Mūsų skrydis į Kubą buvo iš Belgijos, kur tebuvo 6 laipsniai šilumos. Nusileidome Varadero (Kuba) oro uoste, kur mus pasitiko 31 laipsnių šiluma.
Išėję iš oro uosto iš karto supratome, kad esame nebe Europoje. Karštis pradėjo alinti, tad teko greitai persirengti į šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Pirmasis žingsnis buvo išsikeisti šiek tiek vietinių pinigų. Žinojome, kad yra dvi vietinės valiutos, tad bandėme gauti abi, bet oro uoste mums sutiko išduoti tik CUC (brangesnės, turistų valiutos). Pirmoji stotelė mūsų kelionėje buvo Matanzo miestas.
Matanzas – miestas, kuriame gyvena Varadero darbuotojai (4 naktys ten mums atsiėjo po 15 CUC)
Matanzas yra nutolęs 40 km nuo turistų pamėgto žydrųjų paplūdimių miesto Varadero. Kiekvienas į oro uostą atvažiavęs autobusas važiuodavo tik viena kryptimi – Varadero.
Svarbu žinoti, kad yra tik 3 autobusai per dieną, kurie važiuoja į Matanzą ir Varadero. Paklausę kainos sužinojome, kad už 40 km atstumą reikės sumokėti 10 CUC (apie 10 Eur). Supratę, kad autobuso dar teks laukti ilgai, ir galvodami, kaip sutaupyti, pradėjome stabdyti pravažiuojančius automobilius. Deja, jų pravažiuodavo vos vienas kitas ir tai dažniausiai būdavo taksistai.
Pradėjome su jais derėtis. Jie mums aiškino, kad Matanzas yra už 3 valandų kelio ir 50 CUC yra mažiausia suma, už kiek jie sutinka mus vežti. Turėdami nemokamus žemėlapius telefone (Maps.me) žinojome, jog ši kelio atkarpa nesiekia net 20 km. Tad nenusileidome ir netrukus pavyko nuvažiuoti į Matanzą už 10 CUC (t.y. dvigubai pigiau nei autobusu).
Besekdami žemėlapiu iki zonos, kur prasideda svečių namai, sutikome tamsiaodį kubietį su pilna ranka vizitinių kortelių iš skirtingų nakvynės namų.
Jis mus greitai įtikino, kad pigiausi svečių namai yra netoliese, kur nakvynė dviems žmonėms atsieis 15 CUC. Nuėjome. Svečių namuose buvo dvigulė lova, privatus tualetas ir dušas, ventiliatorius ir šaldytuvas. Pastaruoju džiaugėmės labiausiai, nes turėjome baimę apsinuodyti vietiniu maistu ir planavome maistą gamintis patys.
Kitą dieną, išsikeitę vietinių pinigų (CUP, isp. moneda nacionale), leidomės į Matanzo gatves. Mūsų tamsiaodis draugas Quito galiausiai tapo mūsų gidu ir viską aprodė. Quito mus lydėjo ir kitomis kelionės dienomis, pasiruošęs visur padėti. Jis lūkuriuodavo pagrindiniame miesto parke, kalbėdamas su savo draugais, o pamatęs mus su šypsena prisistatydavo ir taip pakeldavo mūsų ūpą dieną praleisti turiningai.
Jau pirmą dieną prisipirkome skaniausių vaisių, daržovių ir valgėme pigiose gatvės užeigose. Vietiniai mus vadino kubiečiais, mums sukūrė istoriją, jog gyvename ir studijuojame Havanos menų universitete.
Viena pirmųjų vietų, į kurias norėjome nuvažiuoti – paplūdimys. Gatvėje paklausę žmonių, kur jį rasti, gavome daug daugiau nei atsakymą: jie palydėjo mus į vietinį autobusą, važiuojantį į „Playa Tenis“. Tai paplūdimys netoli miesto, pasižymintis itin šilta vandens temperatūra.
Įdomu buvo stebėti, kaip vietiniai šoko į vandenį net su drabužiais (o daugelis – dar ir su romo buteliu rankose. Vėliau tai matėme ir kituose Kubos paplūdimiuose).
Netoli paplūdimio buvo lauko baras, kur vietinė muzika skambėjo visu garsu ir aidėjo visame paplūdimyje. Ten pardavinėjo pilstomą alų (kaina – 5 CUP) ir ryžius su kepta vištiena ant laužo (25 CUP). Turėčiau paminėti, kad per visą kelionę Kuboje nė karto neapsinuodijome maistu, nors dažnai valgėme gatvės maistą.
