Ronas Crystalas yra labai sportiškas. Per savo gyvenimą jis nubėgo 23 maratonus ir įkopė į ne vieną aukštą kalną. Jis dažnai ryte keliasi 5:30 vien tam, kad pasportuotų. Crystalui sveikata yra labai svarbi, ir jis ją gerai išmano – juk jis pats yra pulmonologas.
Aktyvų gyvenimo būdą ir keliones mėgstantis vyras nusprendė kopti į Everestą. Seniausias viršūnę pasiekęs žmogus buvo sulaukęs 80, tačiau Crystalas tokio žygdarbio pakartoti nenorėjo: „Nenoriu tapti dar vienu sustingusiu lavonu ant to kalno“. Todėl Crystalas 2018 metų balandį leidosi pakartoti 1921 metų Sero George'o Mallory kelionės. Tai buvo pirmasis užregistruotas bandymas pasiekti Everesto viršūnę, nutrūkęs 7 km aukštyje.
Maždaug nuo 8 km žymos prasideda mirties zona – nuo šios vietos ima mirti žmogaus ląstelės ir suktis reikia greitai. Dabar tai ne taip jau lengva, kai prie viršūnės driekiasi spūstys. (Skaitykite daugiau: Sausakimšas Everestas: kaip kalno viršūnėje gali atsirasti tokios spūstys?)
Iš pradžių kelionė ėjosi puikiai. Kylant aukštyn Crystalo bendražygiai ėmė skųstis galvos skausmu, o štai vyriausias ekspedicijos narys jautėsi gerai. Bent jau iki momento, kai pastebėjo, kad jam vis sunkiau kvėpuoti, o net ir ramybės būsenoje jo pulsas siekia 95 dūžius per minutę. Gydytojas išsitraukė deguonies saturacijos kraujyje matuoklį, kuris parodė gąsdinančius skaičius – 78 %. Tai ir kiti simptomai Crystalui padiktavo diagnozę – didelio aukščio sukelta plaučių edema. Išmintingas vyras iš karto pasuko žemyn, kur jam padėjo vietiniai gydytojai.
Didelio aukščio plaučių edema (HEPA) iš tiesų yra paslaptinga liga – iki šiol nėra žinoma, kas ją sukelia. Manoma, kad didelis spaudimas veikia kraujagyslių sieneles, ir plaučiuose ima kauptis skystis. Sumažėja plaučių tūris, tampa sunkiau kvėpuoti. Ten, kur oras ir taip yra retas, tai yra mirtinai pavojinga – žmonės dėl šios ligos ar su ja susijusių problemų ant Everesto šlaitų miršta nuolat.
Didelio aukščio plaučių edema (HEPA) iš tiesų yra paslaptinga liga – iki šiol nėra žinoma, kas ją sukelia.
Pirmasis mirtinas HEPA atvejis buvo užregistruotas tik 1890 metais. Iki to laiko buvo manoma, kad plaučiuose prasideda uždegimas, tačiau nebuvo aišku, kodėl ir kaip. Kas iš tiesų vyksta neaišku ir dabar. Šerpai, kurie yra pripratę prie aukščio ir šiaip yra gimę žymiai aukščiau nei lankosi įprasti žmonės, HEPA serga retai. Tačiau kiti kalnų mėgėjai suserga nepaisant jų fizinio pasiruošimo ar amžiaus. Žinoma tik tiek, kad dažnas lankymasis kalnuose sumažina HEPA ligos riziką.
Žmonės nuo HEPA miršta įvairiai. Vieni tiesiog paskęsta savo plaučių skysčiuose, kiti praranda koncentraciją ir ima daryti klaidas – tai baigiasi traumomis ar įkritimu į kokį tarpeklį. Crystalui pasisekė – nors HEPA pasauliniu mastu yra reta liga, jo gydytojas Nepale šią ligą gydė jau 200 kartų. Jei žmogus greitai kreipiasi į gydytojus, tai HEPA yra pagydoma.
Beje, Sero Mallory likimas baigėsi dar liūdniau – 1924 metais jis vėl bandė įkopti į Everestą, tačia žuvo įkopęs į didesnį nei 8 km aukštį. Jo kūnas buvo surastas tik 1999-aisiais.
