Pirmasis darbas, kurį buvau nutarusi padaryti – paklausti tėvų nuomonės apie projektą bei laukiančius rūpesčius (pas mane taip pat turėtų atsikraustyti prancūzaitė trims mėnesiams). Šaunu, atsakymas teigiamas. Kitą dieną skubu į mokyklą, įbėgu į direktorės kabinetą ir užpildau reikiamus dokumentus. Prasideda „vargo vakarienė“ – pokalbiai su mokyklos administracija, užsienio kalbos žinių tikrinimai, daugybė testų bei anketų. Nespėjus apsidairyti – pavasaris skaičiuoja jau savo paskutines dieneles, o aš su nekantrumu laukiu skambučio, kuris gali pakeisti visą mano gyvenimą. Suskamba telefonas. Tėvai kitame namo gale išgirsta mano nesuvaldomų jausmų proveržį – trys mėnesiai Prancūzijoje! Nespėjus pajusti pasibaigusį anketų bei testų maratoną, keičia visą begalybę trunkantis laukimas.
 |
| E.Jančiukaitės nuotr./Prancūzijos laukai |
 |
| E.Jančiukaitės nuotr./Vynuogynai |
Su visais atsisveikinu, sulaukiu daugybės linkėjimų ir sėdu į lėktuvą. Nusileidus Bordo oro uoste, pro plyšelį pamatau besišypsančią šeimą – širdis pradeda it pašėlusi plakti. Išgyvenu daugybę naujovių: pasikeičia šeima, namai, vaizdai pro miegamojo langą, mokykla, žmonės, draugai... Nespėju apsidairyti – o rugsėjį keičia spalis, spalį – lapkritis... Prancūzijos vynuogynai, keičia savo ryškią žalią spalvą į rudeninius koloritus... Lankau Langon miestelyje esantį Jean Moulin licėjų, kuriame tęsiu mokslus. Žinoma, aplankau daugybę miestų ir miestelių, išvaikštau ir pačias siauriausias Bordo gatveles, maudausi Atlanto vandenyno vėsiose bangose, vaikštau pačia ilgiausia smėlio kopa Europoje, apsipirkinėju pačioje ilgiausioje parduotuvių gatvėje, susipažįstu su nuostabiais žmonėmis, degustuoju vyną, ragauju begales sūrio rūšių, o pro langą iškišusi ranką, raškau vynuoges... Gyvenimas yra nuostabus!
 |
| E.Jančiukaitės nuotr./Vyno degustancija |
 |
| E.Jančiukaitės nuotr./Autorė Prancūzijoje |
Visas emocijas, potyrius ir išgyvenimus užgožia liūdesys – suvokiu, kad man svečiuotis lieka tik vienas mėnuo. Mintis veja mintį, nenustoju galvojusi apie lauktuves, dovanas šeimynos nariams bei artimiesiems, apie tai, koks gyvenimas bus po šios neįkainojamos patirties. Laikui besibaigiant, pajaučiu, kad pradedu suprasti prancūzų kalbą, jaučiu didelį progresą. Labai sunku pradėti dėtis daiktus, atsisveikinti su visais, kurie tavimi rūpinosi bei globojo tris mėnesius... Galiausiai sėdžiu lėktuve, kuris skraidina mane į gimtąją Lietuvą. Širdis vėl nerimsta, daužosi, bando pasprukti iš krūtinės – kodėl? Grįžtu į ten, kur esu visada laukiama, ten, kur pamatysiu visus, kurie manęs laukė sugrįžtančios. Atsisveikinimo liūdesį keičia džiaugsmas! Grįžtu į realų savo gyvenimą, viskas vyksta taip, kaip vyko seniau, teka senąja linkme, tačiau kažkas pasikeitė... Pati sau pasikeičiau. Visi džiaugiasi už mane, mano nuotykį ir tai, ką išgyvenau – aš taip pat!
 |
| E.Jančiukaitės nuotr./Pakrantė |
 |
| E.Jančiukaitės nuotr./Prancūzijos pakrantėje |
Trys mėnesiai Prancūzijoje man buvo lyg sapnas – prieš išvykstant netikėjau, kad tai tiesa, būnant – juolab, o sugrįžus atgal namo – netikiu, kad ten buvau. Per visus tris mėnesius įgavau naujos patirties, susipažinau su daugybe įvairių asmenybių, aplankiau šalį, pramokau prancūzų kalbą bei susipažinau su labai nuostabia, atvira ir nuoširdžia šeima, kuri manęs ten laukia bet kada.
