Ankstyvas rytas. Šeštą valandą suvalgome pusryčius ir leidžiamės į kelionę. Vėsoka, bet po dviejų valandų kelio oras pradeda įkaisti ir danguje, visą dieną, sandūroje išlieka saulė ir debesys. Sausasis, žiemos periodas. Afrika nuostabi savo gamta. Ir nesvarbu, kad dabar ji skurdi, nes karaliauja sausra, tačiau mintyse įsivaizduojant žaliąjį periodą, supranti, kokiomis spalvomis pražysta raudona Afrikos žemė. Nuostabūs peizažai, baobabų medžiai... Pakeliui, kur tik koks miestelis, knibžda žmonių gausa. Moterys su nešuliais ant galvų, vaikai, suaugusiųjų dėliojamos prekės pakelėje – saldžiosios bulvės, žabagų ryšulėliai, medžio anglių maišai. Gal kas sustos, ką nors nupirks... O tai svarbu žinant, kad daugybė žmonių gyvena skurde, didelė dalis – ir žemiau skurdo ribos, kai tenka išgyventi dieną su Amerikos dolerio centais. Aušta gyvybės ir vilties kupina diena.
Ši diena skirta reportažams, kuriuos globoja Donatas. Jam teks didžiųjų interviu dalis ir pirmoji patirtis Afrikoje.
Pirmasis aplankytas centras – ligoninė Čikuava mieste. Oficialus susitikimas su ligoninės atstovais, kurie pristato veiklas ir kaip organizuojamas darbas. Čia pat, kieme, laukiamajame, ant suoliuko ir ant žemės po medžiu, laukiama gydytojo, laukiama sprendimo, išvados, nuomonės... Persipina skurdas ir eilės motinų, medžiagos glėbyje apsisiautusių savo vaikus. Tarsi dar vienos įsčios regimybėje, pati saugiausia aplinka vaikui. Skvarbūs jų žvilgsniai, prašymas nusifotografuoti. Ne įdomumui, ne atrakcijai, bet žiniai į Lietuvą, aukotojams. Veidas visada yra dėkingumo paveikslas. O akys – dėkingumo siela. Visa tai labai atvira šiuose žmonėse.
Jie tikri, tikri jų gyvenimai, istorijos, išbandymai. Bet tikra juose ir viltis bei ryžtas, noras. Noras dėl vaikų, dėl ateities. Bet svarbu – šiandiena. Svarbi ši akimirka, svarbus šis motinos susitikimas su gydytoju ir gauti vaistai, skiepai, reikalingas maistas vaikui. Patiems silpniausiems duodama riešutų košė. Ji soti ir maistinga, tai – vitaminai ir sotumas. O juk to labiausia reikia vaikui.
Po trumpo apsilankymo ligoninėje vykstame toliau. Šiandien į vieną pusę nuvažiuojame apie tris šimtus kilometrų. Skurdžios bakūžėlės, molinukai šiaudiniais stogais, kažkaip sutinkama „civilizacija“ – plytiniai statomi žemaaukščiai nameliukai ir gamtos sausros skurdumas. Bet nebūtų tai kontrastų kraštas – sausroje atrandi nuostabiais žiedais pasipuošusius augalus ir nesupranti, iš kur jie semia drėgmę. Gal tai ir yra pasitikėjimo ir atvirumo malonei ženklas? Kas žino...
Asfaltuotas kelias pavirsta važiavimu šalikelėmis ir laukais per išdžiūvusių upių vagas. Lietaus sezone čia bus sraunios upės, kurios net atskirs kaimelius nuo likusių kaimynų. O dabar – sausra ir tik akmenų žymės, ženklinančios upės vagą. Dar kartą supranti, kaip reikalingi tokioms misijoms geri automobiliai. Šiandien jie tapo ir mūsų greitąja, vieną mamą su dviem mažyliais palydinčią į ligoninę.
