ragavusi.
Jei ir jūs leisitės į pažintį su Eriče, nusiteikite daug vaikščioti, nes dėl stačių ir siaurų, slidžių gatvelių eismas čia draudžiamas arba labai ribotas. Kad čia slidu, įsitikinome patys. Nors buvome apsiavę patogius lengvus sportinius batelius gatvelių, grindinys pasirodė esąs laiko nugludinti slidoki akmenys. Tad vaikštant patartina per daug neatsipalaiduoti, kad nesukluptumėte.
Pašniukštinėjome, pašmirinėjome, nusipirkome keletą suvenyrų, galiausiai užsukom į kavinukę pailsėti ir paragauti ledų. Oras tam buvo labai palankus – 30 laipsnių karščio pavėsyje. Kaip ir dauguma itališkų patiekalų – ledai – gelato buvo nepakartojamai skanūs ir puikiai atgaivino.
Penkta diena: gražiausias Italijos paplūdimys – San Vito Lo Capo
Nuo Trapanio iki šio išgirtojo paplūdimio yra apie pusantros valandos kelio tarpmiestiniu autobusu, kurie važiuoja kas dvi valandas. Mūsų svečių namų administratorė Rossella davė nurodymus, kur geriausia įsėsti į autobusą, kur rasti kelionių agentūrą ir įsigyti bilietus. Autobuso stotelė buvo Porte. Kelionė tikrai truko apie pusantros valandos. Tačiau autobusas buvo patogus, veikė kondicionierius, o už lango vėrėsi gražūs kraštovaizdžiai.
Laikas šiame paplūdimyje skriete praskriejo. Čia pasijuto tikros atostogos!
Stotelėje, kuri buvo visai šalia paplūdimio, ir einant iki jo gatvėse su savo nukrautais stalais stovėjo prekiautojai. Pardavinėjo jie daugiausia paplūdimio atributiką – akinius nuo saulės, įvairias skraistes, kepures, pakabukus iš kriauklių. Žmonių čia buvo tikrai keliskart daugiau nei iki tol matėme.
Gultai ir įvairiaspalviai skėčiai „suštabeliuoti“ vienas šalia kito. Pagal skėčių ir gultų spalvas paplūdimys buvo padalintas tarsi į sektorius. Ir mus „pagavo“ prižiūrėtojai, kurie labai greitai surado laisvos vietos dar dviem gultams ir skėčiui. Nors vietos nebuvo daug, tačiau pasimėgauti saulės spinduliais ir šiluma tikrai galėjome. Labiausiai ilsėjosi akys. Ne, ne dėl mirguliuojančių spalvų, o dėl gamtos grožio. Tai tarsi mažas stebuklas.
Laikas šiame paplūdimyje skriete praskriejo. Čia pasijuto tikros atostogos – lengvas jūros vėjelis gaivino, karšti saulės spinduliai bučiavo pečius, o atmosferoje vyravo atsipalaidavimo jausmas, aplinkui girdėjosi ne vien italų, bet ir prancūzų, vokiečių ar anglų kalbos. Pagavau save galvojant, kad labai nesinori, jog atostogos baigtųsi.
Grįždami atgal į Trapanį mėgavomės pakrantės kerinčiais vaizdais.
Tačiau, kaip ir visi geri dalykai, atostogos ankščiau ar vėliau baigiasi. Prisipažinsiu, galvojau, kad per tas kelias dienas mes pamatysim bei „išragausim“ visą Siciliją. Kaip aš klydau! Savaitės vos pakako vienam miestui pažinti. O Sicilija tikrai ne maža sala. Dar galima aplankyti ir Palermą, ir Sirakūzus ir Etnos ugnikalnį ir dar nemažai vietų, paragauti dar kitokių rūšių kumpio, sūrio ar vyno... Bet ne šį kartą.
Vis dėlto matyti vaizdai, ragautas maistas, draugiški ir paslaugūs žmonės tikrai paliko nuostabų įspūdį apie šią šalį, į kurią norėtųsi grįžti dar. Ne tik dėl saulės. Sicilija mus užbūrė.
Ši istorija – viena iš konkurso „Ragauk Siciliją“ dalyvių. Siųsti savo istorijas ir dalyvauti jame galima iki liepos 20 d. Nugalėtojai bus paskelbti liepos 24-ąją. Sekite informaciją „Pasaulis kišenėje“ feisbuko puslapyje! Tačiau pirmiausia – balsuokite už labiausiai jums patikusį pasakojimą. Tai padaryi galite paspausdami „Patinka“ mygtuką prie patikusios istorijos.
