Taip iki Taičio salos nesustodami plauksime penkias paras.
Apie tai, kaip į pensiją išėjusi pora susiruošė vykti į kelionę aplink pasaulį, skaitykite čia.
Penkios dienos plaukimo
Jau trečia para vandenyne, kuris gerokai ramesnis, bangos mažesnės. Pirmąją dieną dar lijo lietus, tačiau antrąją dieną orai, kaip ir žadėjo kapitonas, pastebimai pagerėjo: lietaus buvo vis mažiau, vėjas silpnesnis, o kartais ir saulė išlįsdavo. Svarbiausia, kad orai sparčiai šilo. Oro temperatūra jau siekė 26–29 laipsnius, o vandens, kaip pranešė kapitonas, – 25. Ir ant denio darėsi malonu išeiti, nors mums buvo ne ką mažiau gražu ir įdomu stebėti didžiules audringo vandenyno bangas bei jausti vėjo jėgą. Ypač, kai stovėdamas ant milžiniško laivo-miesto denio jautiesi visiškai saugus.
Po gana ilgo ekskursijų maratono Havajuose bandėme grįžti prie sveikesnio gyvenimo būdo, kurį ligos ir ekskursijos buvo visiškai išbalansavusios. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad per ekskursijas dažnai pėsčiomis tekdavo nueiti net ne vieną mylią.
Na, o šiandien mes kertame pusiaują ir Neptūno šventei oras nuostabus. Temperatūra – 29 laipsniai, vėjas gaivinantis, todėl saulė kandžiojasi ne per stipriausiai. Taigi 11 val. kapitonas visus pakvietė į viršutinį denį prie baseinų dalyvauti krikštynose tų, kurie pirmą kartą gyvenime kerta ekvatorių.
Smagu buvo žiūrėti, kaip visi „pirmokai“ (mes savęs prie tokių nepriskyrėme, nors pusiaują esame kirtę tik skrisdami lėktuvu) buvo pakrikštyti ir Neptūnui reikalaujant (kad įgautų reikiamos energijos) apipilti pomidorų tyre, miltais, pienu, kakava, kiaušinių tyre ir dar kažkuo. Trumpiau tariant, ant visų krikštijamųjų galvų susiformavo mišinys beveik visų komponentų geram pyragui iškepti. O po to visi – ir krikštijami, ir pats Neptūnas su savo komanda – tapo labai energingi ir sušoko į didįjį baseiną. Buvo daug juoko ir linksmybių.
Hilas – pirmas uostas Havajuose
Manau nesuklysiu tvirtindamas, kad Havajai – daugelio mūsų, lietuvių, svajonė. Ypač turint galvoje, kad vien patekti į Havajus reikalingos gana didelės sąnaudos. Iš Lietuvos nusigauti į priešingą Žemės rutulio pusę yra ne tik yra brangu , bet ir gana sudėtinga, o ir laiko užima daug. Nors netikrinau, tačiau nemanau, kad viešbučiai Havajuose galėtų būti pigūs (bent jau nekilnojamasis turtas, anot gidų, čia – labai brangus).
Man nuskilo – plaukiant aplink pasaulį už dyką pakeliui (lyg tarp kita ko) priplukdė į Havajus, taip pat už dyką gyvenau ir ištaiginguose namuose (apie šiuos ir kitus pasaulinio kruizo privalumus padiskutuosime kitą kartą).
Bet kokiu atveju, planuojant šį kruizą, Havajai mums, pensininkams, buvo viena iš geidžiamiausių kruizo „stotelių“. Havajai mums atrodė kaip sodrus ypatingos egzotikos, nepakartojamo grožio ir neišdildomos romantikos derinys. Ir, reikia pasakyti, kad pagrindiniai mūsų lūkesčiai tikrai išsipildė: Havajai – gamta, žmonės, miestai – mus sužavėjo. Norisi sakyti „ačiū MSC, kad mus čia atvežėte“, bet su savo ekskursijų organizavimu MSC mus baigia galutinai nuvilti.
Po keturių parų plaukimo iš San Fransisko ryte pasiekėme pirmąjį uostą Havajuose – nedidelį Hilo miestelį (apie 34 tūkst. gyventojų), esantį didžiausioje Havajų salyno saloje, kuri ir vadinasi Hawaii. Kadangi Hilui aplankyti buvo numatyta tik viena diena, mes vėl iš anksto nepasiruošėme, todėl daug negalvoję nusipirkome MSC ekskursiją – apžvalginį turą. Ekskursija buvo labai prasta: visų pirma, labai trumpa (ką gali pamatyti per 2 val.?) Mus vežė pro miestelį, pro jo japonišką sodą, nuvežė prie taip vadinamojo vaivorykštės krioklio (labai gražu), trumpam išleido miestelio parke ir vėl nuvežė prie laivo, kuris stovėjo šiek tiek atokiau nuo miestelio.