Atvykstame į mažą kaimeliuką – molio lūšnynų bakūžėles. Bet jos tarsi smaragdai sausroje ir gamtoje, tik kartais savo didžiu bandantys „konkuruoti“ su termitų pastatytais bokštais. Įspūdinga. Baobabai, molinukų lūšnelės ir termitų pilys. Ožkos, karvės ir žąsys pasitinka mus. Tiesa, tik vienas šuo, o kačių dar neteko matyti. Tik įvažiuojant misijos kolonai į kaimelį, iš lūšnelių pasipila vaikų gausa ir erdvė prisipildo šurmulio ir klegesio. Juk mes jiems įdomūs – baltos odos ir kitokio sudėjimo. Vaikų žingeidumas užburiantis. Bet ir ženklus pirmasis atsargumas. Jie – stebėtojai, pamažu vis mažinantys atstumus visame kame: priartėjime, žaidimuose, bandymuose bendrauti. Tikri gamtos vaikai. Jie – dėmesingi, mąstantys, atsargūs ir ryžtingi, atkaklūs ir baikštūs. Bet atviri. Atviri ir laukiantys. Taip, laukiantys GALIMYBĖS.
Kol vyksta pasiruošimo darbai siužetų filmavimui, vaikai mus apsupa. Jų keliamame chaotiškume yra didžiulė tvarka ir vaidmenų pasiskirstymas bei autoriteto subordinacija. Žinojau, kad atvežtas lauktuves galima paduoti tik per atsakingo žmogaus rankas. O jis atsiklausia vaikų, kuris vyriausias, paaiškina, kad tai visiems skirti dalykai bendram naudojimui ir tik išgirdęs vaikų pritarimą, kad suprato ir laikysis taisyklių, perduoda atvežtas dovanas. Įtraukiame vaikus į bendrą veiklą, pamokome prisipūsti kamuolius, o padalijus oro balionus, spalvų gama dar labiau išryškėja skurdume ir pilkumoje. Vaikai tampa žėrinčiais smaragdais. Juk ir skurdas gali būti orus, nepriteklius niekada nėra netvarkos ar apsileidimo ženklas.
Labai įstrigo pastebėtas amžiaus grupių pasidalijimas tarp vaikų. Berniukai žaidžia futbolą, bet mergaitės net nesiveržia į jų gretas. Pagarba? Baimė? Žinojimas, kad nepriims kartu žaisti? Pripažinimas, kad berniukai stipresni? Nežinau... Ir nebūtina žinoti. Svarbu tai, kad kiekviena amžiaus grupė paprašo sau kamuolio: du kamuoliai berniukams, vienas jaunimui ir vienas mergaitėms. O pučiami muilo burbulai kelia visiems ypatingą juoką ir susidomėjimą. Kaip per mažą ertmę, pamirkius skystyje pavyksta išpūsti nuostabius burbulus, bet laikinus, kurie sprogsta bet kokio daikto prisilietime. Taip ir šių vaikų tikrovė atsimuša į alkanumą, skurdą ir miegą molio grytelėse. Bet skambus juokas, žaismas ir krykštavimas suteikia džiaugsmo ir prasmės, kaip ir muilo burbulo raibuliavimas saulės spinduliuose. Vaikų vaikystė...
Su komanda vykstame į ligoninę, kurioje bus atlikta medicininė apžiūra Donato globojamos istorijos mažyliams. Vykstame keliu be kelio... Ligoninės kiemas, šalia vandens kolonėlė. Moterys penkis kartus per dieną ateina pasiimti vandens. Tiksliau, pripumpuoti rankomis plastikinius indus. Juose gali tilpti ir iki penkiasdešimt litrų vandens. Pripildytus indus jos dedasi ant galvos ir keliauja gyvybės vandens piligrimai link savo lūšnelių. Pabandėme padėti pumpuoti vandenį. Patirtis tokia, kad savaitę papumpavus kelis mėnesius galėtumei neiti į sporto užsiėmimus. Ir tokį sunkų darbą atlieka moterys. Gal todėl čia esančios moterys, sulaukusios senatvės, ir turi rimtų stuburo, kaklo ir ankstyvo kūno susidėvėjimo problemų...
Po gydytojo patikros grįžtame atgal į kaimą. Surengiame su vaikais futbolo rungtynes. Pasidalija komandos. Su Donatu tampame grupių kapitonais. Pabandėme įsižiūrėti į savo komandos narius, įsidėmėti juos. Bet jokių šansų. Visi tamsūs ir visi vienodi. :) Nusprendėme, kad tie, kurie stipriausi, veršis link vartų. Trys nulis laimi Donato grupė. Nesvarbu. Svarbu, kad žaidėme kartu. Tik teko labai jau atsargiai žiūrėti spiriant kamuolį, kad nepataikyčiau į vaiko basas kojas. O jie judrūs, kaip skruzdėliukai...
