„Kalimera“, – tokiu žodžiu, reiškiančiu „geros dienos“, pradedame susitikimą. Oras puikus, saulė ryškiai šviečia ir šildo, ką tik mato. Tiesa, Audriui yra tekę pradėti keliones ir tamsoje – kai važiuoja į kalnus. Tik šįkart mes keliaujam ne į kalnus.
Mes – į nepatirtą Kretą.
Gido automobilyje ant galinio veidrodėlio sutvirtinimo kabo juodos spalvos siūlų riešinė – ją, pasakoja, padovanojo vietiniai vienuoliai.
„Ji yra iš vieno vienuolyno, kaip apyrankę tokią nešioja ar vienuoliai, ar paprasti žmonės. Apsaugo nuo visų bėdų. Kadangi vienas iš vienuolių padovanojo, tai ir pasikabinom“, – pasakoja Audrius ir netrukus atskleidžia, kad vienas iš mūsų sustojimo taškų bus vienuolynas kalnuose – pažiūrėsime, kaip čia vyksta mišios.
Bet iki tol važiuojame. Pradedame matyti pirmuosius alyvmedžių laukus, Kretos kalveles, besibastančias ožkas. Prie jų prakalbame apie gyvenimą.
Kai piemenys parodo kelią
„Taip susiklostė gyvenimas, – į klausimą, kodėl iškeitė Lietuvą į šią salą atsako Audrius. – Mes atvažiavom su žmona čia pirmą kartą 1999-aisiais ir nuo to laiko kasmet važiuojam ilsėtis, labai patiko. Draugai juokaudami sakė, kad išėję į pensiją gyvensit Kretoje, bet paskui taip viskas susiklostė, kad nereikėjo laukti tos pensijos. Ne paslaptis, kad 2008 m. krizė turėjo įtakos.“
„Mes išmokom graikų kalbą dar prieš galvodami čia atvažiuoti, mums buvo įdomu suprasti šitą kultūrą. Čia visai kita pasaulėžiūra, mentalitetas ir kalbėtis su jais reikia jų kalba. Pradėjome vaikščioti į kalnus. Kai ten sutinki piemenį, kuris nekalba kita kalba, o nori kalbėtis, nes savaitę nematė gyvo žmogaus, o tik savo gyvulius, tai kažkaip atsiranda ir pačiam poreikis pradėti mokytis kalbą, juolab kad piemenys žino labai daug. Žino šituos kalnus“, – važiuodamas kalvotu keliu pasakoja kelionių po salą projektą „Mano Kreta“ pradėjęs Audrius.
Gidas Kretą mato kaip skirtingų kultūrų ir geografinę kryžkelę tarp Rytų ir Vakarų. Jo teigimu, europietis čia jausis gerai, tačiau bus „pakandžiotas“ tam tikrų vietos subtilybių. Joms, pasak Audriaus, įtaką darė tūkstantinė Kretos istorija, kurioje savo reliktus paliko Mino civilizacija, antika, senovės graikai, romėnai, arabai, bizantiečiai, venecijiečiai, Osmanų imperija.
„Jie (graikai – red.) gyvena šia diena. Reikia džiaugtis šita akimirka. Geriausiai kretiečių požiūrį į gyvenimą atspindi Niko Kazantzakio darbai. (...) Jis garsiausias ne tik Kretos, bet ir visos Graikijos rašytojas. (...) Nėra ko čia jaudintis, jei kas nors atsitiko, tokia yra Dievo valia“, – poetą perfrazuoja Audrius.
Kas gi galėtų pakandžioti europiečius? „Bendravimo artumas, – sako pašnekovas. – Jie mėgsta būti šalia, su nepažįstamais eiti į kontaktą, susibendrauti.“ Paties Audriaus, matyt, tai neišgąsdino. Netgi priešingai – panašu, kad ir jis pats kiek sukretiškėjo. Nors matėmės pirmąsyk gyvenime, jaučiausi lyg bendrautume kaip bičiuliai.
Tiesa, turbūt didžiausias Kretos lobis Audriui yra šios salos istorija, mat tyrinėti ją, vadinasi, tyrinėti europietiškos civilizacijos pradžią.
Prisilietęs gali pajusti tą amžinybę ir žinoti, kad tavęs dar nebuvo – jis stovėjo. Tavęs nebebus – jis stovės.
„Nors daug kas sako, kad Graikija yra Europos civilizacijos lopšys, kretiečiai purto galvą – ne, sako, jis yra čia, Kretoje“, – važiuojant kalvelėmis pasakoja lietuvis.
„Mino civilizacijos palikimas yra įspūdingas, ypač Knoso rūmų archeologinė vietovė, kurioje gali pamatyti daugiaaukščius pastatus. Kai suvoki, kad jie pastatyti prieš 4 tūkstančius metų ir dar daugiau, tai kokia inžinerinė mintis buvo jau tada? (...) Paskui žiūri tapybos darbus, pasidomi, kuo jie maitinosi, kaip keliavo, ką jie žinojo apie jūrą, nes jie buvo puikūs jūreiviai. Tai yra pradžių pradžia“, – vardija Lietuvoje žurnalistu dirbęs lietuvis.
Maždaug po pusantros valandos kelio privažiuojame Šventojo Panteleimono vienuolyną. Graikijoje bažnyčia užima svarbią vieta visuomenės gyvenime, vienuoliai atsiskyrėliai yra vertinami už savo pasišventimą. Tiesa, nors sekmadienis, šventojo tėvo neradome. Audrius spėja, kad jis bus išvykęs atlikti kitų bažnytinių pareigų.
„Graikai dažnai sako, kad jie yra tikrieji krikščionys, nes viskas prasidėjo nuo čia. Juolab kretiečiai tą irgi pabrėžia, nes Kretoje lankėsi ir Šventas Paulius, kuris pakrikštijo pirmuosius kretiečius ir Kretos globėją šv. Titą. Jei skaitysit Bibliją, yra Šv.Pauliaus laiškai Šv.Titui, Kretos vyskupui“, – teigia Audrius.
Nors vienuolio nesutikome, užtat radome ore tvyrančią ramybę, už tvoros lakstančias avis, savo didybę parodyti norintį gaidį ir tyliai maistą nuo žemės rankiojančias vištas. Šią gyvenvietę, pasak Audriaus, globoja vietinė Fodele kaimelio bendruomenė. Pats lietuvis sako čia apsilankąs kelis kartus per metus.
„Tiesiog pasėdėti po apelsinmedžiais. Ramybė. Gerai“, – šypsosi Audrius.
Alyvmedžių magija
Tūkstantinę Kretos istoriją byloja ir bėgančius amžius skaičiuojantys vietos alyvmedžiai. Pasak Audriaus, čia yra ir tokių, kurie naujojo amžiaus pradžioje galėjo matyti apaštalą Paulių, atvykusį į salą skleisti dvasios mokslą. Ir tokių, kurių vaisius galėjo rinkti dar Mino civilizacijos atstovai. Mokslininkai skelbia, kad Kretoje seniausi alyvmedžiai, kurie dar duoda vaisius, yra maždaug trijų tūkstančių metų senumo.
