Tai, kad Kroatijos salose galima atrasti tikrų tikriausią rojų, puikiai žino Korčuloje gyvenimą kurianti ir gausų gyvenimiškos patirties bagažą sukaupusi Elina Adlytė Šulenta. Su moterimi kalbėjomės apie jos pirmąsias keliones, gyvenimo viražus ir įsižiebusią meilę Kroatijai. Minties traukti į kelionę po Kroatijos salas po pokalbio vėl negaliu iš smegenų išmesti.
Pirmą kartą užsienyje apsilankė prieš keturis dešimtmečius
Pasakodama apie savo pirmąsias pažintis su kitomis kultūromis, Elina iš karto paprašo ją stabdyti, jeigu per daug išsiplėstų. Moteris teigia, kad galėtų parašyti istorijų apie džiugias pažintis ir gyvenimą papuošusius atsitiktinumus kupiną romaną.
„Dar vaikystėje su mergaičių choru „Liepaitės“ nemažai keliavome po Lietuvą, o 1981 metais su jaunimo choru vykome į festivalį, vykusį Vengrijoje, prie Balatono ežero. Tuomet man, dar šešiolikmetei paauglei, buvo neįtikėtinai įdomu pamatyti, kad už šiek tiek daugiau nei tūkstančio kilometrų kultūrinė aplinka yra pastebimai kitokia. Tuomet galvoje pradėjo kirbėti noras atrasti daugiau“, – apie pirmuosius įspūdžius pasakoja moteris.
„Tapusi pilnamete, pradėjau keliauti į tuometinę Rytų Vokietiją, kurioje gyveno tėvelių draugai. Tada pirmą kartą aplankiau Berlyną, Potsdamą, Drezdeną. Be to, vienu momentu sužinojome, kad su sovietiniais pasais galima 24 valandoms pereiti į kitą Berlyne pastatytos sienos pusę ir pasidairyti kapitalistinėje Berlyno dalyje. Pamačiusi vakarietišką spindesį, jau buvau visiškai tikra, kad noriu aplankyti kuo daugiau šalių, pažinti jų žmones, tradicijas ir papročius“, – priduria, pasakodama apie atsiradusį nenužudomą norą pažinti.
Ribotas galimybes nustelbdavo įspūdžiai ir netikėtos pažintys
Devintajame dešimtmetyje Elina aplankė ir daugiau valstybių. Moteris pasakoja, kad keliauti tuo laikotarpiu tekdavo tik traukiniais. Ir nors galimybės keliauti buvo pakankamai ribotos, nes vizą išvykti į užsienį buvo galima gauti tik vieną kartą per dvejus metus, jas nustelbdavo iki šiol atmintyje išlikusios pažintys. Be to, už kelionių gausą pašnekovė dėkinga ir tėvams.
Štai kartą su artimaisiais keliaudama traukiniu iš Vilniaus į Berlyną, moteris susipažino su lenke, vardu Jadvyga, o pažintis baigėsi nuostabia jos ir sesers kelione po Lenkijos pietinę dalį: „Su nauja drauge aplankėme Varšuvą, Krokuvą ir Vroclavą. Be to, tuo metu kaip tik buvo švenčiamos Žolinės. Buvo sunku patikėti, kad kaip garsiai švenčiama religinė šventė. Lietuvoje tuo metu tai buvo visiškai neįprasta.“
„Prie mano kelionių labai prisidėjo ir mano tėvai, kurie dar nuo studijų laikų turėjo draugų keliose užsienio valstybėse. Dėl to pirmą kartą apsilankiau tuometinėje Jugoslavijoje, kur, lankydami mamos draugę, apsistodavome Liparo miestelyje arba dabartinės Serbijos sostinėje – Belgrade. Traukiniu iki Belgrado tekdavo dardėti dvi paras, tačiau nuobodu nebūdavo. Juk tai puikus laikas naujoms pažintims ir negirdėtoms istorijoms!
Būtent traukinyje gimė ir kita puiki pažintis su istorikų šeima iš Maskvos. Vėliau buvau pakviesta į Maskvą, kurioje per savaitę aplankiau ir pamačiau visą glėbį įdomių vietų. Taigi, nors kelionės būdavo ilgos, patirtis – nepamirštama“, – priduria.
