Liūdesys šioje šalyje lošia kortomis su džiaugsmu, o turtas – su skurdu. Mąsliose kubiečių akyse išvydus užsienietį sužimba viltis, nes kasmet augantis turizmas žada geresnę ateitį. O pažiūrėti čia tikrai yra ką.
Plaukte per aukso pintinėlę
Eskambrajaus kalnuose telkšančio vienintelio Kubos kalnų ežero pavadinimas čiabuvių kalba reiškė aukso pintinėlę. Kodėl jie taip romantiškai vadino trišakį vandens telkinį, jau niekas nepasakys – neliko nei senųjų gyventojų, nei jų kalbos, nei raštų. Galima tik spėlioti, kad Hanabaniljos ežero dugne paslėptas lobis ar nuskendo kokios brangenybės. O ir pats ežeras išsipūtė – dabar čia tyvuliuoja didžiausia šalies užtvanka.
Kol Hanabaniljos prieplaukoje laukiame laivo, pabėgėju vienu gamtos taku, paskui – kitu, mėgindama žvilgtelėti, kas auga pintinėlės krantuose. Žemėlapyje ji panaši į tripirštį lapą, kurio pirštus vieną nuo kito skiria įsiterpę kalnų gūbriai. Iš prieplaukos galima nuplaukti į El Ničo krioklius, kuriuose karščiausiomis dienomis mėgsta mirkti kubiečiai, bet mūsų maršrutas veda į kitą pirštą: išlipę pačiame jo smaigalyje šoksime į karinį sunkvežimį ir leisimės į Topes de Collantes gamtos parką.
Collantes kalvos kvepia kava
Į šiaurę nuo Trinidado nusidriekusį Topes de Collantes parką iš tikrųjų sudaro keli vienas su kitu susiliejantys nacionaliniai parkai. Tai maždaug aštuonių dešimčių kilometrų ilgio ir tokio paties pločio kalvotas žemės plotas, apaugęs vešliais miškais. Aukščiausia parke – 1400 m Šv. Jono viršūnė, o kitos banguoja maždaug 800–900 m aukštyje. Šiose saugomose teritorijose kartu su daugybe retų augalų ir gyvūnų rūšių gyvena per du tūkstančius žmonių.
Rusiškas karinis sunkvežimis trisdešimties metų amžiaus, bet naujai dažytas bei rūpestingai prižiūrėtas, kaip ir keliasdešimt tūkstančių po Kubos miestus važinėjančių garbaus amžiaus amerikietiškų automobilių. Įsitaisau priekabos priekyje ir atsiraitau brezentą – jis skirtas prisidengti nuo drėgnuoju sezonu netikėtai pakrapijančio lietaus. Vairuotojas rodo į debesį, bet nekreipiu dėmesio – smagiau, kai pro ausis švilpia vėjas, o į kaktą atsimušinėja vabzdžiai. Užbirbia motoras ir pasileidžiame molėtu keliuku.
Miške maloniai drėgna ir gaivu, o akims tikras poilsis: nuo kalvelių atsiveria sodriai žali kilimai, abiejose kelio pusėse nuo medžių svyra lianos, veši paparčiai, orchidėjos, skraido dideli ir maži drugiai. Stabtelėjus girdėti, kaip tarp lapų šiurena driežai ir įvairiais balsais čirpauja spalvoti paukščiai. Po kelių minučių koncertą užtildo iš dangaus pasipylęs lietus. Vairuotojas atsisukęs juokiasi, duoda suprasti koks buvo teisus. Užraitau brezentą, bet, vos baigiu darbą, lietus liaujasi. Tokie Kubos lietūs – gal ir neverta išsigąsti.
Riedame aukštyn ir žemyn, vėl aukštyn ir vėl žemyn, išlipame pailsėti ir pasigrožėti miškingais toliais. Ilgėliau stabtelime kavos muziejuje. Eskambrajaus kalnai – viena iš keturių pagrindinių kavos auginimo zonų saloje. Muziejuje vyrukas kuoka trina kavos pupeles medinėje trintuvėje, kitas sukiojasi prie virdulio su kepurės dydžio drobiniu filtru. Taip Kuboje tradiciškai ruošiama kava. Iki patenka į trintuvę, kavos pupelės skrudinamos, lukštenamos, sijojamos, vėl skrudinamos. Gurkšteliu iš puodelio ir tą akimirką žiūrėdama į vilnijančią žalumą turbūt visam laikui susieju kavos skonį su Kuba.