Kol vyksta istorijos filmavimas, kartu su Virginija tampame vaikų auklėtojais ir kokias keturias valandas tenka organizuoti veiklą su vaikais. Įspūdinga patirtis. Vaikų smalsumas ir gebėjimas iš karto perimti mokymąsi stulbina ir nuginkluoja. Jie laimingi. O jei kokį žaidimą parodai ir bent vienam vaikui ant rankų jį padedi pakartoti, tai iš karto išsitiesia penkiolikos vaikų rankos ir prašymas – o dabar su mano rankomis pakartok... Įspūdis, nuovargis ir vaikų atsivėrimas atperką viską.
Ryto atsargus apsižiūrėjimas į pavakare pavirto bendromis dainomis, žaidimais, rankų paspaudimais ir tiesiog žiūrėjimu vienas į kitą. Vaikai jautėsi gerai, laimingi ir tikrai galintys būti žaidžiančiais vaikais. Kartu šokome, dainavome, skandavome „Ačiū Lietuva“ ir „Zikomo Afrika“ („Ačiū Afrikai“).
Paprasta, nuo žemės pakelta smilga, kuri susipina į plaukus ir tampa nuostabiais rezginiais ant galvos. Jiems pakanka ir tokių dalykų.
Bandai stebėti vaikus ir galvoji, kaip svarbu, kad mūsų vaikai jaustųsi laimingi ne dėl daiktų, žaislų gausos, bet dėl galimybės būti kartu, bendrauti. Matyt, retas mūsų šeimų vaikas moka taip nuoširdžiai džiaugtis smulkmena.
Paprasta, nuo žemės pakelta smilga, kuri susipina į plaukus ir tampa nuostabiais rezginiais ant galvos. Jiems pakanka ir tokių dalykų. Stebint vaikus, atkreipiau dėmesį į vieną kokių penkerių metų mergaitę Rebeką. Ji ilgam išliks mano atmintyje. Protingas žvilgsnis, kukli ir neišsišokanti, mandagi ir ypač gabi. Nereikėjo jai nė vieno dalyko kartoti du kartus. Tiesiog tobula įžvalga ir gabumai. Išvažiuojant ji priėjo prie manęs ir Virginijos, atsisveikino, pamojavo ir žiūrėjo. Žvilgsnyje perskaityta gyvenimo knyga išlieka. Jei tik kas nors šiam vaikui suteiktų GALIMYBĘ mokytis, būti sočiai, ji tikrai kažkuo nustebintų pasaulį. Rebeka palieka įspaudą mano širdyje šiandieną ir tai giliai įsiskverbia į širdį. Kokia svarbi visų mūsų pareiga – suteikti galimybę. Rebeka, tikiu, kad tu būsi dideliu žmogumi. Juk mes galime būti neabejingais ir atrasti galimybę paaukoti šiems vaikams. Tiksliau, jau šiandien prisidėti prie jų ateities...
Vykstame namo. Temsta anksti. O žinant, kad tik 9 procentai šalies gyventojų turi elektrą, tai viskas grimzta į nakties glėbį. Šalia lūšnelių įsikuria laužai. Bus verdama miltų košė, ryžiai. Ir pirštukai godžiai formuos maisto kąsnelius mažiems vaikų pilveliams. Paskui vaikai tamsoje keliaus į nakties sapnų karalystę, guls ant šiaudų, patiestų tiesiai ant žemės. Ir pagalvėmis taps vaikų rankutės, o apklotais – skurdūs dienos apsiaustai ar apklotėliai... Daug minčių. Daug vidinių išgyvenimų. Bus apie daug ką pamąstyti ir liudyti sugrįžus.
Man ši diena suteikė vaikystės prisiminimų bangą. Murzini lakstėme po kiemus, nenorėjome eiti valgyti, neturėjome daugybės dalykų, bet buvome patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien esu labai laimingas žmogus. Per vieną dieną kartu su vaikais išgyvenau ir savo vaikystę. Naktis apgaubia žemę, kad išauštų nauja diena. Dieve, laimink šį kraštą. Ypač vaikus ir jų ateitį.
Ačiū, Afrika – zikomo Africa.