Kelionės į Jugoslaviją baigėsi meile ir 23 gyvenimo metais Serbijoje
Kelionės pašnekovei atnešė ir pirmąjį tikros meilės jausmą. Elina pasakoja 1990 metais Belgrade susipažinusi su žaviu vaikinu, vėliau tapusiu jos sutuoktiniu. Todėl, sudalyvavusi 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiuose prie Vilniaus televizijos bokšto, ji išvyko į Belgradą. Tiesa, vėliau sekę 23 gyvenimo metai, anot moters, buvo labai nelengvi. Juos temdė kariniai konfliktai, dešimtmetį nuo 1991 metų vykę vadinamieji Balkanų karai. Per šiuos metus žlugo Jugoslavija, Belgradas liko Serbijos ir Juodkalnijos sudėtyje, o Juodkalnijai paskelbus nepriklausomybę, tapo Serbijos sostine.
„Nebuvo lengva. Sudėtingoje aplinkoje teko auginti dukras ir dirbti. Vėliau, kai NATO bombardavo Jugoslaviją, netgi bėgti atgal į Lietuvą. Vėliau grįžau į jau suniokotą Serbiją, toliau dirbau, net ir sudėtingu laikotarpiu galėjome sau leisti nuvykti į dabartinę Juodkalniją, pailsėti prie Adrijos jūros. Be to, prieš išvykdama iš Serbijos apsilankiau ir Azerbaidžano sostinėje Baku. Už šią kelionę esu dėkinga žmonėms, kuriuos pažinau bendradarbiaudama su Azerbaidžano ambasada. Tai buvo nauji neatrasti toliai ir labiausiai kitokia kultūrinė aplinka.
Taip ir prabėgo 23 metai. Nelengvai, bet įdomiai. Užaugo dvi nuostabios dukros. Išsiskyrė keliai su sutuoktiniu. Bet tada atsivėrė durys į kitą gyvenimo etapą“, – prisimena moteris.
Rojų atrado Kroatijoje – Korčulos saloje
Pasiteiravus, tai kokie gi vėjai nupūtė Eliną į Kroatiją, ši nedvejodama patikina, kad įvyko geriausia, kas tik galėjo. Atvykusi į Korčulos salą atostogauti, ji čia rado rojų žemėje ir, negana to, susipažino su nauju gyvenimo draugu.
„Tada viskas apsivertė, ir persikėliau gyventi pas savo vyrą, kuris yra Korčulos gyventojas“, – pasakoja Kroatijos lietuvė.
„Pradžioje atrodė, kad gal aš apsvaigau nuo salos grožio, nuo naujų emocijų ar nuo pasakiškai skanaus saloje iš raudonųjų vynuogių spaudžiamo ypatingo vyno. Bet net ir šeštus metus gyvendama Korčuloje, aš vis dar apsvaigusi nuo tų pačių dalykų. Iki šiol esu sužavėta, kaip vietiniai puoselėja savo tradicijas“, – prideda.
Kultūriniai pokyčiai neišgąsdino
Persikelti iš Serbijos į Kroatiją, kaip pasakoja Elina, bent jau psichologiškai, nebuvo sunku: „Kai suvoki, kad sienų tarp valstybių beveik nėra, persikelti į naują vietą yra vienas juokas. Ypač, kai šalia yra mylimas žmogus.“
Tačiau kultūriniai skirtumai, lyginant Kroatiją, o ypač Korčulą, su Serbija – pastebimi: „Korčulos istorija glaudžiai susijusi su ja ilgai valdžiusia Venecijos respublika, taip pat su Bizantijos imperija, kadaise joje gyveno romėnai. Atitinkamai susiformavo savita architektūra, išpopuliarėjo tam tikri meno stiliai. Serbijos teritorija tuo tarpu ilgai buvo Osmanų imperijos sudėtyje, ir tai paliko pėdsaką jų kultūroje, jų virtuvėje, kasdieniame gyvenime ir švietime. Skirtumų tikrai yra, tačiau įleisti šaknis čia nebuvo sunku. Vis tik vyras vietinis, o ir aš pati komunikabili, mėgstanti bendrauti su įvairiausiais žmonėmis.“
„Be to, saloje mane gerai priėmė dar ir dėl to, kad vietiniai mėgsta ir gerbia lietuvius. Nors, paradoksalu, bet apie pačią Lietuvą nelabai ką žino. Tik Sabonį prisimena,“ – juokiasi Elina.
