Šįkart buvau išvykusi atostogauti beveik dviems mėnesiams. Dar tik daugiau nei savaitė praėjo nuo tada kai grįžau, o jau norisi atgal... Ir kaip gali neįsimylėti tokios vietos, kur danguje nė debesėlio, naktį „atšąla“ iki +28 laipsnių, jūra sodriai mėlynos spalvos ir šilta kaip popiečio arbatėlė?
 |
| G.Galentaitės nuotr./Chanijos prieplauka ir vietinis žvejys |
O ką jau kalbėti apie graikišką maistą – nuo tradicinių patiekalų musaka (mėsos apkepo su baklažanais), pastitsio (graikiškos lazanijos versijos), souvlaki (šašlyko ant medinių pagaliukų), iki paprasčiausių graikiškų salotų, kur Graikijos saulėje prinokę pomidorai, alyvuogės ir fetos sūris net negali būti lyginami su lietuviška jų versija...
Svarbiausias tobulų graikiškų atostogų ingridientas – vietiniai žmonės. Jie visada nusišypsos užkalbinti, ypač – jei pasakysite nors vieną žodį graikiškai (ir net, jei pasakysite jį su klaidomis). Jie pietiečiai – labiau atsipalaidavę (nenustebkite, jei jus aptarnavęs padavėjas prisės prie gretimo staliuko su alaus bokalu ir cigarete rankoje, kol gaminamas jūsų maistas), atviresni nei lietuviai (dauguma mielai papasakos apie savo gyvenimą, jei tik pasiteirausite, nors ir matydami jus pirmą kartą) ir lėtesni, nei mums įprasta (gyvenimo tempas – σιγά σιγά, reiškiantis „lėčiau lėčiau“, o žodelis „netrukus“ gali reikšti laiko tarpą nuo 15 minučių iki 3 dienų, priklausomai nuo situacijos).
 |
| G.Galentaitės nuot./Senamiesčio gatvelė Retymne |
Lyg to dar nebūtų gana, Kreta apdovanota gamtos grožiu ir istoriniu palikimu. Civilizacijos išteklius mena Knoso rūmai sostinėje Heraklione, Retymno senamiestis – siauros gatvelės ir namai, kurių dalis pastatyta dar 16 amžiuje, o dar vakaruose esanti Chanija su Venecijiečių uostu ar Agios Nikolaos rytuose, kuris žymus savo ežeru (137 metai pločio, tačiau net 64 metrai gylio!), kuriame, pasak legendų, maudėsi Atėnė. Ir čia – tik keturi didieji Kretos miestai. Kiekvienais metais turiu užsibrėžus tikslą pamatyti po dalelę salos. Šį kartą lankiausi Elafonisos bei Balos.
Elafonisos – tai skaidrus vanduo, siekiantis tik kiek aukščiau kelių bei rožinis smėliukas. Kitaip sakant – rojaus versija paplūdimyje. Čia mėgsta lankytis tiek turistai, tiek vietiniai, žmonių kiekvieną dieną galybė, o nuotraukos atima žadą. Tiesa, užburiantis grožis turi ir minusų – su draugais prigulėme pasideginti ir rodos praėjo tik 10 minučių gėrintis vaizdais, o iš kelionės grįžome raudoni kaip vėžiukai. O blogiausia, kad tik iš vienos pusės, juk vartytis nešovė į galvą!
Tuo tarpu Balos paplūdimys kiek kitoks. Norint pamatyti šią įspūdingą vietą, tenka pasitelkti ir fizines jėgas – iki paplūdimo reikia nusileisti nuo uolos, tai užtrunka maždaug 25 minutes. Tačiau apačioje vaizdas sulaiko kvapą, tai tarsi žmogaus nepaliestas gamtos kampelis su baltu smėliuku ir nepakartojamu vaizdu į Gramvoussa salą. Tobula vieta pabėgti nuo visko ir visų, kur atrodo, kad laikas neegzistuoja. Tik dėrėtų nepamiršti, kad keliaujant atgal į automobilį, į tą pačią uolą reikia ir užlipti! Tačiau pamatyti vaizdai atperka visas pastangas, kur nepažvelgsi, viskas tarytum iš gražiausio atviruko.
 |
| G.Galentaitės nuotr./Balos paplūdimys ir Gramvoussa sala iš viršaus |
Per du mėnesius įspūdžių bei įvairiausių nutikimų buvo nesuskaičiuojamai daug. Po kokių penkių kartų su drauge nustojome stebėtis, kad paukščiai mėgsta „kirsti kampą“ per mūsų išsinuomotą kambarį – įskrenda pro praviras duris ir išskrenda pro balkoną. Kartais apsuka ratą palubėje ir nusprendžia grįžti pro tas pačias duris. Jei pasiseka, naktį paplūdimyje gali pamatyti kaip ką tik išsiritę miniatiūriniai vėžliukai skuodžia į jūrą. Ir šiaip gyvūnijos ten gausu visokios ir visur. Netrūksta ne tik naminių ožkyčių, bet ir laukinių, besikarstančių uolomis tarsi tai būtų juokų darbas. Taip pat maždaug kas dešimtame žingsnyje sutiksi po katę, ypatingai vakarais, kai nebėra taip karšta ir jos išlenda iš šešėlio. Deja, nuo lietuviškos vasaros uodų draugijoje toli pabėgti nepavyko – čia jų vietomis taip pat labai daug, tik mažesnių ir greitesnių. Ir alergizuoja gerokai labiau... Taip pat nieko stebėtino, jei kambaryje ant sienos aptiksite į vidų įsprukusią salamandrą. Iguanos pasitaiko rečiau.
Bent kelis kartus per savaitę palaikę vietine, turistai sustodavo paklausti kelio į vieną ar kitą vietą. Kartais klausdavo ir graikai. Graikiškai. Dažniausiai tekdavo rodyti kelią į Arkadi vienuolyną. Ir nesvarbu, kad pati ten nesu buvusi! Maždaug po trečią kartą išgirsto klausimo kaip ten nuvažiuoti, sugrįžusi namo tiesiog pasiėmiau žemėlapį, išsistudijavau ir tapau tikra kelio į Arkadi eksperte. Galbūt kitais metais net reiks ten nukeliauti?
 |
| G.Galentaitės nuotr./Kalnų keliai |
Pažįstamų ir draugų sąrašas per du mėnesius gerokai pailgėjo. Prie jo prisidėjo ne tik graikai, bet ir nuostabūs žmonės iš įvairių Europos kampelių: Latvijos, Moldovos, Rumunijos, Albanijos, Makedonijos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos... Svarbiausia – neiti gatve nukabinus nosies, tada tikrai atsiras daug žmonių, norinčių tapti jūsų draugais. Jau nekalbu apie tai, kad užtenka kelis kartus apsilankyti toje pačioje kavinėje ir sekantį kartą būsit priimami kaip mylimiausi lankytojai ir šeimininkų draugai.
Jeigu vykstate į Kretą, būtina išsinuomoti mašiną ir su ja patiems atrasti bent mažą dalelę salos. Būtina paragauti tradicinio maisto ir gėrimų, kad ne tik pamatytumėte salą, bet ir pajustumėte jos skonį. Būtina susidraugauti bent su keliais vietiniais, kad suprastumėte jų mentalitetą ir patirtumėte kretietišką svetingumą. O svarbiausia – būtina sugrįžti čia dar kartą, kad įsitikintumėte, jog kiekvieną kartą čia apsilankius meilė salai tik didėja!
