Saloje tebestovi senas pranciškonų vienuolynas, idiliškas švyturys, žaliuojantis miškelis. Bet salai niekaip nepavyksta nusikratyti to šešėlio, kurį metė įvykiai po Antrojo pasaulinio karo.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui kai kuriose Europos šalyse likusių nacių ir jiems simpatizuojančių asmenų medžioklė buvo tapusi tarsi garbės reikalas, rašo „Atlas Obscura“. 1944 m. Daksos žudynės – šiurpus įrodymas, iki ko gali tai privesti. Čia įniršusi minia be jokio teismo įvykdė mirties nuosprendį kelioms dešimtis žmonių.
Spalio 18 d. jugoslavų partizanai įžengė į pajūrio miestą Dubrovniką ir suėmė dešimtis žmonių, kuriuos įtarė simpatizavimu naciams. Po kelių dienų – be teismo, be diskusijų – jie 53 žmones išgabeno į nedidelę Daksos salą ir juos ten sušaudė. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad nužudytųjų skaičius gali būti beveik dvigubai didesnis.
Sušaudytųjų kūnai buvo palikti saloje – pūti ten, kur krito. Tarp mirusiųjų buvo ir Dubrovniko kunigas, miesto meras.
Ar nužudytieji buvo kalti, ar ne, niekada taip ir nebuvo įrodyta. O sušaudytojai to net nesiaiškino.
Tik 2010 m. daugelio mirusiųjų kūnai buvo tinkamai palaidoti. Tačiau žmonės Dubrovnike vis tiek kalba, kad saloje vaidenamasi – čia esą nerimsta žudynių aukų sielos.
Sala pradėta pardavinėti 2010 m. Tuomet už ją prašyta 2 mln. eurų. Dabar kaina nuleista iki 1,7 mln. eurų, tačiau pirkėjo vis dar nėra.
