Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Daugiau apie Ditmos keliones sužinosite čia.
Pirmieji žingsniai Egipto žemėje
Vaizdas į šią karščiu alsuojančią žemę pro lėktuvo langą toks, tarsi skristum pro nesibaigiančią dykumą. Kur ne kur, matosi lyg gyvatės išsirangę keliai. Hurgados miestas – pripažintas turizmo centras, įsikūręs ant Raudonosios jūros kranto yra milžiniška oazė dykumos viduryje.
Žiemos išvarginta draugė labiausiai laukė akimirkos, kada galės išsitiesti Raudonosios jūros pakrantėje, lepintis saule ir gurkšnoti spalvotus mojito. Aš tikėjausi įvairiapusiškai pažinti šį musulmonų kraštą, o labiausiai jo gyventojus. Po kurio laiko, jų tarpe radau gerų pažįstamų su kuriais mielai šnekučiavomės, gėrėme arbatą ir rūkėme kalijaną.
Egipte labai išvystyta turizmo sritis, tačiau viešbučiams negalima taikyti europietiškų standartų. Apsistojome 4 žvaigždučių viešbutyje, jis visas tviskėjo aukso motyvais puoštomis dekoracijomis ir marmurinėmis grindimis, bet tik ne švara. Pastebėjau, kad egiptiečiams rūpi išorinis spindesys. Kambarių tvarkymas apsiribojo tik tvarkingu tavo asmeninių daiktų išdėliojimu (kas labai erzina) ir įmantriu rankšluosčių išlankstymu. Žinoma, nėra kuo stebėtis, nes viešbučiuose dirba tik vyrai. Jeigu norite bent pusėtinos tvarkos, tai reikia kambario prižiūrėtojus palepinti arbatpinigiais.
Ilsėtis į Egiptą daugiausiai vyksta rusų tautybės žmonės, vyresnio amžiaus skandinavai ir vokiečiai, bei dažni svečiai šioje šalyje yra lietuviai. Džiugina, kad vietiniai, sužinoję iš kur esi greitakalbe gali išpyškinti pagrindines frazes, didžiuosius miestus, bei paminėti „draugus“ iš Lietuvos. Spėju tokią tiradą jie gali pasakyti nepriklausomai ar tu esi lietuvis, ar italas, ar net vokietis. Tokiu būdu gudriai užkalbintas turistas nė nepajunta, kaip staiga atsiduria suvenyrų parduotuvės viduje ir rankose laiko „ypatingą“ daiktą už „ypatingą“ kainą.
 |
| I.Gajauskaitės nuotr./Su papuošalų prekeiviu Mohamedu |
Egiptiečių būdo savybė
Mano bendrakeleivė Aušra vietinių atžvilgiu buvo nusiteikusi abejingai ir net šiek tiek priešiškai. Egipte ji lankėsi jau nebe pirmą kartą ir jos nuomone „perprato“ čionykščius, tad ir į ilgas kalbas su jais nesileido. Pažinti, suprasti ir bent akies krašteliu pamatyti tikrą, ne auksu tviskančią Egipto pusę – toks buvo mano tikslas. Taigi sulėtinau žingsnį ir išplėstomis akimis stengiausi sugerti viską, kas supo mane aplink.
 |
| I.Gajauskaitės nuotr./Su kvepalų pardavėju |
Neįmanoma nepastebėti nepaprasto vietinių paslaugumo ir nuoširdumo. Suprantu, kad tarsi privaloma turistus pasitikti su plačiomis šypsenomis, tačiau nemanau, kad tai buvo netikra. Mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti šiek tiek paprasčiau žvelgti į gyvenimą ir džiaugtis tuo, ką turi. Žinodama, kad šių žmonių gyvenimas nelepina, stebėjausi jų gera nuotaika ir sugebėjimu visur įžvelgti gėrį. Posakis, kad gyventi reikia čia ir dabar, puikiai nusako egiptiečių gyvenimo suvokimą. Jie nėra linkę gyventi praeitimi ar nuolat rūpintis ateitimi, nes viskas kas jiems rūpi – tai tik ši diena.