Malūnų slėnyje – vergovės pėdsakai
Pietinę Topes de Collantes parko ribą nuo Trinidado skiria dvidešimt kilometrų. Šis, maždaug pusiaukelėje nuo vieno salos galo iki kito įsitaisęs pakrantės miestas XIX a. buvo didžiulis cukraus pramonės centras, kurio apylinkėse žaliavo cukrašvendrių plantacijos, stovėjo cukraus fabrikai ir sandėliai, o prievaizdai su botagais gainiojo vergus, užkraudami jiems alinančius darbus. Vergiškojo laikotarpio pėdsakų gausu prie Trinidado nusidriekusiame Malūnų slėnyje.
Dėl palankaus klimato ir derlingos žemės ispanų laivais atvežtos cukrašvendrės Kuboje taip puikiai prigijo, kad XVIII–XIX a. sala jau buvo didžiausia pasaulyje cukraus tiekėja. Šiandien į UNESCO įtrauktame Malūnų slėnio gamtos ir archeologijos rezervate likę per 70 apleistų cukrašvendrių malūnų, kurių vieni dar gyvi, o kitų likę tik pėdsakai. Aktyviausiu cukraus gamybos laikotarpiu slėnio plantacijose dirbo per 30 tūkst. vergų. Kai dėl europiečių atvežtų ligų ir sunkaus darbo vergais paverstų vietos gyventojų ėmė mažėti, juos pakeitė juodaodžiai iš Afrikos.
Senas plantatorių sodybas kubiečiai svajoja prikelti iš numirusių, šį tą paremontuoti, įrengti jose restoranus, muziejus ar viešbučius, tačiau, matuojant kubietiškais masteliais, tam reikia grandiozinių investicijų. Tokios fazendos savo dydžiu ir užimamu plotu prilygsta dvaro rūmams kartu su pagalbiniais pastatais ir, žinoma, didžiuliais žemės plotais.
Šventas San Isidro medis
Sustojame San Isidre pažiūrėti, kaip atrodo apleista plantatoriaus sodyba. Takeliu praeiname pro akmenį – čia būta vartų. Takas veda link ilgo ir plataus, arkadomis apjuosto dviaukščio namo. Pro jį kiaurai švilpia vėjai, skraido paukščiai. Viduje paguldytos aukštos nudėvėtos durys, tarpduriuose matyti staktos, vyriai. Vieni aptaisai autentiški, dar neblogai išsilaikę, kiti jau sutrūniję, keičiami naujais. Aplinkui želia piktžolės.
Iš visų kiemo kerčių matyti aukštas bokštas, iš kurio prievaizdai sekdavo vergus, kad netinginiautų, o svarbiausia – nepabėgtų. San Isidro bokštas apsilupinėjęs, iš medinių laiptų likę vos kelios pakopos. Tačiau skalbyklos ir romo sandėlių nutrūnijusi tik antžeminė dalis, iš piktžolių raudonuoja pamatai ir mūriniai rūsiai.
Dar įspūdingiau nei rūsiai, bokštas ar pats namas atrodo kieme augantis didžiulis ceibos medis virš žemės išsikerojusiomis mėsingomis šaknimis. Pasirėmęs jomis lyg alkūnėmis jis laiko savo galvą aukštai virš visos fazendos. Kubiečiai sako, kad šis ceibas – seniausias saloje. Jis simbolizuoja vergovės pradžią. Jį čia pasodino pirmieji į Kubą atvežti vergai, kad galėtų garbinti. Net ir šiandien joks kubietis neskins nė lapo nuo šio medžio, nes jis laikomas šventu.
Staltiesių kaimelyje siuvinėja net vaikai
Netoli nuo San Isidro esanti Manakos Iznagos fazenda visai kitokia – ji virtusi turistiniu kaimeliu. Čia stovi panašus 45 m aukščio bokštas, iš kurio matyti vešlus Malūnų slėnis, o arkadomis apjuostame šeimininko name įsikūręs restoranas. Šį kompleksą 1816 m. pastatė plantatorius Alejo María Iznaga Borrellis. Bokšto viršūnėje kabėjo varpas, skelbdavęs darbo dienos pradžią, jos pabaigą ir pamaldų metą. Jis skalambydavo ir tuomet, kai vergas pabėgdavo arba kai kildavo gaisras.