Siekia įsitvirtinti turizmo sektoriuje
Vien tik būti priimtai Elinai neužteko, todėl į galvą šovus klausimui „ką gi aš čia veiksiu?“, jau po kelių dienų moteris išvyko į didžiausią Dalmatijos regiono miestą Splitą, kur jos laukė keturių mėnesių kursai ir penkiolika egzaminų. Juos išlaikiusi keliautoja gavo licenciją, suteikiančią galimybę įkurti turizmo agentūrą, ir tapo gide Dubrovniko-Neretvos apygardoje.
„Buvo labai sunku, nes nieko nežinojau apie šalies geografiją ir istoriją, nebuvau susipažinusi su vietiniais įstatymais. Bet ir noras buvo didžiulis. Esu labai dėkinga vietiniams gidams, kurie padėjo pamatus pirmiems žingsniams šioje sferoje“, – pasakoja Elina.
Kursų metu keliautoja gyveno Splito centre, prie pat Diokletiano rūmų komplekso ir, kaip pasakoja, įsimylėjo šį miestą, jo dialektą, patiekalus ir atsipalaidavusius, kultūrinius renginius itin mėgstančius žmones. „Jūra, žuvėdros ir bangų šnabždesys atpalaiduoja žmones. Jie čia visiškai kitokie nei Lietuvoje,“ – priduria.
Gavusi reikiamus leidimus, Elina įregistravo turizmo veiklą ir kupina entuziazmo leidosi dirbti. Iš pradžių teko susidurti su nepažįstamu sektoriumi ir žodžio nesilaikančiais, apgaudinėjančiais žmonėmis, tačiau moteris pasakoja nuolat besigilinanti į šalies geografiją bei istoriną praeitį, taip pat besistengianti pažinti Dalmatijos gyventojų psichologiją ir įpročius. Moteris visą laiką mokosi, dirba, važiuoja į įdomias vietas, kopia į kalnus ir stengiasi nuolat tobulėti.
Gyvenimas saloje gali kelti nerimą. O, bet, tačiau...
„Kuo gyvenimas saloje išsiskiria iš įprasto gyvenimo žemyninėje dalyje? Ar kyla kažkokių papildomų rūpesčių?“, – paklausiau pašnekovės. Ir, pasirodo, kad Elinai gyventi saloje – vienas malonumas.
„Pradžioje, prieš atvykstant, galima išsigąsti nuo mintis veriančios galybės klausimų, ypač susijusių su transportu, situacijomis, kai reikalinga skubi medicinos pagalba ir panašiai. Gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad esi iš visų pusių apsuptas vandens, ypač žiemą.
Tačiau per daug jaudintis, bent jau gyvenant Korčuloje, netenka. Sala yra aprūpinta viskuo, ko reikia kasdieniame žmonių gyvenime: saloje yra mokyklos, poliklinikos, greitosios pagalbos stotys. Prireikus rimtesnės medicinos pagalbos – iš Dubrovniko per 17 minučių atskrenda malūnsparnis. Be to, gyveni ramybėje ir kuria kryptimi bevažiuotum – visada atsidursi prie nuostabios Adrijos jūros. Argi ne puiku?“, – užduoda klausimą.
Sala gali pasigirti įdomia istorine praeitimi ir gausybe lankytinų vietų
Apie namais tapusią Korčulą Elina gražius žodžius beria lyg žirnius į sieną. Pasirodo, kad pakankamai nedidelė sala, kurioje gyvena apie 16 000 gyventojų (panašiai kaip Palangoje ar Kretingoje), savyje talpina daugybę pašnekovę žavinčio istorinio paveldo ir įdomių lankytinų vietų. Be to, daugelis salos vietovių gali pasigirti tik joms būdingais radiniais, istorinėmis vietomis, netgi gėrimais.
