Monika gyveno Vietnamo šiaurėje esančiame mažame Nam Khe kaimelyje netoli Halongo įlankos, nuo sostinės Hanojaus nutolusiame 135 kilometrus. Kaime įrengtas studentų miestelis su bendrabučiu, gyvenamaisiais pastatais dėstytojams, biblioteka, valgykla. Šiame ir kitame Halongo miesto universitete ji savanoriavo kaip anglų kalbos dėstytoja. Samuelis gyveno toliau, centriniame Vietname esančiame mieste, ten savanoriavo mokykloje, kurioje mažuosius mokė anglų kalbos.
Renginiuose – raudonos vėliavos, kūjis ir pjautuvas
„Vietnamo socializmas labai populistinis, žmonės tarsi užliūliuoti, veikia stipri propaganda. Didelę dalį technikos įrangos ar drabužių vietnamiečiai gamina savoje šalyje, dėl to šios prekės ten pigesnės“, – pasakoja Monika.
Anot savanorės, komunizmas pasireiškia įvairiomis smulkmenomis, šventėmis ir biurokratija. Kadangi ji dirbo universitete, valstybinėje institucijoje, čia būdavo be galo daug ceremonijų, renginių, suvažiuodavo visa miestelio ir regiono valdžia.
„Salėje – Ho Ši Mino biustas (Ho Ši Minas buvo Vietnamo prezidentas, vietnamiečiai į jį žiūri taip, kaip Sovietų Sąjungos laikais žmonės žiūrėjo į Staliną ar Leniną), visur vaizduojamas kūjis su pjautuvu, kabo raudona vėliava, komunistiniai plakatai, skamba studentų dainuojamos propagandinės dainos. Jausdavausi kaip senuose sovietiniuose filmuose“, – įspūdžiais dalijasi Monika.
Ji pasakoja, kad dauguma iš jos sutiktų žmonių su politika nenori turėti nieko bendro, jie galvoja, kad negali nieko pakeisti. Savanorius priimančios organizacijos vadovas Vietname žino, kad jo veiklą valdžia kritikuoja, seka telefoną. Anot Monikos, kai kurie žmonės nepatenkinti valdžia, tačiau viešai negali to deklaruoti. Vis dėlto yra dėstytojų, kurie drąsiai pasako, kad su kai kuriais dalykais nesutinka, ir moko savo vaikus mąstyti kritiškai.
Monika aiškina, kad šalyje negalima sakyti nieko blogo apie valdžią. Kol savanorė buvo Vietname, į vandenyną išsiliejo nafta, dėl to sukilo žvejai, vienas aktyvistas nufilmavo piketą, po šiuo vaizdo įrašu atsirado komentaras, kritikuojantis valdžią. Už tai komentatorius buvo nubaustas 7 metus kalėti.
Universitete studentai mokosi socializmo idėjų ir pradmenų, marksistinių teorijų, rengia prezentacijas su Stalino ir Lenino nuotraukomis – tai privaloma. Sovietų Sąjungos žlugimas jiems vaizduojamas kaip viena didžiausių pasaulio tragedijų.
Samuelis pasakoja, kad jį nustebino, jog mokyklose yra disciplinų, susijusių su karu. Vaikai mokosi ritmikos, karinių paradų formavimų, komandų vykdymo, vyksta eisenos, mokiniai surenka ir išrenka ginklus.
„Studentams taip pat vedami kariniai mokymai, tačiau man jie pasirodė gana butaforiniai – visi gauna po šalmą ir plastmasinį vamzdelį, atlikdami pratybas apsimeta, kad vamzdeliai – jų ginklai. Taip apsitaisę jie ir žygiuoja, ir šliaužia“, – prisimena Monika.
Kontrastingi miestai ir žmonės
„Vietnamas labai kontrastinga šalis. Dažnai važiuodavau į Hanojų, mačiau kelis skirtingus pasaulius viename mieste: tradicinį senamiestį, kuriame daug mažų turgelių, vyrauja didelė įvairovė, šalia – modernios gatvės, jose gausu kino teatrų, prekybos centrų. Dar kitokį Vietnamą pamatysime pavažiavus toliau už miesto, ten verda tikras gyvenimas. Atskirtis drastiškai jaučiama viename mieste“, – prisimena Monika.
