2010 m. liepos 12 d.
Nemėgstu skrydžių lėktuvu. Nejauku darosi jau vien nuo minties, kad per savo gimtadienį sėdžiu lėktuve, kuris skraidina mane į pirmąją komandiruotę per penkerius darbo metus. Užskaitysiu ją kaip darbdavio gimtadienio dovaną, jeigu tik lėktuvas, sėkmingai perskridęs Baltijos, Šiaurės bei Airijos jūras, nusileis. Bet likimas neturėtų krėsti pokštų – juk ne poilsiauti, o intensyviai mokytis ir dirbti vykstu!
Airija iš paukščio skrydžio pasirodė kaip skiautinių kilimas. Taip pavadinau iš aukštai matomus žemės lopinėlius, kurie apaugę gyvatvorėmis, o juose besiganančios avys ir karvės atrodo kaip išbarstytos pupelės. Nerealus vaizdelis. Vėliau, iš vietinių sužinojau, kad tai ne gyvatvorės, o grioviai, apaugę kūmais – taip senovėje tėvai vaikams padalindavo žemę – ne tvoromis atsitverdavo, o griovius iškasdavo.
2010 m. liepos 13 d.
Taigi, Airija. Ji nedidukė, tik 5 tūkstančiais km² didesnė už Lietuvą. Ir gyventojų joje šiek tiek virš 4 milijonų. Nemaža dalis yra atvykėliai.
Apsigyvenome Tiperario grafystės mažame miestelyje, nuo Dublino nutolusiame 125 km, kuriame gyvena šiek tiek daugiau nei 2 tūkstančiai gyventojų. Beje, jame nesutikau nei vieno lietuvio. Tik pub‘e (vert. aludėje) aptarnavusi lenkė padavėja, kai užsisakiau black pudding (vert. juodasis pudingas), nustebusi paklausė – „Ar tikrai žinote, kas tai yra?“ Aš jau žinojau, kad egzotiškai pavadintas patiekalas black pudding yra ne kas kita, o mano dievinami kraujiniai vėdarai.
 |
| J.Guščiūtės nuotr./Badui atminti St. Stephens žaliajame parke |
Dėl šiltosios Golfo srovės Airijos klimatas švelnus ir drėgnas. Tobulos sąlygos augmenijai. Žiemos speigų nebūna, todėl ištisus metus ganyklose ganosi galvijai. Pagaliau supratau, kodėl Airija tokia patraukli lietuviams – čia lengva pritapti ne tik dėl oro sąlygų, bet ir dėl bulvių – airiai be proto jas mėgsta. Per atvykimo vakarienę pasijutome labai pagerbti, nes valgėme jų kalėdinį patiekalą – kalakutą su bruknių padažu ir bulvėmis. O bulvių vienoje lėkštėje net trijų rūšių – virtos, keptos ir dar bulvių košė. Ir apskritai, jie mėgsta daug ir skaniai pavalgyti. Deja, ne visada bulvių ir maisto airiams užteko. 1845-1849 m. kilusio bado metu mirė 1,5 mln. Airių, daugelis emigravo į Ameriką. Airiams šį skaudų įvykį primena gausybė kultūros paminklų.
2010 m. liepos 14 d.
Tipiškas airis tikrai nėra raudonplaukis, kaip įprasta manyti. Raudoni plaukai yra keltų invazijos pasekmė. Tipiškas airis yra vidutinio ūgio, pelenų spalvos plaukų, mėlynakis – visai kaip tipiškas lietuvis. Dažniausiai nuoširdūs ir paprasti, pasižymi puikiu humoro jausmu. Kai eilinį kartą lėkštė buvo perpildyta ir negalėjau įveikti avienos kepsnio, padavėja nusišypsojo ir tarė: „Nieko negaliu padaryti, kad avių kojos tokios didelės“.
2010 m. liepos 15 d.
Liksiu čia gyventi, pripratau jau, į vietinių gyvenimą „įsipaišiau“. Pub‘uose turbūt lankomės dažniau negu paskaitose. Kolega iš Prancūzijos netgi susirūpino, kad visos nuotraukos bus iš pub‘ų. Jį nuraminau pažadėjusi į paskaitas nusinešti fotoaparatą.
Airijoje pub‘ai yra bendravimo vieta. Šioje šalyje jaunystės kultas neegzistuoja, čia gyvenimu mėgaujasi bei į pub‘us renkasi visi – nuo amžiaus, kai tik leidžiama gerti Guinness‘ą iki... amžius neribojamas. Toks bendruomeniškumas ypatingai jaučiamas provincijoje, didmiesčiuose to nepajausi. Pavyzdžiui, susitaria vietinė bendruomenė ir trečiadienio vakarais pasidaro sau muzikos vakarą – susineša kas kokius turi instrumentus ir groja. Groja sau, o ne pub‘o lankytojams. Kai kurie muzikantai net nugara į klausytojus sėdi atsisukę.
 |
| J.Guščiūtės nuotr./Seniausias Airijos baras |
Tiesa, apie Guinness‘ą. Guinness‘as – airių nacionalinis gėrimas, tamsusis alus, ypatingai vertinamas dėl organizmą stiprinančių savybių. Senovėje moterims net po gimdymo duodavo jo gerti, kad greičiau sustiprėtų.
2010 m. liepos 17 – 18 d.
