Dažniausiai lobis būdavo paslėptas mažoje dėžutėje ir pakastas po kokiu nors kelmu ar akmeniu. Kartais užtrukdavome gerą pusvalandį, kol sugebėdavome jį atkapstyti.
Gyvendama Danijoje neseniai sužinojau, kad ir čia yra lobių! Netgi šeši – jie vadinami „Užmirštaisiais milžinais“ (angl. Forgotten giants) ir nėra tokie jau maži, kaip kad Ispanijoje. Nors surasti juos vis tik nėra lengva. Vieną dieną nutariau, kad žūtbūt reikia surasti juos visus.
Statulos iš perdirbto medžio
Kopenhagoje gyvenantis, iš trečiojo pagal dydį Danijos miesto – Odensės – kilęs menininkas ir dizaineris Tomas Dambo nėra tipiškas kūrėjas, kuris savo darbe naudojasi įprastais kanalais gaunamomis medžiagomis. Ne, jis kuria baldus, skulptūras ir visokius kitokius meno dirbinius iš medžiagų, kurias paprasti mirtingieji išmeta kaip netinkamas naudoti.
Paprastai T.Dambo randa kažką Kopenhagos gatvėse arba statybų aikštelėse. Viename vaizdo interviu jis yra sakęs: „Aš tikiuosi, kad mano kūriniai įkvėps kitus rūšiuoti išmetamas atliekas. “
Danijoje ir visame pasaulyje žinomas menininkas prieš kelis mėnesius sužibėjo nauja idėja – už Kopenhagos esančiuose miškuose jis paslėpė šešis didžiulius milžinus, pastatytus iš perdirbto medžio.
Šie kūriniai turi ir vardus – Draugiškasis Tedis, Oskaras po tiltu, Miegantis Luisas, Mažoji Tildė, Tomas ant kalno ir Tinė ant kalvos viršaus.
Milžinai gavo menininkui padėjusių savanorių vardus. Tarp jų buvo visokio amžiaus žmonių – ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus. Visi kartu jie statė šiuos milžinus.
Tiesa, Draugiškasis Tedis turi ir kitą istoriją – prie savanorių buvo prisidėjęs ir vietinio užimtumo centras, jame besilankantys bedarbiai bei vienas mokytojas, vardu Tedis. Jis buvo labai draugiškas, darbštus ir paslaugus, tad T.Dambo nusprendė pavadinti vieną iš statulų jo vardu.
Visos šios skulptūros slepiasi turistų mažiau lankomose gyvenvietėse, kurių dalis prieš keletą metų garsėjo aukštu nusikalstamumo lygiu.
Kaip praleisti saulėtą dieną? Eiti ieškoti milžinų
Vos tik išgirdusi apie šitų keistų statulų egzistavimą, rezgiau planus, kaip ištrūkti iš darbo rutinos ir būtinai būtinai juos pamatyti! Tarp mano draugų ir kolegų Kopenhagoje jau sklandė gandai ir istorijos, kaip jie keliavo po miškus ieškodami milžinų. Jų socialinių tinklų paskyros mirgėte mirgėjo šių gražuolių nuotraukomis.
Pasirodo, šie lobiai ne taip jau lengvai randami! Nepaisant to, kad oficialiame T.Dambo internetiniame puslapyje buvo žemėlapiai su kiekvieno milžino buvimo vieta, realybėje juos rasti buvo tikras iššūkis. Kita vertus, tai ir įdomu, ir suteikia tikrą žaidimo atmosferą, kas ypač patinka vaikams.
Mes paieškas pradėjome nuo paskutinio – šeštojo – milžino. Tik vėliau pastebėjome, kad prie kiekvieno iš jų yra prikaltas užrašas-mįslė, padedantis suprasti, kur slepiasi kita statula. Šalia buvusios šeimos su vaikais entuziastingai skaitė aprašą ir bandė atspėti, kurgi gali būti paslėptos kitos statulos. Ir tik po kiek laiko, jau pasiduodami, pasinaudojo nemokama pagalba – viską žinančiu „Google maps“.
Mes nutarėme, kad reikia pasidžiaugti viena iš tų retų dienų, kai šviečia saulė, ir į šį nuotykį leistis dviračiais, drauge pasinaudojant galimybe pasigrožėti Danijos gamta ir jos lygumomis, taip primenančiomis Lietuvą.
Maršrutas vedė ne tik tobulai asfaltuotais takais, bet ir žolėmis apaugusiais miško takeliais, kalvomis, autostradomis, suko pro muziejaus-cirko, taip pat ir modernaus meno pastatus.
Po ilgo mynimo pedalais dažnai teko sustoti įkvėpti oro ir pasitikrinti žemėlapyje, ar tikrai judame teisinga linkme, mat nuorodų turistams, kaip surasti vieną ar kitą milžiną, tikrai nebuvo. Gal ir gerai – kol kas šios didžiulės medinės skulptūros yra vienas iš paslėptų Kopenhagos lobių, skirtų tik nuotykių ieškotojams.
Skamba ironiškai, jog aptikti kelių metrų aukščio milžinus gali būti sudėtinga, bet T.Dambo juos paslėpė itin sumaniai
Skamba ironiškai, jog aptikti kelių metrų aukščio milžinus gali būti sudėtinga, bet T.Dambo juos paslėpė itin sumaniai – Miegantį Luisą paguldė ant kalvos viršaus tarp tankių medžių – įlipti į ją po stipraus lietaus, plovusio Kopenhagą visą vasarą, buvo tikrai ne pats lengviausias darbas – ištižusi žemė verčia aukštyn ropoti keturiom, keikiantis į visas puses kabintis į nukarusias medžių šakas ir mintį – „o kaip aš nusileisiu po to“ – atidėti netolimai ateičiai.
Oskaras po tiltu ten ir buvo – viena ranka užsikabinęs už tilto atbrailos, slėpėsi po juo.
Aš pyliausi karštos arbatos į puodelį, kai pro šalį eidama šviesiaplaukė moteris pastebėjo didžiulius medinius pirštus ir smalsaudama priėjo arčiau. Pamačiusi visą milžiną, mielai šyptelėjo ir nuėjo savais keliais. Pasirodo, net vietiniai ne visada žino apie visai šalia jų esančius grožius.
