 |
| L.Svarauskaitės nuotr./Venecijos karnavalas |
Na bet apie viską nuo pradžių, tiksliau sakant, ne nuo mano kelionės po Italiją pabaigos, bet nuo kelionės į Veneciją pradžios. Ir vėl pernelyg painiai? Taip, visai kaip ir Venecijos gatvelės ir visi labirintai, išsiraitę tarp didingai stūksančių namų, rūmų, bažnyčių ir kitų architektūros perlų.
Venecija buvo mano kelionės po Italiją paskutinis taškas. Ir visai neplanuotai. Kelionė, į kurią išsiruošiau su drauge, truko 9 dienas, bet tiksliai suplanuotos buvo tik dvi pirmos dienos. Žinojome, kur gyvensime ir ką veiksime. Pirmosios dienos buvo paskirtos Milano tyrinėjimui, dažniau keliaujantys skaitytojai jau galėjo tai numanyti, nes būtent į Bergamo miesto oro uostą, nutolusį nuo Milano apie 40 km, leidžiasi pigių oro linijų lėktuvai. Kas šiais laikais nori išlaidauti? Tikrai ne kiekvienas, o tuo labiau ne studento statusą turinčios keliautojos, tokios kaip aš ir mano draugė! Visas kitas kelionės dienas žinojome tik, kur miegosime, visa kita buvo visiškai neplanuota, keliavome tiesiog spontaniškai.
Taigi paskutinėmis dienomis nusprendėme, kad norime nukeliauti iki Venecijos. Kelias iki Venecijos buvo ilgas, bet pakankamai įdomus. Pirmiausiai keliavome iš Reggio Emilia miesto į Boloniją, o iš Bolonijos į Veneciją. Kelionė iki tikslo – Venecijos – užtruko maždaug tris valandas. Tai nei daug, nei mažai, kai yra kur pasižvalgyti ir kuo pasigrožėti, tuo labiau, kad keliavome traukiniais, o jie Italijoje yra tikrai patogūs.
 |
| L.Svarauskaitės nuotr./Venecija pirmas vakaras |
Į Veneciją keliavau antrą kartą, bet širdis vis tiek virpėjo iš nekantrumo, kada gi pagaliau išlipsime iš traukinio ir pasinersime į turistų masę, „plaukiančią“ siaurais labirintais tarp pastatų iki Šv. Morkaus aikštės ir kitų turistinių centrų. Aikštę rasti buvo lengva ne tik dėl to, kad ėjome ten, kur ėjo visi, bet ir dėl nuorodų, esančių ant kiekvieno kampo. Venecijoje turistais tikrai gerai pasirūpinta, kad jie kiek įmanoma mažiau nuklysdami nuo teisingos krypties pasiektų lankytinus objektus.
Kol pasiekėme aikštę, ir saulė spėjo nusileisti. Buvo dar žiema, tik Vasario mėnesio pradžia, bet mes niekur ir neskubėjome. Ėjome ir grožėjomės vaizdais, kurie vėrėsi nuo vieno kanalo iki kito. Judėdami link Šv. Morkaus aikštės, ganėtinai ilgai užtrukome ant Rialto tilto, kuris jungia abu Canal Grande kanalo krantus. Nors tai yra didžiausias tiltas visoje Venecijoje, ant jo erdviai pasijusti progos tikrai neturėsite! Iš gausaus žmonių susibūrimo galima net visiškai nenutuokiant, kas ten tokio yra, nuspręsti, kad tai tikrai lankytinas objektas. Vaizdas, kuris atsiveria nuo tilto į didžiausią kanalą, yra užburiantis sielą. Įdomu stebėti, kaip pamažu už horizonto pasislepia saulė, iš paskos palikdama žaižaruojančius paskutinės šviesos šuorus...
 |
| L.Svarauskaitės nuotr./Didysis kanalas |
Meditaciją nutraukė čiauškėjimas iki mano ausų atsklidęs iki kaulų smegenų pažįstama kalba – lietuvių. Esant svečioje šalyje, bent jau man, visada malonu ir kartu keista girdėti kažką nepažįstamą šnekant gimtąja kalba. Tokios akimirkos dar kartą priverčia susimąstyti, kad pasaulis yra tikrai mažas... Beje, kiekvienas turistas labiausiai trokšta užsiimti kuo geresnę vietą kanalo įamžinimui skaitmeninėje laikmenoje. Aš buvau ne išimtis. Po nedidelių pasistumdymų dėl geresnės pozicijos bandant nufotografuoti vaizdą, atsiveriantį nuo Rialto tilto, judėjome link savo tikslo – Šv. Morkaus aikštės.
