Statistikos nevedžiau, bet pagal kelionių straipsnius apie Kroatiją susiformavo nuomonė, kad devyni iš dešimties Kroatijos lankytojų keliauja palei šalies pakrantę, per daug nesiverždami į šalies gilumą. Jie taip elgiasi visiškai teisingai, nes geriausios Kroatijos vietos yra būtent pajūryje.
Tačiau yra vieta, dėl kurios teks išsukti iš pakrantės kelio. Kalbu, žinoma, apie žymiuosius Plitvicos ežerus, esančius Plitvicos nacionaliniame parke. Nors nemėgstu vietų, kuriose tarsi nesustabdoma upė teka turistų srautas, tačiau Plitvicos grožio ignoruoti negalės net ir didžiausi masinio turizmo nekentėjai. Plitvica yra vienas geriausių Kroatijos epizodų.
Daug kas sako, kad pats geriausias yra Dubrovnikas, tačiau jis yra miestas. Kroatijoje yra ir daugiau gražių miestų. Gal ne tokių gražių kaip Dubrovnikas, tačiau panašumų įžvelgti įmanoma. O Plitvica yra unikumas.
Į Plitvicos parko sistemą įeina 16 sujungtų įvairiaspalvių ežerų su kriokliais ir didelis miško kompleksas aplink juos. Ežeruose gausu žuvų, kurios kimba ant tuščio kabliuko. Taip daro todėl, kad jaučiasi drąsios. Žvejoti parke uždrausta. Turistams yra sudaryti ir sužymėti specialūs maršrutai, kuriais nutiesti mediniai takeliai.
Įėjimo į parką bilietų kainos varijuoja. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais suaugęs mokės daugiau nei 30 eurų. Vaikai šiek tiek mažiau. Jau po 16 valandos kainos krenta iki 20 eurų. Į bilieto kainą įeina ir parke važinėjantys traukinukai bei plaukiojantys laiveliai, jei maršrutas pėsčiomis pasirodytų per ilgas.
Dėl ežerų bei krioklių saugumo ir švarumo juose draudžiama maudytis. Tai nervina, nes vasarą būna labai karšta, o vanduo atrodo toks švarus ir gaivus. Yra viena oficiali maudykla, tiesa.
Kitas Plitvicos trūkumas yra daugybė lankytojų. Kartais sunku net prasilenkti. jau nekalbant apie mėgavimąsi gamtos grožiu vienatvėje. Nespėsi net užsisvajoti, kai koks nors garsiai rėkiantis vokietis numins koją, ir teks kauptis ne gamtos grožio stebėjimui, o susilaikymui nesusikeikti rusiškai. Bent jau man susilaikyti dažniausiai pavyksta, nes nenoras būti palaikytam rusu yra paprastai būna didesnis nei reikalas nusikeikti viešai.
Bet ką jau darysi, grožis ir populiarumas turi savo kainą. Galima, aišku į Plitvicą važiuoti žiemą ir ten mėgautis vienatve, tačiau jau rašydamas jaučiu, kad šis pasiūlymas ne kažką. Čia panašiai kaip važiuoti žiemą į Nidą ir apsimesti, kad tuo metu ten taip pat gera kaip ir vasarą. Manau, geriausia į Plitvicą vykti rugsėjį. Tada ir kainos mažesnės, ir išbadėjusių turistų mažiau, o oras dar geras.
Rasti nakvynę prie Plitvicos nesunku net ir populiariausiu metų laiku. Šalia esančiame miestelyje yra keli viešbučiai, kempingas ir daugybė privatininkų, nuomojančių kambarius savo namuose. Jiems tai toks pats sezoninis verslas kaip ir palangiškiams, tik čia šeimininkai labiau stengiasi, kad svečiai liktų patenkinti.
Pavyzdžiui, mūsų šeimininkas negailėdamas mums pylė rakijos, tarsi norėdamas nugirdyti. Prie to dar ir bendravo ir daug pasakojo apie karą. Anot jo, kaimelyje visi namai yra nauji, nes karo metu senieji buvo visiškai sugriauti, o ir jis pats buvo likęs visiškai be namų.
Jis pasakojo, kad per Jugoslavijos karą kroatai baisiai pergyveno, kad serbų bombos nesunaikintų šio gamtos stebuklo. Bombos stipriai apgriovė aplinkinius kaimus, tačiau Plitvicos parko iš esmės nepalietė. Pasibaigus karui, kroatai aktyviai ėmėsi tvarkyti teritoriją, ir to darbo rezultatas yra toks, kokį matome šiandien.
