Žinoma, įsivaizduoti galima ką tik nori, bet gal smagiau tiesiog nusipirkti bilietus ir nuskristi ten pasidairyti – juk Danija yra visiškai šalia. Juolab, kad lėktuvo bilietai į Skandinaviją paprastai būna gerokai pigesni nei į Pietų Europą, o kartais net nepadoriai pigūs.
Sykį pamačiau „Ryanair“ bilietus iš Kauno į Kopenhagą už 10 eurų. Tąkart, galima sakyti, ranka pati suspaudė visus reikiamus mygtukus bilietui nusipirkti. Pas mano pažįstamą Vilę, gyvenančią Šiaulių rajone, man yra brangiau nuvažiuoti traukiniu nei nuskristi į Kopenhagą. Galiausiai, jei neturėsiu ūpo skristi, imsiu ir neskrisiu, mintijau sau.
Kelionė į Kopenhagą yra patogi tuo, kad pigių avialinijų lėktuvai iš Kauno skraido kasdien, todėl galima nuskristi šeštadienį ir grįžti sekmadienį, neprašant laisvų dienų darbe. Todėl norintiems kultūringai ir be streso praleisti savaitgalį kitaip Kopenhaga yra puikus variantas.
Tiesa, kultūringai ir be streso nereiškia, kad nebrangiai. Kopenhaga yra vienas brangiausių Europos miestų, todėl net ir vienos dienos kelionė nebus pigi. Vien važiavimas iš oro uosto į miestą traukiniu gali atsieiti panašiai kiek pigiausi lėktuvo bilietai – apie 8 eurus į vieną pusę, jau nekalbant apie nakvynės, maisto ir ypač vietinio susisiekimo kainas. Pavyzdžiui, vienkartinio bilieto miesto autobusu ar metro kaina yra apie 4 eurus.
Kam mums tas vietinis transportas, sakysite jūs, Kopenhagoje yra puikios sąlygos pigiai ar išvis nemokamai pasivažinėti dviračiais – ir būsite iš dalies teisūs. Bet tik iš dalies.
Taip, Kopenhagoje dviračiai yra labai patogus ir pigus būdas patyrinėti miestą. Jų nuomos stotelės stovi ant kiekvieno kampo. Kopenhaga yra plokščias miestas su puikia dviračių kelių infrastruktūra, tad belieka važinėti ir džiaugtis sportu bei pinigų taupymu. Tačiau šis miesto tyrinėjimo būdas yra labai priklausomas nuo oro. Lietui lyjant vargu ar kelionė dviračiu teiks bent kažkokį malonumą.
Nors danams, atrodo, tai nė motais. Žmonės dviračiais važiuoja į darbus, parkus, kavines ir netgi klubus, kas man pasirodė ypač juokinga.
Danijos sostinėje žmonės dviračiais važiuoja į darbus, parkus, kavines ir netgi klubus, kas man pasirodė ypač juokinga.
Jiems nesvarbu vasara tai ar žiema, saulė ar lietus. Neblogas vaizdas, kai danas vilkėdamas neperšlampamą apsiaustą, guminius batus ir atrodantis kaip tikras kolūkietis, atvažiavęs į darbą pavirsta kostiumuotu valdininku.
Kad neatrodytų pernelyg egzotiškai ir per saldžiai, informuoju, kad aukštas pareigas užimantys danai į darbus dviračiais paprastai nevažiuoja.
Dviračių ten yra visokių: nuo brangių ir prabangių iki prieškarinių ar visiškų griuvenų. Kopenhagoje yra specialios aikštelės, kuriose parkuojami šimtai tūkstančių dviračių. Beveik visi dviračiai yra prirakinami, nes ir Danijoje juos vagia. Anksčiau vogdavo mažiau, dabar gerokai intensyviau, nes Danijoje per paskutinius dešimt metų labai padidėjo emigrantų bendruomenės.
Nemaža motyvacija danams naudoti dviračius yra automobilio išlaikymo kaštai. Įsigiję automobilį danai turi mokėti registracijos mokestį, kuris kartais gali viršyti viso automobilio vertę. Kuo senesnis automobilis, tuo brangesnis jo registravimo mokestis. Po to dar seka brangus automobilio draudimas. Todėl dauguma miestiečių automobilių neturi, nes nėra tam ir būtino reikalo. Viešasis transportas čia labai patogus (nors, kaip minėjau, brangus).
Tačiau drabužių kainos nuo lietuviškųjų nedaug skiriasi. Išpardavimų metu gerų firmų drabužius galima nusipirkti pigiau nei Lietuvoje. Galima įsivaizduoti, kaip pigu atnaujinti garderobą yra danams, uždirbantiems kelis kartus daugiau nei vidutinis lietuvis.