Ar žinote, kokie yra pliusai, kai nesistengi suplanuoti kelionės iki paskutinės smulkmenos? Niekada nebūna dėl ko graužtis: nespėjau ten ar ten, nepamačiau to ar ano. Tiesiog džiaugiesi tuo, ką turi tą akimirką. Būtent taip atsitiko su mūsų kelione į Veneciją. Atvykome į ją netikėtai ir spėjome pamatyti garsųjį Venecijos karnavalą, pataikėme į paskutinį karnavalo savaitgalį. Tai buvo paskutinė diena, kai miesto svečiai ir gyventojai po gatveles vaikščiojo pasipuošę ypatingais kostiumais, o veidus slėpė po kaukėmis. Pamatyti buvo galima visko. Nuo pasitempusių, įsispraudusių į dvaro damų sukneles moterų, kurių ilgi sijonai šluoja Venecijos grindinį, iki vaikino, persikūnijusio į filmo veikėjo, transformerio, kostiumą. Banalu ar žavu – čia jau kiekvieno asmeninis požiūris, bet dvasia, kuri tvyrojo tą vakarą, buvo nuostabi.
 |
| L.Svarauskaitės nuotr./Venecijos karnavalas |
Paradoksalu – kaip buvo lengva nusigauti iki turistų traukos centrų, taip buvo sudėtinga susirasti kelią atgal į viešbutį, kuriame nakvojome. Jį pasirinkome specialiai prie traukinių stoties, manėme, kad bus lengva rasti, juk atvyksime į stotį, tai jau tikrai sugebėsime rasti ir viešbutį. Bet toli gražu. Jokių nuorodų, padedančių rasti kelią į stotį, nebuvo. Tiesiog ėjome ir tikėjomės, kad einame teisingu keliu, bet deja. Viltis mus nuvylė, kai ketvirtą kartą priėjome tą patį skverelį.
Ar baisu pasiklysti Venecijoje? Tikrai ne. Tai savotiškai netgi malonu. Eini ir mąstai: dabar tai jau tikrai einu gera linkme, bent jau nesuku ratų toje pačioje vietoje. Bet vos tik spėji taip pagalvoti, kai prieš akis ir vėl išnyra tas pats skverelis. Ir žmonių kaip tyčia nebuvo daug, tiksliau, iš viso beveik nebuvo. Klaidžiodamos užtikome labai mielą vietinių senukų porelę, kurie su mielu noru nurodė kryptį ir palinkėjo sėkmės ir patarė dėl visa ko po 5 minučių vėl pasitikslinti kryptį (jei tik žmonių užtiksime), ar tikrai gerai einame. Štai kur glūdi Venecijos žavumas. Ji yra paslaptinga ir žavi ir neapsakomai paini. Tikslintis kelio dar kartą neteko, tiesiog beklaidžiodamos ir besigrožėdamos pasiekėme savo nakvynės vietą.