„Pavyzdžiui, rytinėje dalyje, Lumbardos gyvenvietėje, 1877 metais buvo rastas vienas seniausių Europoje akmenyje išraižytų užrašų – Lumbarda Psephisma, kurioje pasakojama apie Korčulos saloje 4-3 a. pr. Kr. buvusią senovės graikų gyvenvietę, nurodytos tuometinių gyventojų teisės ir pareigos.
Į vakarus nuo Lumbardos yra viena seniausių salos gyvenviečių – Žrnovo kaimas. Čia nuo seno gyveno žvejai ir akmenskaldžiai. Žrnovas įdomus tuo, kad, nors jame gyvena tik kiek daugiau nei 1000 gyventojų, jame galite pamatyti daugybę mažų bažnyčių. Šalia kaimo plyti saugomas gamtos parkas Kočje, kuriame, kaip teigiama legendose, lankėsi argonautai. Teritorija pasižymi lyg iš dangaus nuleistų akmeninių luitų gausa. Čia gali pasijausti lyg patekęs į paslaptingą uolų labirintą. Be to, manoma, kad Kočje dar priešistorės laikotarpiu galėjo gyventi žmonės,“ – detaliai pasakoja pašnekovė.
„Vakarinėje salos dalyje įsikūrusi jauniausia salos gyvenvietė – Vela Luka. Čia gyventojai kone kasdien randa graikiškos ir romėniškos keramikos likučių, jais mėgsta puošti svečių namus, leidžia apžiūrėti turistams. Šalia gyvenvietės yra seniausia regione ola – Vela Spila, kuri taip pat yra viena įdomiausių priešistorę menančių archeologinių vietų Europoje. Olą aplanko daugybė turistų, joje rengiami įvairūs renginiai. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą tradiciškai organizuojamas spektaklis apie Kristaus gimimą. Jame vaidina vietiniai. Unikalus reginys.
Taip pat išskirčiau ir Blato vietovę, kur nuo seno užsiimama žemdirbyste. Blato gyventojai galėdavo gyventi visiškai izoliuotai nuo aplinkinio pasaulio, nes turėjo pakankamai žemės ūkio produktų, alyvuogių, iš vynuogių pasigamindavo vyno, jūroje pasigaudavo žuvies, be to, turėjo gėlo vandens šaltinį. Šiuo metu tai ekonominis salos centras. Šalia Blato gyvenvietės yra išlikęs antikinis akropolis, įrodantis, kad saloje 6 a. pr. Kr. vyko aktyvi prekyba,“ – prideda.
Na ir kaipgi be paties Korčulos miestelio. Anot Elinos, tai tarsi miniatiūrinė Dubrovniko kopija su nepakartojama istorija: „Siauros venecijietiškos gatvelės, namus jungiantys balkonai, trys bažnytinės brolijos su savo papročiais, Marco Polo namas (manoma, kad jis gimė būtent Korčuloje – aut. past.), Šv. Morkaus katedra ir vaizdas į kanalą iš varpinės, kur gimsta gražiausios Korčulos miestelio nuotraukos.“
Kroatijos ir Korčulos virtuvės ypatumai
Pasakodama apie kroatišką virtuvę Elina nedvejodama išskiria šviežią, vietinių žvejų pagautą žuvį, žalumynus, būtinai paskanintus alyvuogių aliejumi ir, žinoma, nepamiršta naminio vyno. Anot pašnekovės, Dalmatijos virtuvė pasižymi ir skaniais kepiniais, kai kuriuose patiekaluose jaučiama Italijos dvasia. Vis dėlto, pakrantės maistas paprastai išsiskiria būtent žuvies ir žalumynų gausa.
Iš kitų tradicinių šalies patiekalų galima išskirti rūkytą ir vytintą Dalmatijos regiono kumpį su prieskoniais Dalmatinski pršut, dideliame inde kepamą įvairią mėsą su bulvėmis ir daržovėmis – Peka, kuri žavi persismelkusiais skoniais ir kvapais. Taip pat čia mėgstamas itališką rizotą primenantis Rižot, lėtai troškintos jautienos, dažnai patiekiamos su itališkais gnocchi kukuliukais patiekalas Pašticada. Šalyje (ypač kontinentinėje dalyje) labai populiarus vietinis desertas – graikiniais riešutais ar uogiene įdaryti lietiniai blynai, vadinami Palačinka.
