Unikali simbolika ir stilius
2008 m. pabaigoje kryždirbystės tradicija buvo įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tyrinėtojai teigia, kad lietuviškas kryždirbystės menas yra unikalus, neturintis analogų pasaulyje. Viena iš priežasčių – unikali kryžių simbolika. Pasaulyje kryžiai paprastai reiškia kančią ir tikėjimą, o Lietuvoje kryžius buvo ne tik religinis, bet lietuvybės, kovos už laisvę simbolis. Be to, nepaisant dažnai nepalankių istorinių aplinkybių, kryždirbystės menas išliko daugiau nei 400 metų, perduodamas žodžiu ir praktiškai iš kartos į kartą.
Įdomu tai, kad kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryžiai skyrėsi savo stiliumi ir dydžiu. Aukštaitijoje statyti labai aukšti, kartais iki 3 metrų koplytstulpiai, Dzūkijoje labiau mėgtos koplytėlės, Mažojoje Lietuvoje kryžiai buvo žemi, o koplystulpių vietos meistrai visai nekūrė. Miškingiausiose Lietuvos dalyse kryžiai ir koplytėlės būdavo tvirtinami prie medžių (tokių galima pamatyti ir dabar, pavyzdžiui, keliose Labanoro girios vietose). Suvalkijoje mėgtos kryžių dekoracijos su augalų motyvais. Žemaitijoje kryžiai taip pat buvo aukšti ir masyvūs, čia labiausiai išplėtotas mažosios skulptūros menas.
Vinco Svirskio palikimas
Sakoma, kad kryždirbystė įamžina visos Lietuvos tikėjimą, gyvenimą ir kultūrą. Kryždirbystės paslaptys perduodamos iš kartos į kartą, o gražiausių kryžių galima pamatyti įvairiose Lietuvos vietose, muziejuose ir pas iki šiol kuriančius kryždirbius. Žymiausia su šiuo liaudies menu susijusi Lietuvos vieta – Kryžių kalnas (Šiaulių raj.), kuriame kryžiai statomi nuo XIX a. Kalnas buvo kelis kartus sunaikintas, tačiau kaskart atkurtas. O štai svečiuojantis Klaipėdoje galima apsilankyti Klaipėdos kalvystės muziejuje, kuriame pristatoma Mažosios Lietuvos kryždirbystė nuo XIX a. iki XX a. pr.
Vienu svarbiausių kryždirbystės tradicijos nešėjų laikomas Vincas Svirskis (1835–1916 m.), kurio kryžiai pelnytai vadinami kryždirbystės šedevrais. V. Svirskis buvo išsilavinęs, bendravo su knygnešiais ir net pats platino uždraustas knygas. Drožinėti pradėjo dar vaikystėje, o suaugęs eidavo iš kaimo į kaimą, kurdavo kryžius ir taip pragyvendavo. Meistras sukūrė daugiau nei 200 ąžuolinių koplytstulpių ir kryžių Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Truskavos apylinkėse. V. Svirskio kūriniai nepalieka abejingų – kryžių ir koplytstulpių aukštis siekia 4–5 m, juos puošia reljefai su šventaisiais. Kryždirbys palaidotas Surviliškyje, o išlikę žymiausi kūriniai stovi Ibutoniuose, Iciūnuose, Bakainiuose ir kt. (kai kurie originalai perkelti į muziejus ar restauruojami).
Vėlių šventė
Lietuviai statė kryžius nuo XV a., jais norėdami paminėti mirusius artimuosius ir pagerbti dvasias. Protėviai joms dėkojo, tikėjosi sulaukti malonės, apsaugos ir dvasinės ramybės. O kartą metuose mirusiuosius pagerbdavo ir šventės, vadintos Ilgėmis, metu. Ilgės būdavo švenčiamos spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kapinėse ir namuose.
Prieš įsigalint krikščionybei Ilgių metu taip pat būdavo kepama duona, aukojami gyvuliai, grojama, dainuojama, žaidžiama. Dvasių palankumui pelnyti įvairiose namų vietose buvo išdėliojama maisto ir gėrimų. Įsigalėjus krikščionybei Ilges pakeitė Vėlinės. Laikui bėgant senieji papročiai išnyko, o dabar pagrindinis šventės akcentas – kapinių lankymas. Be to, prieš Vėlines stengiamasi sutvarkyti visus, net ir apleistus, kapus, kiekvienam mirusiajam uždegti po žvakutę.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