Antra diena Venecijoje buvo netikėtai pakankamai snieguota. Visą laiką, kol buvome Italijoje, oras buvo nuostabus, žiema, kai žolė jau pradeda žaliuoti, o medžiai sprogdinti pumpurus, yra nuostabi! Bet matyt norėjo mieloji Italija pamažu sugrąžinti mus į lietuvišką žiemą – netgi Italijoje nepavyko pabėgti nuo sniego.
 |
| L.Svarauskaitės nuotr./Antra diena Venecijoje |
Čia ir prasideda visas įdomumas. Pirmoje dienos pusėje sniegas kėlė tik keistą susižavėjimą ir juoką. Buvo labai įdomu stebėti, kaip italai tvarkosi su šitokia gamtos išdaiga. Sniego buvo visiškai nedaug (juk mes, lietuvės, pripratusios prie žiemos ir gausybės sniego!). Kol snaigės nusileisdavo iki grindinio, jos virsdavo tik mažytėmis balutėmis, kurios ne juokais privertė paslidinėti ant Venecijos grindinio. Visgi rudeniniai batai ir šlapi akmenys buvo tikrai ne koks derinys, o žiemos su sniegu Italijoje aš nesitikėjau! Bandymų „pabučiuoti“ grindinį buvo daug, bet mano laimei, nė vienas bandymas nebuvo sėkmingas!
Mūsų pasivaikščiojimas ilgai neužtruko, nes šlapias sniegas greitai persigėrė per rudeninius paltukus, likome šlapios iki pat ausų. Vakare nusigavome iki stoties. 17 val. turėjome pajudėti link Bolonijos. Bet... Mes juk buvome Italijoje, ne Lietuvoje, kur sniegas niekam nekelia nei nuostabos, nei didelių sunkumų. Štai būtent kelionės nuo Venecijos iki Bolonijos metu turėjome progą pajusti sniego poveikį vietiniams Italijos žmonėms. Sėdėjome ir laukėme, kada gi pagaliau pajudės traukinys. Ir jis pajudėjo, bet reikėjo visos valandos. Deja, ilgai džiaugtis negalėjome, po penkių minučių jis sustojo... Stovėjome kokį pusvalandį, tada vėl pavažiavome ir taip keliavome iki pat Bolonijos. Visa kelionė nuo Venecijos iki Bolonijos užtruko apie 6 valandas, Bolonijoje buvome apie 11 val. vakaro.
 |
| L.Svarauskaitės nuotr./Antra diena Venecijoje |
Skuoste nuskuodėme iki kitos stotelės, bet į traukinį, važiuojantį iki Reggio Emilijos, nebespėjome. Guodėmės mintimi, kad bus kitas traukinys, kuris turėjo išvažiuoti apie 12 val. nakties. Stoties švieslentėje pamatėme žodį: CANCELLATO. Šį žodį išmokau tikrai labai gerai, nes prie kiekvieno mums tinkančio maršruto mirkčiojo tas pats žodis, ir taip iki pat 6 valandos ryto maršruto. Štai mums ir spontaniška kelionė į Veneciją, su visiškai netikėta pabaiga. O atsitiko visai kaip pasakoje su laiminga pabaiga, kur vargšę mergaitę išgelbsti princas! Šioje situacijoje mūsų princas buvo vietinis italas, kurio traukinys buvo taip pat atšauktas. Bendraujant su nauju pažįstamu, stoties salėje nuaidėjo itališkas pranešimas, kaip ir visos kelionės metu, mes nebesistebėjome, kad jis buvo pasakytas tik itališkai: nemoki kalbos, tavo problemos! Niekas per daug nesuka galvos dėl turistų, kurie itališkai moka vieną žodį su dviem reikšmėm: ciao (labas/viso gero). Mes būtume taip ir nesupratusios to itališko pranešimo, bet mūsų draugas išvertė, kad yra skelbiama apie užsakytą autobusą, kuris važiuoja mūsų kryptimi! Štai mums ir likimas! Štai ir pasaka su laiminga pabaiga!
Tiesa, kelionė iš Venecijos užtruko nepalyginamai ilgiau nei važiavome į priekį. Reggio Emilia pasiekėme apie 2 valandą nakties, kai pirmyn nukeliavome iki Venecijos per maždaug tris valandas. Bet...
Venecija yra mano, tikiu, ir ne mano vienos, meilė. Ji kaip mažas vaikas sumąstė iškrėsti išdaigą, bet ar gali dėl to ant jos pykti? Net sniegas Venecijoje teikė džiaugsmą, o šypsena ir atsigulus į lovą paryčiais sunkiai traukėsi nuo veido!
 |
| Ditma |