Į sutvarkytą bokštą šiaip neužlipsi – apačioje sėdi vyrukas ir iš visų užeinančių renka po vieną pesą. Tačiau tai tik smulkmena, palyginti su staltiesių, servetėlių ir nėrinių prekeivių jūra, kurią reikia perbristi norint prisikasti iki bokšto.
Siuvinėja ir neria turbūt visi kaimo gyventojai, net vyrai ir vaikai, o jų rankdarbiai plevėsuoja vėjyje lyg džiūstantys skalbiniai, rodydami kelią link bokšto. Prekeiviai tokie atkaklūs, kad reikia ypatingų sugebėjimų praeiti pro šalį nieko nenusipirkus.
Trinidado linksmybės
Cukraus prekyba XIX a. pavertė Trinidadą vienu turtingiausių Kubos miestų. Akmenimis grįstas jo gatves supa spalvoti, kadaise Italijos ir Prancūzijos meistrų išpuošti kolonijiniai namai. Erdvūs, stilingi – kiekvienas drąsiai galėtų būti muziejumi ar kokiais nors reprezentaciniais rūmais. Dabar pagrindinis verslas Trinidado apylinkėse – tabako auginimas, o į UNESCO įtrauktame mieste – turizmas.
Kulniuoju akmeniniu grindiniu pro apsilupusius ir naujai dažytus namus, mane lenkia dviračiai, arklių traukiami vežimai ir pypsintys taksi automobiliai. Pastarieji – ne bet kokie, o pusės šimto metų senumo amerikietiškas antikvaras. Dailiai dažyti, skrupulingai nušveisti, populiariausia spalva – šaltibarščių. Kuo ryškesnis, švaresnis ir ekstravagantiškesnis automobilis, tuo daugiau turistų, norinčių juo pasivėžinti. Vairuotojai išdidūs, pasipuošę skrybėlėm, dantyse – cigarai.
Skveruose groja gatvės muzikantai, aikštėje trupė rodo šiurpą keliančius spektaklius. Vienas vyras ryja gyvatę, kitas kramto degančias anglis ir voliojasi ant žarijų, keturi artistai kilnoja stalą su ant jo sėdinčia moterimi – ne rankomis, o įsikandę dantimis už keturių kampų. Pro atvirus langus iš barų skamba muzika, kepėjas prie restorano varto virš ugnies ant karties pamautą paršelį.
Atsivėsinti užsuku į užeigą Bodeguita del Medio. Prie baro išsirikiavę padavėjai, išrikiuotos ir stiklinės su mėtomis ir cukraus sirupu. Trūksta tik ledo ir romo, kuriuos barmenai tuoj ištraukia iš šaldytuvo klientui paprašius populiariausio Kuboje Mochito kokteilio. Sienos nukabinėtos paveikslais su senovinės Kubos vaizdais, laikraščių iškarpomis.
Kitoje gatvėje ausys atveda prie autentiško bariuko, iš kurio muzika liejasi pro langus ir duris. Prie durų cigarų sukėjas vynioja cigarus, nė nepakeldamas akių. Barmenas nešioja molinius puodelius su kažkokiu nematytu gėrimu. „Kančančara“ – sako jis ir siūlo paragauti. Skaidrus skystis, apačioje – medus. Pasimaišau šaukšteliu kaip arbatą. Tai tipiškiausias Trinidado gėrimas, ruošiamas iš vandens, citrinos sulčių, romo ir medaus. Bariuko pavadinimas irgi toks pat – Kančančara.
Pilnos gatvės muzikos
Sriūbtelėjus kančančaros spalvoti miesto namai atrodo dar spalvingesni, plačios kubiečių šypsenos dar platesnės, o gatvės dar gyvesnės. Traukiu apžiūrėti gėlėmis ir palmėmis apsodintos nedidukės senosios miesto aikštės. Ji vadinasi Plaza Mayor – Didžioji aikštė – turbūt todėl, kad kadaise atrodė didelė. Prie aikštės stovi oranžinė Šv. Trejybės katedra, Šv. Pranciškaus vienuolynas ir Ispaniškosios kolonijinės architektūros muziejus. Trinidadą 1514 m. įkūręs Diego Velásquezas de Cuéllaras pavadino jį Šv. Trejybės miestu. Trinidad ir reiškia Trejybę.