Įsitikinau, kad egiptiečiai apskritai yra labai sumanūs bei gudrūs žmonės. Užkalbinti ir sudominti net ir abejingai nusiteikusį turistą jiems yra vieni juokai. Galima sakyti šiuo klausimu yra jie yra įvaldę net tam tikrą techniką. Pradedant primityviais būdais – griebimu už rankos ar principu kas šaukia garsiau ir baigiant ypatingos išmonės reikalingais sumanymais.
 |
| I.Gajauskaitės nuotr./Šokių pamokos paplūdimyje |
Ne visų sutiktų egiptiečių ketinimai buvo geri. Pasitaikė ir tokių, kurie įkyriai pastodavo kelią, reikalaudavo su jais vėliau susitikti ar net pagriebę už rankos mėgindavo nusivesti į atokią savo parduotuvėlę. Dažnai tekdavo vaduotis iš tvirtų arabų rankų, kai jie primygtinai reikalaudavo pro juos nepraeiti. Džiaugiuosi, kad šalia manęs visada būdavo kovingai nusiteikusi draugė, kuri dažniausiai ir gelbėdavo iš tokių situacijų. Po kurio laiko net pastebėjau, kad temperamentingi egiptiečiai pradėjo vengti Aušros ir tik jai nusisukus išdrįsdavo man pamerkti akį ar gestais rodyti reikšmingus ženklus. Spėju, kad jų akimis, draugė buvo ta „blogoji“, kurios jie privengė.
Nepaisant kelių nemalonių situacijų, visi kiti sutiktieji buvo geri žmonės, todėl džiaugiuosi, kad nespėjau jų pasmerkti. Egipte reikia būti atsargiems, tačiau jokiu būdu nežiūrėti į visus su baime ar įtarumu. Kitu atveju, prarasite galimybę susipažinti su tikrai šauniais ir mielais žmonėmis.
Religija
Daugeliui egiptiečių religija yra labai svarbi. Islamas yra valstybinė šalies religija, kurią išpažįsta dauguma Egipto gyventojų. Tik labai maža dalis tautiečių yra krikščionys. Penkis kartus per dieną girdimas adhanas (musulmonų kvietimas melstis) neformaliai reguliuoja tiek verslo, tiek žiniasklaidos ir pramogų tempą.
Šiek tiek apie tai teko pakalbėti su vienos parduotuvės savininiku ir jo padejėju, tuo metu draugiškai traukiant kalijano dūmą. Šie gerai nusiteikę prekybininkai tvirtino esantys krikščionys, o parduotuvės savininkas Halibas demonstravo kryželį po kaklu. Jis teigė, kad nereikia apie musulmonus susidaryti klaidingos nuomonės, nes kaip ir visur, vieni yra mažiau pamaldūs, kiti daugiau. Žinoma, musulmonai turi atlikti tam tikras priedermes, bet apskritai jie yra ramūs žmonės, labai vertinantys šeimos santykius.
Parduotuvės savininkas atskleidė, kad kai kurie musulmonai ne itin linkę su juo bendrauti dėl religijos skirtumų, tačiau dauguma vis dėlto yra tolerantiški. Atsisveikinusios su Halibu ir Edyru gavome dovanų. Man dovanų kryželis, o draugei Mino – vaisingumo dievo statulėlė. Išėjusios iš parduotuvės smagiai pasijuokėme iš savųjų dovanų. Įdomu, kodėl man atiteko kryžius, o draugei dievybė su įspūdingu pasididžiavimu?
 |
| I.Gajauskaitės nuotr./Karnako šventykla |
Kraštovaizdžio kontrastai
Atvykėlių akis traukia neįprastas ir egzotiškas gamtovaizdis: smėlėtos kalvos, dykvietės, vėjyje siūbuojančios palmės, skaidrus jūros vanduo ir smėlėti kurorto krantai. Visai kitas pasaulis atsiveria jūros gelmėse. Iš arti pamačiau koralinius rifus ir galybę egzotiškų žuvų plaukdama laivu su stikliniu dugnu – katamaranu.
Labai pastebima praraja tarp prabangos ir skurdo. Viešbučiai su arkiniais langais ir milžiniškomis kolonomis yra priešprieša tam vaizdui, kurį galima pamatyti nepatingėjus nusigauti į vietinių gyvenamąjį rajoną. Apgriuvę gelžbetoniniai daugiaaukščiai namai, negrįstos gatvelės, purvas, šiukšlės ir dulkės – tokia kasdienybė yra mažiau matomoje Egipto pusėje. Skurdas slepiasi net už viešbučio kampo, kur lūkuriuoja išmaldos prašantys benamiai.
 |
| I.Gajauskaitės nuotr./Luksoro šventyklos griuvėsiai |
Amžinybės dvelksmą galima pajusti Luksore – antroje labiausiai lankomoje teritorijoje po Gizos piramidžių. Luksoro teritorija yra tarsi vienas didžiulis muziejus po atviru dangumi. Tai milžiniškų statulų ir didingų architektūros statinių kompleksas, po kurį vaikštant susidaro įspūdis lyg būtum nusikėlęs laiko mašina į senovės Egiptą.