Taigi, praktiškai tik iš autobuso pamatėme, kokia graži gamta ir koks gražus miestelis. Kadangi iki laivo išplaukimo dar buvo laiko, supykę dėl tokios MSC ekskursijos, į miestelį grįžome patys. Nors tai nebuvo taip paprasta, bet, kombinuodami visuomeninį transportą su ėjimu pėsčiomis, mes sėkmingai pasiekėme miestelį ir taip pat sėkmingai grįžome. Ir jau kelintą kartą pasižadėjome daugiau nebepirkti MSC ekskursijų.
Pirmiausia mus Havajuose pribloškė labai vešli augmenija. Nors tropikų klimato zonoje mes jau lankėmės (Karibai ir Lotynų Amerika), bet Havajuose augmenija ypatinga ir skiriasi nuo floros kituose tropikų kraštuose. Nekalbant apie vešlumą ir žalumą, Havajuose auga kitokie, labai įdomios formos medžiai. Kaip paaiškino gidai, dauguma jų vietiniai, bet yra ir atvežtinių, kuriems Havajų klimatas labai patiko. Tikrai labai egzotiški, paslaptingi, kartais net bauginantys, bet nuostabūs medžiai.
Labai sužavėjo daugybes kamienų, o iš tikrųjų – oro šaknų, turintys medžiai banjanai (banyan), atvežti iš Indijos, vaivorykštinis eukaliptas, labai gražūs skėtiniai medžiai, kurių laja skėčio formos, mango medžiai, papartmedis (taip, papartis Havajuose yra medis, o ne žolė) – tai tik keletas tų egzotiškų medžių. Havajuose labai daug žydinčių medžių, gėlių. Ir, žinoma, žaviosios orchidėjos, kurių girliandomis mus papuošė vos atvykus į Havajus.
Į miestelį mes grįžome vien dėl japonų sodo. Pats Hilas – ramus ir gražus miestelis. Gražus daugiau savo gamta ir ramia aplinka, nes tokių išpuoštų ir spalvingų namų, kaip Koronado saloje, San Fransiske, čia nematėme. Tačiau, kaip ir visur JAV, čia tvarkinga ir švaru. Nėra nei aptriušusių pastatų, nei nesutvarkytų ar šiukšlinų gatvių, ko gana daug prisižiūrėjome Karibuose ir Lotynų Amerikoje.
Hilo japonų sodas – didžiausias už Japonijos ribų. Tikrai yra kur akis paganyti. Ir gražu, ir japoniškai jauku. Apėmė pavydas – hiliečiai gali kasdien jame vaikščioti, ilsėtis, iškylauti ir pramogauti. Beje, pėsčiomis grįždami į laivą pakeliui regėjome daug parkuose, paplūdimiuose ar tiesiog ant žolės prie gatvės iškylaujančių šeimų (Hile mes buvome šeštadienį). Viskas ten šalia ir viskas vienodai švaru, tvarkinga bei gražu. Kur nori ten sėskis, maudykis ar užkandžiauk.
Hile aplankėme tikrą havajietišką ūkininkų turgų. Daug nematytų ir nežinomų daržovių bei vaisių, o mums pažįstami vaisiai ir daržovės čia daug gražesni, didesni ir, žinoma, šviežesni. Parduotuvės taip pat solidžios ir tvarkingos, net renkantis pagal asortimentą, nors apsipirkti jose nėra pigu. Labai įdomu užėjus į parduotuvę pamatyti gyvai atliekančius amerikietiškai havajietiško stiliaus muziką muzikantus.
Honolulu
Palikę Hilą per naktį atplaukėme į Havajų sostinę Honolulu, esančią Oahu, kitoje Havajų salyno saloje. Ryte, įplaukiant į uostą, Honolulu nustebino didmiesčio vaizdais. Nors Honolulu dangoraižiai ne tokie aukšti, kokius matėme San Fransiske ar dar didesniuose pasaulio didmiesčiuose, tačiau jų tiek daug, kad atrodo, jog tai turėtų būti milijoninis miestas. Tas įspūdis sustiprėjo aplankius patį miestą. Ne tik dangoraižiai, bet ir kiti visi kiti pastatai, gatvės, parkai, architektūra, infrastruktūra buvo kaip tikro didmiesčio, didelio ir įspūdingo masto.