Danijoje gyvenantys lietuviai paskaičiavo, kad įvertinus danų atlyginimus ir kainas bei lyginant juos su lietuviškomis, mūsų kainos turi būti dešimt kartų mažesnės už jų, tuomet lietuvių pragyvenimo lygis bus toks kaip Danijoje. Tai reiškia, kad Danijoje esant kelis kartus aukštesnėms kainoms, danai vis tiek gali išleisti gerokai daugiau pinigų nei lietuviai Lietuvoje. Gal tas dešimt kartų yra kiek perdėtas, bet mintis aiški.
Skaičiau, kad danai laikoma viena laimingiausių tautų pasaulyje ir 95 proc. danų yra visiškai patenkinti gyvenimu. Pabendravus su jais taip ir atrodo. Nėra ko stebėtis: šalyje puiki socialinė apsauga, danai gyvena turtingai, daugelis iš jų turi mėgstamą darbą – ko daugiau benorėti. Tik oras galėtų būti geresnis.
Pažįstamas danas Viktoras, informuotas apie 95 proc. laimingų danų, nustebo, bet kiek pagalvojęs pripažino, kad taip gali būti. Anot jo, neigiamos danų savybės gali būti naivumas ir per didelis pasitikėjimas žmonėmis.
Man patiko, kad danai neturi mums būdingo sindromo „ką žmonės pasakys“ ar „ką kaimynas pagalvos“. Dažniausiai jiems nerūpi, kaip vienas ar kitas žmogus apsirengęs, kaip elgiasi, gyvena ir kiek uždirba. Tolerantiški iki negalėjimo.
Be to, jie nuo pat mažens yra auklėjami, kad demonstruoti savo pranašumą prieš kitus žmones yra nekultūringa. Todėl danai sako, kad elgetoms pinigų nedalina ne todėl, kad jiems gaila, o todėl, kad duodant jiems pinigų, tarsi šiuos žmones pažemini ir parodai savo pranašumą.
Patarimai, ką veikti Kopenhagoje viešint trumpai
- Per vieną dieną ar savaitgalį su Kopenhaga, žinoma, nesusipažinsi iš esmės, tačiau šį tą nuveikti galima. Ji nėra tokia maža, tad norint apžiūrėti žymiausius objektus, pavaikščioti tektų labai intensyviai, dėl to ir rekomenduoju dviratį.
- Galima už kelis eurus išsipirkti valandos pasiplaukiojimą Kopenhagos kanalais ir pamatyti daugumą įdomiausių miesto objektų iš vandens. Visi be išimties laiveliai plaukia prie garsiosios undinėlės, kurios garsumas yra atvirkščiai proporcingas jos dydžiui. Laivelis kuriam laikui stabteli prie jos, ir keleiviai tuomet masiškai „kepa“ nuotraukas. Undinėlė stovi gerokai nutolus nuo miesto centro, todėl jos aplankymas laiveliu sutaupys daug vaikščiojimo laiko.
- Būtinai pasivaikščiokite Kopenhagos senamiesčiu ir jo pagrindine gatve Stroget. Pasėdėkite vienoje iš Naujojo Uosto (dan. Nyhavn) kavinių, pasigrožėkite jachtomis. Užlipkite į Round Tower arba dar geriau į Gelbėtojo bažnyčią. Užlipus auksiniais laiptukais į jos bokštą, atsiveria puikus miesto vaizdas. Užsukite į Hanso Christiano Anderseno butą ir, jei turite daugiau laiko, – į miesto centre esantį Tivoli atrakcionų parką.
- Gražių statinių mėgėjus pradžiugins buvusi Danijos karalių rezidencija Rosenborgo pilis ir jų žiemos rezidencija Amalienborgo rūmai.
- Na ir kaip apsieiti be Kristianijos lankymo? Tai tarsi miestas mieste – neformalų, hipių, menininkų ir žmonių, gyvenančių ne pagal visuotinai nustatytas normas, teritorija. Per metus Kristianiją aplanko apie pusė milijono turistų, kurių daugelį Kristianija suvilioja įsigyti lengvųjų narkotikų. Danijoje tai nelegalu, tačiau valdžia ir policija žiūri pro pirštus ir argumentuoja, kad neva tai Kristianija priklauso ne valstybei, o bendruomenei. Daugumoje Kristianijos vietų, ypač ten, kur pardavinėjama žolė, draudžiama fotografuoti. Į tai siūlyčiau žiūrėti rimtai, nes esu girdėjęs, kad nesilaikančių taisyklių fotoaparatai yra buvę sudaužyti. O šiaip Kristianiją apibūdinčiau kaip lengvą anarchiją, kurioje taisykles kuria patys teritorijos gyventojai.