Vėliau aplankėme Varadero paplūdimius, kurie ne veltui giriami už smėlį ir jūros žydrumą. Tačiau šiuose paplūdimiuose paslaugų ir produktų kainos pusantro ar net du kartus didesnės nei Matanze (Quito rekomendavo einant į paplūdimį įsidėti maisto patiems, mes taip ir padarėme).
Jei lankysitės šiose vietose, rekomenduočiau aplankyti „Playa Coral“, kuris yra netoli Varadero oro uosto. Ten puiki vieta nardyti. Mes atsivežėme savo paviršinio nardymo įrangą, todėl papildomų išlaidų visiškai neturėjome.
Be to, vos už 10 CUC ten pas vietinius žmones galima pavalgyti žuvies, kurią jie pagauna jums matant. Jei neturėsite savo nardymo įrangos, jie jums ją išnuomos.
Galime tik patvirtinti, kad Matanzas yra puiki vieta, jei norite pamatyti vietinių žmonių, kurie neišnaudoja turistų, ir pajusti tikrą kubietišką gyvenimą.
Kubos sostinė – Havana (4 naktys – 15 CUC)
Atsisveikinę su Quito leidomės į Havaną. Laukėme transporto toje pačioje vietoje, kur laukė ir kubiečių būrys. Netrukus atvažiavo autobusas ir už poros valandų atsidūrėme Havanoje (kelionės bilietas kainavo 60 CUP žmogui). Nepavykus gauti nakvynės pigiausiuose miesto svečių namuose (Hamel hostel – 5 CUC), leidomės į paieškas, kol galiausiai atradome moterį, pasisiūliusią palydėti pas draugę, kuri mus priimtų už 15 CUC.
Prisipažinsime, kad Havanoje sudėtingiausia buvo rasti pigią nakvynę. Šį kartą gyvenome pas šeimą, kuri turėjo du laisvus kambarius ir juos nuomojo turistams. Kambariai buvo vėdinami, tačiau čia nebuvo šaldytuvo, tad dažniausiai teko valgyti mieste.
Tačiau dėl to problemų nebuvo, nes netrukus Havanoje radome daug užeigų, kuriose maistas buvo pigus. Viena iš tokių yra netoli „Casa del Rom“. Tai užeiga, kuri pardavinėja vietinius patiekalus, tokius kaip „ropa vieja“, „arroz con pollo“ už 25 CUP. Ją rasite Obrapia gatvėje.
Norėdami atsigaivinti nuo karščio vėl pradėjome ieškoti paplūdimio. Mūsų namo šeimininkė rekomendavo Tropicoco, vietiniams labiau žinomą kaip Santa Maria del Mar ar Playas del Este. Turistinio autobuso, važiuojančio ten, bilieto kaina buvo 5 CUC. Jis išvyksta iš „Parque Central“. Gatvėje vietinių paklausę sužinojome, kad jie važiuoja vietiniu autobusu (numeris 40, sausakimšas žmonių). Bet jo bilietas tekainuoja 0,40 CUP. Su juo mes ir leidomės į kelionę (stotelė netoli traukinių stoties).
Havanos paplūdimiai skirtingi. Vienur mus pasitiko akmenys, kitur net seni namų griuvėsiai. Trečioje vietoje radome ir smėlingesnius paplūdimius. Tačiau visus juos aplankyti tikrai verta.
Be to, Havanoje daug pramogų, pilna muziejų, taip pat didelė turistinė gatvė, kur rasite gyvos muzikos atlikėjų. Tiesa, šie koncertai baigiasi apie 22 val. Vėliau veiksmas persikelia į barus.
Mums teko apsilankyti naktiniame klube „La Gruta“, kuris priminė lietuviškų diskotekų laikus.
Rekomenduotume užsukti į „Cafe Tilin“, kuri įsikūrusi netoli „Casa de La Musica“. Įėjimas į jį nemokamas, be to, kiekvieną dieną čia vyksta interaktyvūs koncertai su vis kitomis vietinėmis grupėmis.
Laiką leisdavome ir vietiniame romo bare, kurį užtikome pakeliui į traukinių stotį. Galbūt ir jums pavyks jį atrasti: nors gatvės nepamename, bet patariame – tiesiog ieškokite mažyčio koridoriaus pavidalo baro, kuriame vienintelis parduodamas produktas – romas. Tai puiki vieta pasikalbėti su vietiniais apie įvairias, jus dominančias temas. Juk seniai žinoma, kad visi išgėrę tampa labiau plepūs...
Taip pat turėjome daug progų įsitikinti, kad visur šokantys kubiečiai nėra tik dar vienas mitas. Jie iš tiesų šoka bet kur!
Kitame mūsų straipsnyje pasakosime apie kelionę po Cienfuegos, Trinidadą ir internetą Kuboje.