Korčula, tuo tarpu, turi savo išskirtinumų: „Vienas tradicinių salos patiekalų – rankų darbo makaronai su jautienos gabaliukais, vadinami Žrnovski makaruni. Taip pat Korčuloje mėgiami ir kiti makaronų patiekalai su įvairiais priedais, tarp jų malta mėsa, žolelių padažais. Planuojantiems apsilankyti taip pat pasiūlyčiau neaplenkti Korčulos miestelyje esančios cukrainės Cukarin, kurios šeimininkė pagal senovinius receptus gamina sausainius su mandarinais, apelsinais, citrinomis, migdolais, graikiškais riešutais ir šokoladu. Dažnas ragautojas amą praranda.
„Sala taip pat turi savo tradicinį devynių laukinių žolelių rinkinį, vadinamą Gruda, kuris renkamas kai bunda gamta. Žolelės paprasčiausiai įdedamos į puodą su verdančiu vandeniu, apverdamos ir valgomos su alyvuogių aliejumi prie mėsos ar žuvies patiekalų. Skonis ir aromatas nepakartojamas. Tik reikia gerai žinoti ką rinkti, kad nuodingų augalų neprisivalgytum.“
Ką Kroatijoje aplankytų dar kartą?
Pokalbio pabaigai paprašiau pašnekovės įvardinti jai labai patinkančias salos bei šalies vietas. Tas, kurias aplankytų dar kartą ir dar svečius nusivežtų. Juk tai puikus kelrodis planuojantiems aplankyti šią nuostabią šalį!
Elina dar kartą pamini Vela Spila olą ir Korčulos miestą bei išskiria galybę kitų įdomių objektų: „Man nepakartojamus įspūdžius paliko apsilankymas prie Neretvos upės esančiame Opuzen miestelyje, kuriame vyksta tradicinis, kelias dešimtis tūkstančių dalyvių ir žiūrovų pritraukiantis valčių maratonas. Netoli nuo šio miestelio yra buvęs senovės romėnų miestas – Narona, jame įkurtas įspūdingas archeologijos muziejus. Taip pat pasiūlyčiau aplankyti Biokovo kalnus, kuriuose, beveik aukščiausioje vietoje, yra statoma stiklinė apžvalgos aikštelė, veiksianti nuo 2021 metų. Verta pamatyti Konavlės apylinkes, Sokol Grad tvirtovę ir Kliso tvirtovę, kurioje, kaip ir Splite, Dubrovnike bei Šibenike, buvo filmuojamas serialas „Sostų karai“.
Grožėkitės karstiniu Modro ežeru ir Ljutos upe su senoviniu Konavlės vandens malūnu. Nuvykite į Zadarą, Krka nacionalinį parką, Trogirą, Mijeto salą (čia nacionaliniame parke plyti du sūriavandeniai ežerai, o vieno jų viduryje esančioje saloje pastatytas vienuolynas – aut. past.), savo išskirtiniais kaminais išsiskiriančią Lastovo salą, aplankykite Omišą ir išbandykite plaukimą pripučiamais plaustais Cetinos upe. Paragaukite Pelješo pusiasalio vyninėse spaudžiamo vyno ir aplankykite Orebičą, iš kurio kilo daugybė žinomų Kroatijos kapitonų. Šalia šio uostamiesčio, Viganj vietovėje veikia plačiai žinoma buriavimo bazė: joje susirenka buriuotojai iš viso pasaulio.
Na, o vieni, man asmeniškai, įspūdingiausių objektų yra seniausios Europoje Stono druskos kasyklos ir Stono gynybinės sienos, – antra pagal ilgį išsaugotų įtvirtinimų sistema pasaulyje.“
Pokalbio pabaigoje moteris pasidžiaugia, kad Korčulos salos dar nespėjo okupuoti per didelės minios turistų, todėl pažinti ar tiesiog puikiai pailsėti pasiryžę keliautojai, ypač lietuviai, saloje yra labai laukiami. Tad, jeigu Blato vietovėje ar kitose salos vietose sutiksite šią jaunatvišką moterį – nebijokite užkalbinti, Elina mielai papasakos jums negirdėtas istorijas iš Korčulos salos gyvenimo!