Smarkiai nustebome, sužinoję, kad Honolulu gyvena tik apie 350 tūkst. žmonių, t.y. žymiai mažiau negu Vilniuje ir net Kaune. Žinoma, skaičiuojant turistus Honolulu, žmonių yra gerokai daugiau, o ir dangoraižiai – daugiausia viešbučiai. Vilnius, kaip didmiestis (jeigu jį, apskritai, galima pavadinti tokiu), beviltiškai pralošia Honolulu. O dar kai didmiestis stovi tokioje klimato zonoje ir apsuptas tokios gamtos. Honolulu – tikrai įspūdingas miestas.
Po daugkartinių nesėkmių su MSC ekskursijomis laive mes jų jau nebepirkome (nors į bilieto kainą įtrauktomis ekskursijomis MSC ir toliau naudojamės). Neieškojome Honolulu ir vietinių ekskursijų. Vos išlipus iš laivo mums buvo pasiūlyta nemokama kelionė į Honolulu centrą Vaikiki prie prekybinio centro bei atgal, panaši į Vilniuje kursuojančius autobusus į Gariūnus, o pačiame mieste – net keli turistinių turų („kur nori įlipi, kur nori išlipi“) maršrutai. Tad mes pasirinkome savarankiškai apžiūrėti Honolulu didmiestį.
Honolulu centras vadinamas Vaikiki. Tai havajietiškai reiškia „sraunus vanduo“. Vaikiki yra vandenyno pakrantė, kurioje išsirikiavę stūkso viešbučiai-dangoraižiai, garsus ir labai populiarus banglentininkų paplūdimys, kavinės, restoranai, klubai ir, žinoma, parduotuvės, tiek pasaulinių prekės ženklų, tiek JAV parduotuvių tinklai. Mūsų nuomone, Havajuose yra pastebimai brangiau negu žemyninėje JAV. Brangus nekilnojamas turtas, brangūs viešbučiai, brangesnės ir prekės.
Žinoma – kaip gi Havajuose neišsimaudyti? Maudynės buvo mūsų svajonės dalis, juolab, kad paplūdimys stūkso pačiame miesto centre. Havajuose apstu banglentininkų, nes salas skalauja beribės Ramiojo vandenyno platumos, ir aukštų bangų čia niekada netrūksta net ramiu oru. Vaikiki paplūdimyje stovi paminklas havajiečių senovės banglenčių sporto populiarintojui, šiuolaikinio banglenčių sporto tėvui, Havajų hercogui Paoa Kuhanamokui (1890–1968), aktoriui, verslininkui, penkis kartus tapusiam olimpiniu plaukimo čempionu.
Honolulu matėme daug paminklų, tarp jų – ir monumentų buvusiems vietiniams monarchams, tokiems kaip karalius Kamehameha I, kuris apie 1783 m. įkūrė Havajų karalystę, bei paskutinei karalienei Lili‘uokalani, XIX a. pabaigoje mėginusiai išlaikyti monarchiją Havajuose, bet nesėkmingai. Beje, 1893 m. nuvertus karalienę amerikiečiai plantatoriai, padedant JAV, trumpam (1894–1898 m.) įkūrė Havajų respubliką, greitai „pasiprašiusią“ būti prijungta prie JAV. Nuo tada Havajai – JAV teritorija, o 1959 m. Havajai tapo penkiasdešimtąja JAV valstija. Amerikiečiai ilgai skriaudė ir engė havajiečius, kaip ir juodaodžius žemyninėje JAV. Havajiečiai savo teises pradėjo atgauti tik nuo XX a. septintojo dešimtmečio. Amerikiečiai net atsiprašė už skriaudas.
Honolulu yra vieninteliai visoje JAV teritorijoje stovintys karaliaus rūmai. Parlamento, senato ir bendruomenių rūmų, pastatas, kiti valdžios įstaigų pastatai atrodo labai solidžiai. Honolulu viskas yra labai tvarkinga, daug medžių, prižiūrėtos pievelės, architektūra žavi bei įdomi, puikios kokybės pastatai. Apskritai, Havajuose, kaip ir visoje Amerikoje, labai tvarkinga ir švaru.
Havajuose labai daug japonų – tiek vietinių, tiek turistų. 1920 m. net 43% Havajų gyventojų buvo japonų kilmės. 2000 m. Havajuose japonų buvo 21%. Honolulu daug kur matosi užrašai ne tik anglų ar havajiečių, bet ir japonų kalba. Kursuoja net specialūs turistiniai autobusai, skirti japonų turistams, nes visi užrašai ant jų – tik japonų kalba.