Vakare muzika skamba garsiau, o iki tol miegoję mažesni barai ir restoranai atsidaro langus. Sekdama paskui garsus atkeliauju prie didelių lyg aikštė laiptų, ant kurių po atviru dangumi susėdę daugybė žmonių. Vieni šoka, trypčioja, kiti stovi ar linguoja. Pataikau tiesiai į Casa de la Música – „Muzikos namus“, kur kubiečiai ir turistai kas vakarą susirenka pasiklausyti gyvos muzikos, pasižiūrėti šokių ir patys pašokti. Dar daugiau žmonių susėdę gatvėje ant bortelių, priešais laiptus. Garsas toks pat, o vieno peso už įėjimą mokėti nereikia.
Pakeliui į Las Cuevas viešbutį per neapdairumą randu dar vieną neįprastą muzikos klubą, įsikūrusį dideliame urve, toliau nuo miesto garsų. Jis vadinasi taip pat kaip viešbutis – Las Cuevas, kas ir reiškia urvą. Lauke muzikos negirdėti, net neįtartum, kad viduje triukšmauja viena žymiausių Trinidado diskotekų. Į urvą vedanti niša platėja, atsiveria menė į kairę, menė į dešinę, laiptai žemyn, kiti – į viršų. Čia muzika garsėja, bet jos beveik negirdžiu – nustebina urvo dydis, sienų formos, nišos ir kiaurymės.
Keli įdomūs Kubos bruožai
Jei keliausite į Kubą, jums reikės turisto kortelės, kurią nusipirkti galima Kubos ambasadoje Helsinkyje, tiesiogiai į Kubą skraidinančių oro linijų lėktuvuose arba keliones į Kubą parduodančiose agentūrose. Jos kaina svyruoja nuo 25 eurų ir priklauso nuo pardavėjo. Galite pakloti ir 50.
Kuboje galioja dvi valiutos: CUP – tai Kubos pesas, skirtas vietiniams, ir CUC – tai Kubos konvertuojamasis pesas, skirtas turistams. 1 euras apytiksliai lygus 1,15 CUC, o 1 CUC lygus 25 CUP. Pinigus geriausia keisti viešbutyje, banke arba keitimo punktuose Cadeca. Gatvėje geriau nekeisti, nes abiejų valiutų banknotai panašūs, lengva susipainioti.
Tam, kad galėtumėte Kuboje prisijungti prie interneto, jums reikės ne tik wi-fi taško, bet ir interneto kortelės. Tokios kortelės parduodamos viešbučiuose ir telekomunikacijų įstaigėlėse Etecsa. Jos kainuoja 1 CUC ir suteikia valandą prisijungimo. Pasinaudojus reikia būtinai atjungti internetą, nes kitaip tarifas toliau tiksės. Tos pačios kortelės kodais galima naudotis visoje šalyje ir prisijungti pakartotinai, kol baigsis valanda. Tada reikės kitos kortelės su nauju kodu.
Po šalį galima keliauti išsinuomojus automobilį, naudotis viešuoju transportu arba Kubos turizmo firmų paslaugomis. Priimančias turistus kelionių agentūras galima suskaičiuoti ant pirštų, bet jos dirba nacionaliniu mastu ir visas turizmas yra jų rankose. Tai Cubatur, Havanatur, Cubanacan ir Gaviota. Išskirtinai gamtos turizmu rūpinasi Ecotur. Visos šios agentūros priklauso arba Turismo Gaviota, arba Viajes Cuba grupei. Jos paruošę dvidešimt fiksuotų 3–11 dienų ilgio maršrutų po salą ar jos dalį ir nuolat jais vežioja turistus.
Atostogauti Kuboje galima visus metus, tačiau palankiausias sezonas tęsiasi nuo gruodžio iki gegužės mėnesio. Tada saloje žydi orchidėjos, miške akys raibsta nuo gėlių ir žaliųjų augalų įvairovės, noksta matyti ir nematyti vaisiai. Uodai aktyviausi liūčių sezono metu – birželio–spalio mėnesiais.
Kuboje galima nusipirkti puikios kavos, neskaitant romo ir cigarų. Jei tik turite laisvos vietos lagamine – tikrai nepasigailėsite. Oficialiose parduotuvėse ir viešbučiuose parduodamų produktų kainos suvienodintos – nesvarbu, kur pirksite kavą, romą, cigarus, parduotuvėse mokėsite tiek pat.
