– Kokius kelionės įspūdžius, išgyventus jausmus išskirtum?
– Grįžusi iš kelionės į Lietuvą jaučiausi lyg būčiau išvažiavusi ne dviem su puse savaitės, bet mažiausiai metams. Viena iš tokio „ištęsto laiko“ pojūčio priežasčių ta, kad per visą kelionės laiką visiškai nesinaudojau internetu, nė vieno prisijungimo. Sąlygų prisijungti buvo, tačiau internetas buvo lėtas, be to, grupės vadovė mums pasiūlė to nedaryti, tad nusprendžiau, kad neverta blaškytis. Netgi buvau įsijungusi lėktuvo režimą, kad telefono baterijos nuotraukoms užtektų ilgesniam laikui, nes pakeliui jį įkrauti pasisekdavo tik ten, kur būdavo elektros.
– Kokias, apskritai, komforto ribas teko peržengti? Kur ir kokiomis sąlygomis apsistodavote nakčiai, koks buvo kasdienis krūvis?
– Tiesą sakant, tikslaus žygio dienų skaičiaus neužfiksavau, manau, kad iš viso ėjome septynias dienas, po 8–10 valandų kasdien. Tiek daug eiti buvo sunku, jautėsi stiprus nuovargis. Nors ir eini su sustojimais, bet vis tiek visą laiką esi „ant kojų“, lipi į kalną arba nuo jo leidiesi, kas netgi buvo sunkiau. Tą pirmą kartą kai atėjome į kalnų slėnį su lygia pievele, prisimenu kaip vieną įspūdingiausių kelionės akimirkų. Buvo neįtikėtinas jausmas prieš tai visąlaik stovėjus pasvirai, pagaliau stovėti ant lygios žemės, jausti lygų paviršių. Švietė saulė, atsiguliau ant žolės – buvo labai gera. Patyrus daug fizinio diskomforto pradeda džiuginti labai paprasti dalykai.
O miegodavome dviese arba trise tokiuose perpučiamuose mediniuose nameliuose su viengubais langais, kuriuose yra tik lova su patalyne, jokių radiatorių, kad būtų šilta, aišku, nebuvo. Buvo lapkritis, dieną kaitina saulė, eini su marškinėliais, o naktį, prieš guldamas į lovą, susirengi viską, ką turi: termo drabužius, džemperį, striukę, šaliką.
Turėjau specialų miegmaišio maišelį, į kurį galima įvilkti patalynę, bet nė karto jo nepanaudojau, nes visą laiką miegodavau su striuke, tad nelabai ir rūpinausi ar patalynė švari, ar ne. Atsikeli ryte – telefono ekranas aprasojęs, antklodė drėgna, bijai net iš lovos pajudėti. Gerai, kad dar neteko nakvoti palapinėse, greičiausiai būtume meldęsi, kad tik tokiuose nameliuose galėtume pagyventi. Visą laiką gali būti ir blogiau.
– Visa darbo diena, kartais su viršvalandžiais, ėjimo, miegas su striuke drėgmėje, o kaip su prausimusi, dušu?
– Kiekvieną kartą prieš eidama praustis aš kaupdavausi ir dar gerai pagalvodavau, ar tikrai reikia. Maudytis duše buvo taip šalta, kad net sumokėjus nedidelį mokestį už karštą vandenį, jis akimirksniu atšaldavo – ant galvos dar karštas, bet nutekėjus ties kojomis – jau šaltas. Išbūti savaitę nesiprausus nėra labai baisu, bet vis dėlto praleidau gal tik pora dienų. Žinoma, galvą plaudavau sausu šampūnu.
