Atvažiavę savais kemperiais ir įsikūrę mėgstamame kempinge, jie čia leidžia ištisas vasaras. Vokiečius kempingų savininkai mėgsta, nes jie yra ramūs, mokūs, gal kiek pretenzingi, bet radę savo mėgstamą vietą per daug šaršalo nekelia. Kada Lietuvos pensininkai pasiims kemperį, nuvyks prie jūros ir įsikurs visai vasarai, pagalvojau stebėdamas vokiečius.
Mes per daug negulinėjome. Kiekviename kempinge praleisdavome ne daugiau nei po dvi naktis, nes vis judėjome į pietus. Kuo toliau į pietus, tuo labiau Kroatija gražėja.
Pakrantės apžvalgą galima pradėti nuo Zadaro. Jis yra vienas seniausių Kroatijos miestų. Tai simpatiškas, turintis gražų senamiestį ir ilgą krantinę miestas. Man Kroatijos pajūrio miestai patinka tuo, kad bevaikščiodamas gali įšokti į jūrą, atsigaivinti ir toliau eiti gatvėmis. Išsimaudymo ritualas yra toks paprastas ir neatitraukiantis nuo kitų reikalų, kad net malonu širdžiai.
Tiesa, yra viena problemytė. Jūros vanduo daug sūresnis nei Baltijoje, tad jei turite jautrią odą, ji gali kiek sudirgti, nes dušų mieste nelabai rasite.
Galima užlipti į Zadaro katedros varpinę ir apžvelgti miestą iš viršaus. Tačiau pats žymiausias Zadaro traukos objektas yra krantinėje esantys jūros vargonai. Žmonių sukonstruoti vargonai reaguoja į bangų judesius, ir 35 vamzdžiai išgauna jūros bangų grojamą melodiją. Šalia stovintys ekranai nakties metu vizualizuoja ir kuria šviesos judesius pagal jūros grojamą muziką.
Krantinėje visada pilna žmonių, besiklausančių jūros muzikos, medituojančių ar šiaip bendraujančių. Visi bando spėlioti, kokią melodiją šiuo metu groja jūra, bet kadangi aš klausos neturiu, tai man pasirodė, kad ji visada groja vienodai.
Jūra daugumoje Kroatijos vietų tokia skaidri, jog dugnas matosi esant bet kokiam gyliui. Prieš kelionę prisiklausėme siaubo istorijų apie jūros ežius. Neva jie yra siaubūnas, baisesnis už patį velnią. Jei ant jų užlipsi besimaudydamas, gausi daugybę spyglių į savo kūną, kurie be gydytojo pagalbos bus neišimami, sukels infekcijas, uždegimus ir sugadins atostogas. Reaguodami į įspėjimus, prieš kelionę prisipirkom maudymosi šlepečių ir visokių preparatų, saugojančių nuo šių gyvių.
Pradžioje brisdavome į jūrą tarsi į žvalgybą, dairydamiesi klastingų juodulių, tykojančių šviežio grobio. Nematėme niekur. Ir tik gal trečią kelionės dieną suradome kelis besiilsinčius ant akmenų. Užlipti ant jų nesusigundėme. Tačiau bendrai vertinant, kelionės metu matėme jų labai nedaug. Ilgainiui atsipalaidavome, metėme į šoną tas šlepetes ir maudėmės basi. Per daug nerizikavome, nes vanduo toks skaidrus, kad ryškiai juodą jūros ežį galima pamatyti iš tolo. Panika prieš kelionę pasirodė kiek perdėta.
Grįžkime prie aštuntojo kelio, kuriuo toliau keliaudami į pietus, privažiuojame istorinį Šibeniko miestą. Iš čia kilęs legendinis kroatų krepšininkas Draženas Petrovičius. Jei norite prisigerinti vietiniams, pasakykite, kad jis jūsų herojus. Pamatysite plačias šypsenas ir gausite pagarbą.
Šibenike galima porą valandų pasivaikščioti po akmeninį senamiestį, kurio žymiausias objektas – ant kalno stovinti St. James katedra, ir judėti toliau. Beje, Kroatijos miestų senamiesčiuose grindinio plytelės labai lygios ir slidžios, todėl kopiant į kalną siaura gatvele reikia saugotis, kad nenusiverstum.
Kuo toliau – tuo gražiau. Kitas miestas pakeliui į pietus yra Trogiras. Jis visas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra vienas labiausiai saugomų senovinių miestų pasaulyje. Jame nieko negalima statyti, keisti ar iš esmės renovuoti. Tai tarsi miestas muziejus.
