Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šios dvarvietės teritorija išties labai graži: tyvuliuoja tamsūs tvenkiniai, mįslingai pūpso kalvos, ošia parko medžiai, po kuriais samanoja ir archeologijos paminklas – Grinkiškio dubenuotas akmuo, ir išnykusių krašto kaimų paminklai. Visgi, gal vieta ir nebūtų tokia ypatinga, jei ne čia ilgus metus gyvavęs Grinkiškio (senovėje dar vadintas Sarvais) dvaras. Iš dvaro pastatų šiandien dar galime pamatyti svirną ir apie sparčiai atsivejančią giltinę klykiančius dvaro rūmus. Beje, šis dvaro sodybos kompleksas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Masyvūs mediniai rūmai statyti dar XVIII a., žinoma, daugel kartų perstatyti, rekonstruoti. Dar ankstyvą praėjusių metų pavasarį nuo kiemo pusės pro stogą nebuvo įmanoma įžvelgti viduje esančių kaminų storio, šiandien – jie atsiveria visu savo puikumu. Tikriausiai šie „rūkoriai“ netolimoje ateityje bus paskutiniai pastato istorijos pasakotojai.
Dvaras priklausė Loveikoms, Bialozorams (pastarieji jį valdė bene 500 metų). Įprasta, kad XX a. Lietuvos dvarai sulaukdavo nacionalizavimo, taip ir šis 1940 m. atiteko valdžiai. Tiesa, ne su keliais, bet net su 15 pastatų.
Atrodytų, kad Grinkiškio dvaro istorija tipiškai tuo ir turėtų baigtis. Tačiau ne!
Sovietmečiu dvaro pastatų sienos, ypač svirnas, matė kraupų ir negailestingą žmonių žiaurumą. Rūmuose 1944–1953 m. veikė NKVD poskyris, o svirne buvo areštinė. Jame kankinti, tardyti partizanai.
Gali būti, kad šiame pastate nužudyta apie 80 partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyvių. Partizanų – jaunų vaikinų, merginų, vyrų, moterų kūnai būdavo užkasami prie dvaro pastatų, tvenkinių, kai kurie – plūduriuodavo vandenyje.
Vėlesniais metais, valant tvenkinius bei dvaro pastatus, buvo rasta daug partizanų palaikų likučių.
Būtent todėl, kitoje tvenkinių pusėje esančioje kalvoje, pramintoje „Skausmo kalneliu“, įrengti Lietuvos partizanų kapai. Čia laidoti surasti partizanų palaikai.
Sovietiniais laikais dvarininko name skirtingais laikotarpiais taip pat veikė kolūkio kontora, kultūros namai, buvo gyvenamieji butai.
Kai tik nuvykstu pasivaikščioti prie šlamančių medžių ir tyvuliuojančio vandens ramybe alsuojančio dvaro, visad pradeda krapnoti lietus, nuo kurio oras tampa toks gaivus, kad net lengvai sukasi galva.
Šią vasarą Grinkiškyje lietus pradėjo varvėti tada, kai užlipau į partizanų kapų kalną. Nuo jo matyti dvaro pastatai, tvenkiniai. Krapnojant šiltam vasaros lietui ir skaitant nukankintų laisvės gynėjų pavardes, virš tamsaus vandens sparnais sušniokštė vanagas. Jis pirmyn ir atgal skraidžiojo tol, kol stovėjau. Tartum sakė – čia LAISVĖ, dabar – LAISVĖ...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