Vietname svarbiausia šeima, čia lemiamą žodį tars tėvai, o teisus visada liks vyresnysis. Tai pastebėjo ir savanorė: „Už jauną žmogų visus sprendimus priima tėvai. Kai klausinėjau, kodėl studentai pasirinko tokią specialybę, beveik visi atsakydavo, kad taip liepė tėvai. Merginos labiau užguitos, ypač tame regione, kuriame aš gyvenau. Jų gyvenimas suplanuotas – kur mokysis, ką dirbs. Hanojuj gal laisviau.“
„Vietname išskiriamos 54 etninės grupės. Turėjau progą pagyventi su vienai etninei grupei priklausančia moterimi. Ji gyvena kalnuose, molinėje troboje. Nors nekalba vietnamietiškai (bendrauja savo etninės grupės kalba), nemoka nei rašyti, nei skaityti, iš turistų išmoko kalbėti angliškai bei sugalvojo kurti verslą – vedžioti žmones po kalnus, kviesti pagyventi savo namuose ir taip parodyti savo gyvenimą. Tokie verslai padeda moterims finansiškai išlaikyti visą šeimą. Vis dėlto prabangūs viešbučiai prisivilioja didelę dalį turistų, dėl to vietiniams gyventojams sunkiau surasti norinčių pas juos apsigyventi“, – pasakoja Monika.
Daug kur užsieniečių srautai kenkia švietimui, nes tėvai neveda vaikų į mokyklą – jie lieka namuose, kad galėtų pardavinėti papuošalus ar kitus suvenyrus. Taip yra ne visur – moteris, pas kurią buvo apsistojusi Monika, supranta švietimo būtinybę ir savo vaikus į mokyklą leidžia.
Susipina tradicijos ir vakarietiška kultūra
Samuelis taip pat grįžo susižavėjęs šalies kultūra ir tradicijomis. Didelį įspūdį jam paliko gatvėse matytos pasiturinčiųjų laidotuvės – ceremonijoje važiuoja keli vagonėliai, eina kovos menų atlikėjai, skamba muzika, mėtomi netikri pinigai. Tai daroma dėl to, kad mirusiajam jau nebereikia turtų, simbolizuojamas išėjimas iš mirtingųjų pasaulio. Dominuoja ryškios spalvos, laidotuvių metu žmonės nerauda, tai priima kaip natūralų dalyką, kalbasi, vaišinasi.
„Pamatę vietnamiečių kapines iš pradžių net nesupratome, kas ten. Kapinės spalvotos, jose daug skulptūrų, monumentų, atrodo kaip šventykla. Budizmas įvairiuose regionuose turi skirtumų, o tai atsispindi ir kapinėse“, – žavisi Samuelis.
Monika teigia, jog nors Vietnamas yra budistinė šalis, išlaikiusi senąsias tradicijas, plinta ir įvairių šalių kultūra, muzika, stilius. Populiarus korėjietiškas popsas, karaokė. Dauguma savanorės sutiktų žmonių nesigilina į religijos filosofiją, tačiau laikosi ceremonijų, vaikšto į pagodą.
„Labai įdomus pasirodė netoli nuo mano gyvenvietės esantis miestas Niačangas. Dėl istorinių priežasčių mieste jaučiama rusiška kultūra – gatvėje dominuoja užrašai kirilica, visi sveikinasi rusiškai, net padavėjų vardai – slaviški. Kitur rusų tautybės žmonių daug nesutiksi, tačiau Niačange jų labai daug“, – stebisi Samuelis.
Švietimo sistemoje – biurokratija ir savivaliavimas
Anot Monikos, jos universiteto dėstytojai sunkiai kalba angliškai, tačiau to nepripažįsta, taip ir studentai išmoksta netaisyklingos kalbos. Gerai angliškai moka tie, kurie eina į privačius anglų kalbos centrus. Savanorė sutiko ir dvylikamečių, su kuriais puikiai susikalbėjo. Progresas matomas, tačiau geri anglų kalbos centrai prieinami tik tiems, kurie turi daugiau pajamų.
„Buvo sunku suprasti mokymo programą – ji buvo labai netiksli. Universitete studentai vis dar gilinasi į keturių sričių gebėjimus – kalbėjimą, klausymą, skaitymą ir rašymą. Mano pagrindinė veikla buvo paskatinti ir padrąsinti juos kalbėti – nors gramatikos vietnamiečiai mokosi nuo pradinių klasių, tačiau kalbėti nelabai sugeba. Gyvenau šalia turistinės vietos – Halongo įlankos. Dėl to šioje vietovėje labai reikia gidų, kurie galėtų komunikuoti su turistais“, – apie mokymo procesus kalba Monika.