Net ir karštą dieną saloje įsikūrusiame ir labirintą primenančiame senamiestyje galima jaustis gaiviai, nes į siauras gatveles praktiškai neprasiskverbia saulė. Automobiliu važiuoti į senamiestį siūlau net nebandyti. Parkavimas kainuos kosmosą. Geriau pasistatyti automobilį kitoje sąsiaurio pusėje esančiose stovėjimo aikštelėse, kurios irgi yra nepigios – valanda gali kainuoti apie 5 eurus, ir į salą, kurioje yra Trogiro istorinis miestas, žengti pėsčiomis.
Ar verta sakyti, kad paliekant tokius pinigus už parkavimą, Trogirą pasistengėme apeiti greitai. Jis nedidelis, taigi nevėplinėjant galima nesunkiai apsisukti per porą valandų.
Splitas – antras pagal dydį Kroatijos miestas. Jis taip pat turi gražų senamiestį, tačiau jis neprilygsta Trogire ar Dubrovnike esantiems. Iš Splito labai patogu jūros keltais pasiekti turistų pamėgtą Bračo salą. Joje galima mėgautis natūralia gamta, senoviniais miestukais, kalnais, paplūdimiais ir saule. Turistų saloje tiršta, tačiau jie pasiskirsto, nes sala pakankamai didelė.
Judant toliau apsistojame Drvenike. Tai nedidelis ir kompaktiškas miestelis, kuriame gera pailsėti, nes jis yra nutolęs nuo triukšmingo aštuntojo kelio. Iš jo patogiausia keltis į kitą žymią Kroatijos salą – Hvarą. Ji dar vadinama levandomis kvepiančia sala, nes joje auga labai daug levandų, ir vasarą žiedų kvapas jaučiamas visoje saloje.
Mūsų komanda čia trumpam išsiskyrė. Du jos nariai, įskaitant ir mane, į Hvarą keltis nebenorėjo, nes užteko ir Bračo. Mes pasilikome Drvenike ir puikiai pabuvome stacionariai. Daug nepraradome, nes grįžę bendrakeleiviai skundėsi sugaišę visą dieną ir jokių levandų neužuodę.
Ir pagaliau, žinomiausia ir populiariausia ne tik Kroatijos, bet ir viso Viduržemio jūros regiono vieta – Dubrovnikas. Jis yra vadinamas Adrijos perlu, kuriuo kroatai didžiuojasi labiausiai. Skaičiau, kad B.Šo yra pareiškęs, kad jei žmogus ieško rojaus žemėje, jis turėtų pamatyti Dubrovniką. Ši frazė yra gana nuvalkiota, nes aš lygiai tokią pačią buvau girdėjęs apie Armėnijos kalnuose esantį siaubingai apleistą Diližano miestą, kuris su rojumi turi tiek pat bendro kiek mūsiškis Didžiasalis. Tokios frazės yra momentinių emocijų padiktuotos ir į jas per daug dėmesio kreipti nereikia. Gal B.Šo buvo įsimylėjęs tame mieste ar pavartojęs svaigalų tiesiog.
Dubrovnikas iš tiesų gražus. Tik labai turistinis. Jis stipriai nukentėjo per Jugoslavijos karą, bet buvo greitai sutvarkytas. Kai kur senamiesčio sienose vis dar likę kulkų pėdsakų. Be eilės bažnyčių, paminklų, architektūros šedevrų, patys žymiausi Dubrovniko objektai yra prie miesto ribos esantis Franjo Tudmano tiltas ir senamiestį juosianti miesto siena.
Ant Tudmano tilto stoja turbūt kiekvienas turistų automobilis ir masiškai fotografuoja. Beveik dviejų kilometrų Dubrovniko miesto gynybinė siena stovi jau nuo XIX amžiaus. Dabar ji tarnauja turistams. Sienos viršumi galima apeiti dalį senamiesčio ir grožėtis vaizdu iš viršaus.
Miesto trūkumas yra nuolatinis stumdymasis žmonių minioje. Per karštį tai ypatingai sekina. Taip pat čia yra aukštesnės kainos nei kitur Kroatijoje ir painus gatvių tinklas vairuotojams.
Dubrovnikas yra kelio Kroatijoje pabaiga. Kažkaip greitai mes čia. Atgal sukti dar nesinori, o ir laiko dar šiek tiek yra. Kodėl jo neišnaudojus aplankant jau visai šalia esančią Juodkalniją? Ir vienu gražiausiu jos epizodu laikomą Kotoro miestą.