Prisiminiau kas dar labai įstrigo, atrodė „nerealu“. Grįžtant atgal į Lietuvą, mūsų skrydis iš Katmandu į Turkiją buvo atidėtas 27 valandoms. Vietoj kompensacijos, buvome nuvežti į viešbutį Nepalo sostinėje. Žinoma, patyrus daugybę kontrastų viskas galėjo pasirodyti perdėtai išryškintai, tačiau prieš tai niekur kitur nebuvau lankiusis tokio lygio viešbutyje. Jokiame kitame nemačiau tekančio tarsi fontanas medaus korio, nevalgiau karamelizuotų obuolių. Prisimenu karštą dušą, kvepiančias erdves. Viskas taip gražiai paruošta, švaru, kad matydamas tiesiog negali patikėti.
Niekur kitur nebuvau lankiusis tokio lygio viešbutyje. Jokiame kitame nemačiau tekančio tarsi fontanas medaus korio, nevalgiau karamelizuotų obuolių.
– Kokie dar kelionėje patirti kontrastai įsiminė?
– Labai užsifiksavo įspūdis vos tik įėjus į Katmandu oro uostą, nes jame tvyrojo rytietiškų smilkalų kvapas. Iš tikrųjų, tiksliai nė nežinojau kur skrendu, nieko nesitikėjau, nebuvau susikūrusi jokių vaizdinių, o į žemėlapį žvilgtelėjau tik nusipirkusi skrydžio bilietus. Tai, kokia ši šalis yra egzotiška, supratau tik joje nusileidus: jautiesi vos ne kaip Indijoje, į akis krenta skurdumas, tik, greičiausiai, mes esame įpratę visa tai įvardinti būtent „skurdumu“.
Taip, ten nėra išlygintų paviršių – gatvės su padriku eismu – nesutvarkytos, kur ne kur supilto žvyro kauburiai, nėra gražių prekybos centrų – jų kioskeliuose ir krautuvėse pamatysi nežinia kiek laiko išgulėjusius šokoladukus nutrintais pakeliais, tačiau ir jie tvarkosi, šluojasi, tik visa tai daro ir gražina savaip. Ten negali vandens gerti tiesiai iš čiaupo, naudojome specialias tabletytes, kurias įmetus į vandenį šis išsivalo, tačiau skonis vis tiek kitoks.
Pamenu, kaip iš pradžių visi bijojome ligų, apsinuodijimų, kaip buvo nemalonu atsigerti gatvėje spaustų sulčių – žiūri į tas vaisius spaudžiančias tamsaus gymio žmogaus rankas, ir jos tau atrodo purvinos. Kas įdomiausia, paskui prie visko pripranti, priimi, gal natūraliai viskam atsiranda daugiau meilės. Per laiką ir tas pats vanduo tampa skanus, ir gatvėje nusipirkti sulčių nebebaisu, tiesiog supranti, kad nieko tau neatsitiks. Nė vienam iš mūsų grupės nebuvo jokių apsinuodijimų ar kalnų ligos, visi labai šauniai atlaikė.
Dar labai gilų įspūdį ir ryškų kontrastą patyriau grįžusi į Lietuvą. Tik užėjusi į namus, kuriuose tvyrojo spengianti tyla, supratau, kad visą laiką buvau šurmulyje, triukšme. Esi tarp žmonių, kažkas vyksta, net ir atsigulus į lovą Katmandu, girdi kaip už lango kiaurą parą maldininkai eina aplink šventyklą melsdamiesi, garsiai giedodami, barškindami varpais, niekada neišgirsti, kada visas tas šurmulys nutyla. Apie 4 valandą ryto jie vėl ruošiasi garbinimui, valosi, šluojasi savo parduotuvėles. O kalnuose ūžia vėjas, girdi daug kitų garsų, kurių visą laiką sąmoningai klausaisi.
Labai ryškų kontrastą patyriau grįžusi į Lietuvą. Tik užėjusi į namus, kuriuose tvyrojo spengianti tyla.
– Papasakok apie kalnuose matytus vaizdus.
– Dar nebuvau mačiusi tokių įspūdingų vaizdų kalnuose, kur matyti snieguotos viršūnės, tarp jų ir Anapurnos masyvas, kiek akys aprėpia besitęsiantys laiptuoti ryžių laukai, vijokliais, lianomis apaugusios tropikų džiunglės, kuriose net gali pastebėti beždžionėlę. Buvo labai įdomu matyti kaip taip aukštai kalnuose (žygio metu, berods, pasiekėme 3800 metrų virš jūros lygio aukštį) gyvena žmonės, kaip grūdais, maistu nešinais asiliukais grįžta namo.