Su studentais savanorė stengdavosi bendrauti ne tik paskaitų metu, bet ir po jų, kartu jie keliaudavo, gerdavo arbatą. Taip anglų kalbos įgūdžius ji stengėsi stiprinti naudodama ir neformaliojo ugdymo metodus.
„Kas mėnesį universitete vykdavo vis kita ceremonija. Studentai organizuoja renginius, dainuoja – energija nukreipiama ne į mokslus, o į pašalinę veiklą. Švietimo sistema neveikia, jai kenkia ir biurokratija, ir dėstytojų nusiteikimas. Vis dėlto jaučiuosi prisidėjusi prie tobulėjimo ne tik dirbant su studentais. Pardavėja, pas kurią kiekvieną dieną lankydavausi, pradėjo mokytis kalbėti angliškai“, – džiaugiasi Monika.
„Kita švietimo sistemos problema – savivaliavimas. Mano miesto universitete buvo labai ambicingas vyras, norėjęs valdyti anglų kalbos departamentą. Deja, vieta jau buvo užimta. Kadangi niekas nenorėjo konfliktų, tiesiog buvo įkurtas dar vienas departamentas specialiai jam. Taip universitete veikė du anglų kalbos departamentai“, – apgailestauja Samuelis.
Šuoliais kylanti šalies ekonomika
Abu savanoriai sutinka, jog būtina įvertinti ir tai, kad Vietnamas patyrė ilgalaikę politinę ir ekonominę agresiją: ilgą laiką šalyje dominavo Kinija, vėliau Vietnamą kolonizavo Prancūzija, okupavo Japonija, į valstybės reikalus kišosi Amerika bei Rusija. Jei ne tokios politinės, ekonominės ir socialinės priespaudos sąlygos bei patirta užsienio valstybių agresija, Vietnamas būtų daug labiau pažengusi valstybė, mano savanoriai.
Šalyje jaučiama pajamų nelygybė. Geriau gyvena dėstytojai, mokytojai ar savo verslą turintys žmonės. Į ūkininkų darbą žiūrima šiek tiek neigiamai, tokia veikla nėra gerbiama. Monika stebisi, kad gyvendama Vietnamo šiaurėje nesutiko nei vieno elgetos, niekas neprašinėja pinigų, visi turi kokį nors darbą – ar parduotuvėlėje, laukuose, ar savo verslą kuria, bedarbių nėra.
Samuelis teigia, jog Vietname atsiranda vidurinioji klasė, ekonomika kyla šuoliais, tačiau valdžia negalvoja apie ilgalaikę perspektyvą, dėl to išnaudojami šalies resursai. Taip siekiama per trumpą laiką uždirbti daug pinigų, tačiau nemąstoma apie ekonomikos tvarumą. Kadangi šalyje labai daug miškų, vyrauja medkirtystė, o tai geras pinigų gavimo būdas.
Anot Samuelio, kelių infrastruktūra taip pat įrenginėjama žiūrint į ateitį. Nors kol kas pagrindinė transporto priemonė yra motoroleriai, tačiau jau statomi keturių juostų keliai į vieną pusę. Regione, kuriame gyveno savanoris, labai greitai vyksta statybos darbai, per kelias savaites iškyla namai, milžiniškos konferencijų salės, viešbučiai. Vis dėlto, pasak Samuelio, dar daug laiko praeis, kol tokie pastatai pasiteisins ir bus aktyviai naudojami.
„Žmonės labai nagingi, kadangi ne viską gali leisti sau nusipirkti, daug ką pasidaro patys. Gatvėje galima pastebėti, kad kas nors lydyta namų sąlygomis, pavyzdžiui, žmonės pritvirtina prie motociklo priekabą“, – prisimena Samuelis.
„Yra labai gabių žmonių, Vietname jiems lengviau iškilti. Susipažinau su septyniolikmečiu, kuris Hanojuje turi savo verslą, brangakmenių parduotuvę, taip pat vienoje įmonėje dirba IT specialistu“, – šypsosi Monika.