Šeimos modelis
Bendraudama su egiptiečiais, įsitikinau, kad šeima yra labai svarbi jų gyvenime. Visada šiltai prisiminsiu papuošalų prekiautoją Mohamedą. Beje, šis vardas yra dažniausiai pasitaikantis musulmonų krašte ir populiariausias pasaulyje. Greitai spėjau susibičiuliauti su atviraširdžiu vaikinu ir turėdama laiko, visada sustodavau su juo pasikalbėti. Galima sakyti, kad Mohamedas išsiskyrė iš kitų egiptiečių, jis buvo ramesnis ir santūresnis.
Mohamedas sedėdavo prie savo rankų darbo papuošalų prekystalio ir susikaupęs gamindavo šias grožybes. Dvidešimt aštuonerių metų vaikinas, man šiek tiek papasakojo apie savo gausią šeimą bei pasidalino mintimis apie paties šeimos idealą. Jis prisipažino, kad jau norėtų susirasti musulmonų tradicijų besilaikančią žmoną ir pridūrė, kad nesusižavėtų užsieniete. Pasak Mohamedo, jis savo žmonai negailėtų nieko, tačiau jos pareiga būtų auginti judviejų vaikus ir prižiūrėti namus, o štai jis, šeimos vyras, turėtų uždirbti pinigus. Kaip vėliau įsitikinau, toks mąstymas būdingas visiems egiptiečiams ir spėju, kad tam įtakos turi islamo tikėjimas. Mums besikalbant, Mohamedas iš kriauklių ir spalvotų karoliukų man padarė gražų kaklo papuošalą ir šiuo draugišku gestu sutvirtino mūsų pažintį.
Kitataučių moterų privilegijos
Praleidusi savaitę Egipto žemėje greitai spėjau įsitikinti, kad čia į kitatautes moteris žiūrima kur kas palankiau nei į vyrus. Kartą nesidrovėdama paklausiau vietinio kodėl taip yra. Jis atsakė, kad daugelis jo tautiečių puoselėja viltį artimiau susipažinti, gal net sužavėti turtingą moterį, nes jų nuomone jos visos yra tarsi gero gyvenimo garantas. Taip pat jis neslėpė, kad jo šalies vyrus tiesiog žavi, gražios, savimi pasitikinčios ir jų akimis, pakankamai apsinuoginusios merginos.
Tos, kurios lankėsi Egipte, pritars, jog vietinių vyrų dėmesys ir šūkčiojimai pavymui neretai vargina. Mes su drauge greitai supratome, kad šiame musulmonų krašte turime kur kas daugiau privilegijų nei vyrai. Tik atvykus į viešbutį, registratoriui mums pamerkus akį ir kažką pašnabždėjus, gavome puikų kambarį, netoli paplūdimio. Vėliau, kai kalbėjausi su lietuviais vaikinais, jie skundėsi, kad jų kambarys gana prastas, esantis paskutiniame viešbučio aukšte, toli nuo paplūdimio. Pasirodo, vaikinai mėgino susitarti su registratoriumi dėl geresnio kambario už tai pasiūlydami pinigų, tačiau jų atžvilgiu viešbučio darbuotojas buvo griežtas ir nesusigundė siūlomu sandoriu.
Atsisveikinimas su amžinos vasaros šalimi
Atostogos šiame egzotiškame krašte praėjo greičiau nei tikėjausi, tačiau prisiminimai išliko ilgam. Pavargusi nuo pilkomis spalvomis persisunkusios Lietuvos, šalčio lauke ir žmonių veiduose, Egipte pasijaučiau kur kas geriau. Dar ir dabar mintimis sugrįžusi į šią Afrikos šalį, galiu užuosti sūrų vandenyno kvapą, girdėti gatvės chaosą ir rytietišką muziką, regėti įvairiaspalvius pastatus ir jausti malonią, kūną glostančią šilumą...