Kalnų gyvenvietėse, kaimeliuose sustodavome ne tik pernakvoti, bet ir papietauti, valgydavome vietinių ruoštą maistą. Iš šalies žiūrint atrodė, kad čia maistas gaminamas „nuo nulio“ ir su tokia meile. Jei nori obuolių pyrago, jie kočioja tešlą, plaka kiaušinį ir gamina tau šviežią obuolių pyragą.
Vegetarinė nepaliečių virtuvė labai skani: patiekiami ryžiai, daržovės, „pakoda“ (riebaluose kepta avinžirnių masė), „momos“ (koldūnai su daržovių, panyro įdaru, patiekiami su čatniu), kaskart mėgavausi juoda masalos arbata su prieskoniais, tačiau maistas labai aštrus. Net paprašius mažiau aštresnės porcijos – vis tiek viena ranka valgai, o kita, išmušta raudonio, pūtiesi nosį į servetėlę.
Pasirodė labai įdomu, kad meniu visur buvo vienodas, greičiausiai dėl to, kad patiekalą galėtum užsisakyti dar žygiuodamas. Būdavo, visi išsirenka patikusius valgius iš meniu, o viską užsirašęs „šerpas“ pirmiau visų, be sustojimų bėga į suplanuotą pietų vietą viso to užsakyti.
– Kartais gali būti nepatogu samdytis nešiką, kuris viso žygio metu už tave neša daiktus, tačiau, anaiptol, tai reiškia, kad vertini nepaliečių kultūrą ir gausiai vietinių šeimai suteiki papildomų pajamų. Kaip sekėsi su „šerpais“ bendrauti, kokie žmonės jie pasirodė?
– Mus lydėjo 6–7 smulkaus sudėjimo vaikinukai ir kiekvienas ant savo nugaros nešė apie 14 kilogramų sveriančius dviejų žmonių daiktus, bendravome angliškai. Tame pasaulyje laikas iš tiesų tarsi sustojęs, jie nuolatos gyvena dabartiniame momente, kadangi labai mažai naudojasi technologijomis.
Gilų įspūdį paliko jų draugiškumas ir tikras nuoširdumas, nes jie tikrai mato, rūpinasi. Jie primena, kad gertum vandenį, o pamatę, kad tavo buteliukas tuščias, paima ir pripildę atneša pilną, net įsidėtais užkandžiais – obuoliais, bananais, „Snickers“ šokoladukais ir „Oreo“ sausainukais vėliau mus pavaišindavo. Vakare valgom vakarienę, tai jie obuoliukus lupa, pjausto ir atneša kaip desertą, prieš atsisveikinant net tortą iškepė. Mūsų akimis žiūrint, jų uždarbis labai mažas, tad surinkome papildomą pinigų sumą, norėjosi už tą visą rūpestį dar atsidėkoti.
– Kuo savęs pažinimo, dvasinės kelionės skiriasi nuo įprastų kelionių? Kokių skirtumų jose įžvelgi? Ką ši kelionė tau davė?
– Ypač grįžus iš Nepalo atrodo, kad kiekviena kelionė yra savęs pažinimo kelionė, kiekviena diena yra savęs pažinimo diena. Ši kelionė buvo įdomi, iš „komforto zonos“ išmetanti ir akiratį plečianti patirtis, „uždavusi“ gerą toną tolimesniam gyvenimui. Išmoksti atkreipti dėmesį į savo reakcijas tomis sąlygomis, dažniau savo dėmesiu sugrįžti į save. Vienas iš pagrindinių lūžių – daugiau sąmoningumo, o vienas svarbiausių šios kelionės palikimų – tarsi atsidaręs kūrybinis kanalas, nes grįžusi parašiau nemažai naujų dainų.