Įdomybė – Vikipedijos pavadinime pavartotas havajietiškas žodis wiki – „greitas, skubus“.
Karinė tema
Miesto turo autobusas nuvežė mus ir į seniai užgesusio ugnikalnio krateryje įkurtas Nacionalines memorialines Ramiojo vandenyno kapines. Šiose labai įspūdingose ir gražiai sutvarkytose po Antrojo pasaulinio karo įkurtose kapinėse ilsisi JAV karių ir nusipelniusių civilių, žuvusiųjų įvairiose Ramiojo vandenyno kariniuose konfliktuose nuo pirmojo pasaulinio karo iki pastarųjų metų, įskaitant Perl Harboro aukas, palaikai . Kapinėse palaidota virš 50 tūkst. palaikų.
Važiuojant į užmiesčio ekskursiją gidas parodė garsią didžiulę karinę ligoninę, kurioje buvo ir yra gydomi visi karinių operacijų metu Ramiojo vandenyno baseine sužeisti JAV kariškiai, tarp jų – ir nukentėjusieji Antrajame pasauliniame kare, Korėjos ir Vietnamo karuose bei kituose konfliktuose .
Ekskursijos
O dabar sugrįžkime prie likusių MSC ekskursijų Havajuose. Kaip jau minėjau, MSC ekskursija Hilo miestelyje mus nuvylė. Nuvylė ir į kruizo kainą įskaičiuota ekskursija į Honolulu, į Pearl Harborą, t. y. į karinį uostą, kuriame japonai 1941 m. gruodžio 7 d. netikėta aviacijos ataka sunaikino didžiąją dalį JAV Ramiojo vandenyno laivyno. Mus autobusu atvežė prie milžiniško memorialo įėjimo, išleido be jokios informacijos, ką ir kaip galima apžiūrėti, ir liepė laiku, t.y. po pusantros valandos, grįžti. Tiek ir tespėjome – užbėgome į vieną iš muziejų ir pavaikščiojome po įėjimą į memorialą.
O visi memorialo laivai ir muziejai išdėstyti didžiulėje teritorijoje. Tam, kad juos galėtume aplankyti, reikia laiko, be to, dar reikia pirkti bilietus ir taip toliau. Todėl mūsų bendrakeleiviai lietuviai nutarė pasilikti ir viską apžiūrėti. Ir, kaip pasakojo, neapsiriko. Aplankė keltą muziejų ir laivų. Mes tik spėjome susidaryti vaizdą, kad amerikiečiai labai gerbia Perl Harboro aukų atminimą ir pyksta ant japonų.
Nors ir nusivylę MSC organizuojamomis ekskursijomis, mes laive nusipirkome labai brangią, 123 eurus vienam žmogui kainavusią ekskursiją į žinomą Havajų vietą – Germaine‘s Luau, t. y. į havajietišką pasilinksminimo centrą, tai yra lauko restoraną, kuriame vyksta etnografinis šou. Iki šiol nei Karibuose, nei Lotynų Amerikoje dar nebuvome ragavę vietinio maisto. Gatvėse ar kavinėse to daryti neišdrįsome, o ir MSC to nerekomenduodavo sveikatos saugumo sumetimais. Be to, norėjosi pamatyti taip reklamuojamą havajietišką etnografinę kultūrą.
Ši ekskursija mums paliko savotišką įspūdį. Žinoma, maistas, dainos ir šokiai patiko, tačiau atmosferą gadino merkantiliškas ir kičinis amerikietiškas prieskonis. Net ir programa pradžioje buvo menkai susijusi su havajietiška autentika. Tik vėliau artistai pateikė visą puokštę havajietiškos bei polinezietiškos autentikos. Beje, po šios ekskursijos į šou už 40 kilometrų nuo laivo, tikros havajiečių autentikos mes dar spėjome paragauti pačioje „Magnificoje“ – matėme havajiečių folkloro ansamblio koncertą laivo viršutiniame denyje. Ir, ko gero, tai buvo tikrai mažiau komercinis, tikresnis havajietiškas folkloras. Gal mes per daug kimbame prie detalių, tačiau visa šios išvykos organizacija, turint galvoje jos kainą, mums nelabai patiko.
Galima teigti, kad Havajai pateisino lūkesčius. Daugeliu atvejų radome tai, ko tikėjomės, kai kas net maloniai nustebino. O vartotojiškumą galima išvysti ne tik Jungtinėse Valstijose ir tokiose šių teritorijose, kaip Havajai, bet kartais ir Lietuvoje.
