Vandenų apsupta
Vanduo iš tiesų neatsiejamas nuo Nemuno deltoje įsikūrusios Rusnės gyvenimo. Vasarą salą, kurioje įsikūręs miestelis, iš abiejų pusių apkabinusios Atmatos ir Skirvytės upės džiugina vietinius, tačiau kitu sezonu metu kartkartėmis būtent vandens Rusnei ir yra per daug.
Dažnas lietuvis Rusnę ir žino iš potvynių. Tai tas miestelis, apie kurio potvynius pavasarį ir rudenį rašo naujienų portalai, skelbdami „Rusnė skęsta“, „Rusnė atskirta nuo žemyno kelioms savaitėms“. Kad mistinis 400 metrų ruožas, dėl kurio ir vyksta visi potvyniai, būtų sutvarkytas, nori turbūt kiekvienas Rusnės gyventojas. Bet priduria, kad Rusnėje gyventų bet kokia kaina.
„Kai kurie sako, tai ko jūs ten gyvenat toj Rusnėj, jei žinot, kad gali užpilti. Lengva pasakyti. Ar kiekvienas norėtumėt iš savo namų, gimtinės išsikelti?“ – retoriškai klausia Dalia.
Kai kurie sako, tai ko jūs ten gyvenat toj Rusnėj, jei žinot, kad gali užpilti.
Gyventojai visada yra pasiruošę maisto ir išgyvenimui būtinų reikmenų. Galbūt vienintelis kliudantis dalykas, kurio nesuplanuosi, jei kokios laidotuvės, pasakoja Dalia, tada juk reikia kažkaip persikelti į Šilutę, ir karstą perkelti. Nepaisant to, kad potvyniai sukelia nemažai nesklandumų, Dalia tikina, kad Rusnėje gyventi nuostabu. Netrukus įsitikiname, kad tai tiesa – bent jau praleisti daugiau nei valandą ar netgi daugiau nei keturias – tikrai.
Geriausia dovana – suoliukas
Žingsniuojant upės pakrante Dalia mosteli ranka: „Ar matote tuos žvejus?“. Mums palinksėjus Rusnės seniūnė nusišypso, tai štai – jie žvejoja jau Rusijoje. Ir iš tiesų, girdi per vandenį atsklindančius padrikus rusiškus žodžius. Kitas krantas – regis, ranka pasiekiamas.
Sustojame nuostabioje vietoje, kur Nemunas susitinka su Skirvyte. Gamtos grožis čia sunkiai apsakomas. Galbūt jausmą geriausiai apibūdina tai, kad labai norisi ant vieno iš takelio suoliukų prisėsti su termosu arbatos. Ir gerą pusdienį pasėdėti.
Suoliuko, ant kurio mintyse sėdžiu ir geriu arbatą, atrama papuošta nedidele lentele. Broliui vestuvių proga. Tiesa, sako Dalia – suoliukai yra dar vienas Rusnės pasididžiavimas. Akcija „Padovanok Rusnei suolelį“ gimė prieš kelerius metus, tačiau tęsiasi iki šiol. Tai – naudinga ir miestui, ir žmonėms. Padovanodami suoliuką žmonės ant jo užrašo ką norintys – savotiškas įamžinimas, palinkėjimas ir labai naudinga dovana miestui.
Suoliukus Rusnės gyventojai skiria ne tik artimiems žmonėms. Vienas iš jų yra skirtas ne kam kitam, o Rusnės potvyniams.
Rudens pradžioje, pasak Dalios, Rusnėje puikavosi jau 48 suoliukai. O tuo metu, kai moteris mus vedžiojo po savo mylimą miestelį, buvo „derinamas“ ir 49-as. Pastarasis – vaikų dovana tėčiui jubiliejaus proga.
Suoliukus Rusnės gyventojai skiria ne tik artimiems žmonėms. Vienas iš jų yra skirtas ne kam kitam, o Rusnės potvyniams.
Į Rusnę atsivežti draugą
Atmatos upės pakrantė iš anksto nepasidomėjusiam, ką verta pamatyti Rusnėje, gali tapti staigmena. Ką čia veikia paminklas Indijos nepriklausomybės didvyriui Mahatmai Gandhi ir jo draugui Hermanui Kallenbachui? Simbolinių šio paminklo reikšmių galima rasti ne vieną, tačiau dažniausiai aiškinama paprastai. Rusnėje gyvenęs H.Kallenbachas su M.Ghandi buvo geri draugai, o šis paminklas – dviejų žmonių draugystei.
Iš tiesų Rusnė labai tinkama ir pasivaikščiojimui su draugu, ir tyliai meditacijai ant vienos iš ją supančių upių kranto, ir pasivažinėjimui dviračiu. Su kiekvienu žingsniu šiame miestelyje ką nors atrandi. Beeinant akis užkliūva už savotiškos lauko bibliotekėlės.
Tvarkingai po stogeliu sudėtos knygos, suoliukas skaitymui. Knygos prižiūrimos, jomis, pasak Dalios, visi draugiškai dalijasi. Ilgainiui skaitymo kampelis vis tobulėja.
Dažnai čia paskaityti prisėda moterys su mažais vaikais. Jos vis sakydavo, kad joms ką veikti yra – skaityti, o vaikams – ne. Taigi atsirado pramogų ir vaikams, vėliau pagalvota, kad kampelį dėl vaikų saugumo reikėtų aptverti maža tvorele – padaryta ir tai.
Valanda Rusnėje prabėga neįtikėtinai greitai. Sakau, tikrai atvažiuosiu kitąmet – po Naujųjų metų. Dalia nusijuokia, sako, kad visi visada laukiami. Tik dar papasakoja, kad Naujieji metai Rusnėje nėra itin didelė šventė. Čia juk viską reguliuoja vanduo.
Būtent todėl daug labiau laukiama Šaktarpio – meto, kai Nemuno deltoje neįmanoma nei laivu perplaukti, nei ledu pereiti – pabaigos. Tada Rusnėje organizuojama šventė ir vėl prasideda naujas laiko ratas – nuo Šaktarpio iki Šaktarpio.