Važiavimas į Plitvicą iš pajūrio pusės gali iš jūsų atimti apie dvi valandas, priklausomai nuo kurio taško pradėsite kelionę. Plitvicos aplankymui prireiks visos dienos, kurios pabaigoje vėl galėsite sau smagiai grįžti į pajūrį.
Tęsiant temą apie nakvynę, tai kempingo šalia Zadaro šeimininkas į mūsų automobilio numerius pažiūrėjo labai įtariai, tačiau kiek pasvarstęs leido apsistoti paskutinėje laisvoje vietoje. Įsikūrėme ir supratome, kodėl sukėlėme jam įtarimą. Kiti kempingo svečiai buvo vokiečiai, austrai, švedai ir kitų garbingų tautų atstovai. Nebuvo nė vieno rytų europiečio. Pasijutau įžeistas dėl diskriminacijos, pamąsčiau, gal reiktų tuo pagrindu sukelti riaušes, bet dar pagalvojęs supratau, kad turbūt dėl panašių dalykų rytų europiečiai čia ne per labiausiai ir laukiami.
Aišku dėl riaušių kiek perdėjau, bet ne iš vieno esu girdėjęs, kad kai kurių kempingų šeimininkai pasirenka savo klientus pagal šalį, iš kurios jie atvykę. Kaip supratau, nelabai mėgstami yra rusai, tačiau kiti rytų europiečiai taip pat negali pasigirti populiarumu. Nėra ko per daug stebėtis, kas gi gali norėti šalia gerai mokančio ir ramiai sėdinčio švedo turėti triukšmingą, alkoholio padauginusį rytų europietį?
Visą kelionę nakvojome kempinguose arba viešbutukuose, kuriuos tiesiog užmatydavome savo kelyje, kai nuspręsdavome, kad jau metas nakvynei. Taip darėme, nes nebuvome tiksliai suplanavę vietų, kuriose norėsime užbaigti dieną, o nakvynę pajūryje ir be rezervacijos pavykdavo rasti beveik visur.
Daugelis kempingų įrengti ant jūros kranto, todėl jų privalumas tas, kad galima tiesiog iš palapinės žengti tiesiai į jūrą. Jie dažniausiai būna įrengti puikiai - su dušais, tualetais, vandeniu ir elektra. Turėjome mažą dujinę viryklę, todėl gaminome savo maistą, taip išvengdami brangių restoranų.
Tačiau ne visi kempingai yra gerose vietose. Palei dalį Kroatijos pakrantės eina apkrautas kelias numeris aštuntas, ir kai kurie kempingai yra visai šalia jo. Triukšmo lygis čia būna padidintas. Vieną naktį nakvojome tokiame, kuris buvo šiek tiek žemiau kelio, ir atrodė, kad sunkvežimiai važiuoja tiesiog virš galvos. Tačiau ruožuose, kur aštuntasis kelias šiek tiek nutolsta nuo jūros, galima rasti tylesnių ir labai puikių kempingų. Nebrangūs jie, kainos prasideda gal nuo 10 eurų žmogui.
Man renkantis kempingą buvo svarbu, ar jame yra pavėsis, nes sunkiai pakeliu karštį, kuris rugpjūtį Kroatijoje savo gėrio nešykšti. Taip pat nervais groti gali garsiai nuo ankstaus ryto iki sutemų svirpiančios cikados, tačiau jų yra ne visur.
Viešbutukai dažniausiai nėra įsikūrę ant paties kranto, tačiau paprastai yra netoli. Jie yra šiek tiek brangesni nei kempingai. Mažuose šeimyniniuose viešbutukuose šeimininkai mielai leidžia naudotis savo virtuve. Na, jei tiksliau, tai nežinau, ar mielai, bet leidžia.
Privačių kambarių kainos yra panašios į kainas viešbučiuose, tačiau čia galima derėtis. Virtuve taip pat leidžiama naudotis beveik visur. Šeimininkai paprastai būna labai šnekūs ir draugiški. Vienas vyriškis leido tiesiog nusiaubti savo figmedį. Siūlė net dėžę, kurioje galėtume prinokusias figas vežtis į Lietuvą.
Trumpai tariant, nakvynę Kroatijoje ras visi pagal savo skonį ir piniginę.
Kitoje dalyje – žvilgsnis į kitas gražias ir mažiau gražias Kroatijos vietoves ir į miestą karalių – Dubrovniką.