Savaitgalį nusprendžiau praleisti Airijos sostinėje Dubline. Apžiūrėjau beveik visas tradiciškai turistų lankomas vietas: Trejybės universitetą (Trinity University), įkurtą 1592 m. Elžbietos I-osios; Guinness‘o alaus daryklą, didžiausią alaus gamyklą Europoje; The Spire – dubliniečių susitikimų vietą; „Pusės penso“ tiltą (Ha‘ppeny Bridge), gavusiu tokį pavadinimą dėl pusės penso mokesčio, kurį reikėdavo sumokėti už naudojimąsi tiltu. O kur dar žymioji O‘Conell‘io gatvė, Dublino pilis, Šv. Patriko katedra ir daugelis kitų.
 |
| J.Guščiūtės nuotr./Guinness alaus gamykla |
Dublinas paliko įvairiaspalvio, kosmopolitiško miesto įspūdį. Prisipažinsiu, man nesinorėtų į jį dar kartą sugrįžti. Dėl sunkios keltiškos architektūros pastatai atrodo sunkūs, pilki ir niūrūs. Vilnius, lygint su juo, yra kaip šviesos spindulys.
2010 m. liepos 20 d.
Šiandien apsilankėme antrajame pagal dydį Airijos mieste – Korke. Jis pasirodė daug mielesnis ir jaukesnis nei Dublinas. Čia daug siaurų gatvelių, vandens kelių, tiltų. 1912 m. iš uosto netoli Korko išplaukė ir negrįžo nelaimingasis „Titanikas“. Korko apylinkėse yra vienas žymiausių objektų – Blarney akmuo. Šis akmuo įtvirtintas Blarney pilies viršūnėje. Tikima, kad pabučiavęs akmenį, būsi apdovanotas iškalbingumo bei įtaigumo dovana.
2011 m. liepos 22 d.
Limerikas – trečiasis pagal dydį Airijos miestą. Apžiūrėjome Bunratty pilį. Pilis pastatyta 970 m. Vienoje šios pilies sienų iškalta vaisingumo deivė. Tikima, kad kiekviena, deivę palietusi moteris, garantuotai susilauks palikuonio.
 |
| J.Guščiūtės nuotr./Airiškos durys |
Būdamas Airijoje negali nepastebėti namų durų. Pagal seną teisės aktą, vieno namo visos išorinės durys privalo būti skirtingų spalvų. Labai nuotaikingas vaizdas.
2010 m. liepos 24 – 25 d.
Šį savaitgalį leidžiamės į ekskursiją po vakarinę Airijos dalį. Nuostabi gamta, užburiantys Atlanto vandenyno vaizdai. Negali sakyti kad buvai Airijoje, jei nepamatai vakarinės, Atlanto skalaujamos, šios šalies dalies. Iki 214 m. virš Atlanto vandenyno iškilusios Mohero uolos tęsiasi apie 8 km. ir yra viena iš lankomiausių šalies vietų. Pasak legendos, Mohero uolos buvo sukurtos dievų. Viena iš uolų primena raganą, kuri, esą čia nuskendusi ir virtusi akmeniu.
Džiaugiuosi, kad kelionėje turėjau puikią galimybę pažinti net penkiolikos tautybių žmones. Daugeliu atvejų stereotipai pasitvirtino – šią kelionę į vakarų Airiją „kuravęs“ kolega iš Vokietijos, turėdamas žemėlapį ir vairavęs pirmąjį ekipažą bei pedantiškai besilaikydamas instrukcijų, sugebėjo pasiklysti…
2011 m. liepos 27 d.
Visiškai skirtingas nuo jau matytų yra Kilkenny miestelis. Netgi labai jaukus. Be nuostabaus grožio Kilkenny pilies, jame gausu bažnyčių: Šv. Kanisės katedra, Šv. Marijos katedra, Juodoji abatija ir kitos. Airijos bažnyčios sužavėjo ypatingai. Jos dvelkia senove ir gilia tikėjimo dvasia. Jokio blizgančio kičo. Užėjęs į bažnyčią pajunti, kaip vėl sugrįžta kažkur paklydęs tikėjimas.
 |
| J.Guščiūtės nuotr./Kilkkeny pilis |
2010 m. liepos 28 d.
Besiruošiantiems į Airiją patarčiau – turėkite daug pinigų. Čia brangu. Neblogai uždirbančiam Airijos gyventojui 100 eurų kainuojantis airiškos vilnos megztinis yra labai brangus. Ką ten airiams, jeigu kolegai iš Vokietijos 12 eurų kainuojančios salotos savitarnos bare pasirodė neįtikėtinai brangios. Vaikščiodama po Korką, atradau lietuviškų-lenkiškų maisto prekių parduotuvę. Pavyzdžiui, čia butelis „Alitos“ putojančio vyno kainuoja 13 eurų.
2010 m. liepos 29 d.
 |
| J.Guščiūtės nuotr./Oscaras Wilde'as |
Kaip gerai, beveik viską parašiau, mažai beliks ką sugrįžus pasakoti. Ką čia pasakoti, geriausia pačiam pamatyti, pajusti, išgyventi. Gal dar nors kiek suspėsiu į kaitrios lietuviškos vasaros traukinį. Vis dėlto, gal geriau karšta vasara, negu nuolatinis lietus ir tik kartais pro debesis išlendanti saulė. Laukite sugrįžtančios.
