Kviečiame skaityti jo dienoraštį.
Rugpjūčio 19-osios rytas. Vilniaus oro uoste susirenkame septintajai „UNICEF“ misijai už kiekvieną vaiką. Ypatingai džiugu įsilieti į džiaugsmu ir noru dalintis gerumu bendrakeleivių draugiją. Viduje labai džiaugiuosi, kad antrus metus iš eilės galiu keliauti į šią misiją.
Stiprybės suteikia Pilaitės parapijos bendruomenė, kurios prašiau šią misiją lydėti malda. Žolinių dieną aukojau Šv. Mišias už „UNIFEC“ didžiąją pasaulio šeimą ir šios Lietuvos misiją. Po Mišių nemažai žmonių atėjo į zakristiją atnešdami savo asmenininę auką ir prašė ją panaudoti misijoje vaikams. Sakė: „Norime tuo pačiu metu, kaip ir Jūs, per Jūsų buvimą ten tiesiogiai ir asmeniškai prisiliesti prie vaikų gyvenimo...“. Tai tikrai padrąsina ir dar kartą suprantu, kad lietuviai yra jautrūs ir atviri, gebandys padėti ir atsiliepti į daugelio žmonių poreikius.
Žaviuosi žmonėmis, kurie mato savo asmeninio indėlio svarbą pasaulio reikaluose. Tik tokių žmonių dėka tampame lygiaverte pasaulio valstybe. Tokie lietuviai ir įrodo, kad net ir labiausiai materialinių dalykų stokojantis bei kukliai gyvenantis žmogus gali nuveikti didelius gerumo darbus pasaulio reikaluose.
Juk UNICEF misija prašo paaukoti tik 10 euro centų per dieną arba 3 eurus per mėnesį. Bet šie pinigai tampa sočia ir saugesne gyvenimo diena Afrikos vaikui.
Pagarba kiekvienam aukojančiam. Juk svarbu nelikti abejingiems, jausti pasaulio pulsą, svarbu niekada nesuabejoti, kad net skirtingi žmonės bendrų interesų vedini gali pasaulio vaikams dovanoti ateitį.
Šiemet esu pakviestas prisidėti prie septintosios misijos, kuri atvedė į Pietų Afrikos valstybę – Malavį. Kartu vyksta ir „UNICEF“ ambasadorė Lietuvoje Virginija Kochanskytė, „UNICEF“ vadovė Lietuvoje Jovita Majauskaitė, operatorius Jonas, kuris jau tradiciškai filmavimo kameros baterijas oro uoste visiems mikliai padalina į lagaminus.
Keliauja ir komunikacija besirūpinanti Justė Petkevičiūtė bei Donatas Montvydas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu.
Ilga kelionė, kurią trumpino bendrumo jausmas: „Visi mes esame šeima“
Link Malavio laukė netrumpa kelionė: skrydis per Frankfurtą, kur teko laukti 6 val. kito skrydžio. Laukiant skrydžio į Etiopijos miestą Addis Abeba pokalbių temos žaismingai keičia viena kitą. Padiskutuojame apie muzikos pasaulio aktualijas, pasauliui skaudžius įvykius. Ačiū bendrakeleiviams, kad jiems nesvetima ir tikėjimo bei religijos tema. Juk ateities žmogus – išsilavinęs, inovatyvus, pasaulio reikalams neabejingas žmogus. O aš drįsiu prijungti ir dar vieną dėmenį – ir dvasingas žmogus turi ateitį šiame pasaulyje.
Niekada nenuskurdins žmogaus asmenybės niekas, kas jam padės būti ir atrasti savo buvimo būdą šiame pasaulyje.
Oro uostai ir kelionės geriausiai atskleidžia pasaulio vieningum skirtingumuose ir kitoniškumuose...
Į Etiopiją skridome naktį su šios šalies oro linijomis. Knygos puslapiai, filmas, malda, vėlyva vakarienė, pašnekesiai, kuo ši misija bus ypatinga, kaip viską padaryti, kad lituviai galėtų kuo giliau ir asmeniškiau išgyventi kartu su mumis tai, ką patys matysime, kur būsime, kokias vaikų, jų šeimų gyvenimo sandaras patirsime.
Juk šios misijos tikslas – ne tik nuvažiuoti, pafilmuoti ir grįžti. Man asmeniškai kiekviena „UNICEF“ misija ir kiekvieno dalyvio indėlis – tai nutiesti tiltus sutitikimui su veidais, akimis, širdimi. Todėl tikslas – ištiesti tiltus, ant kurių susitiktų ir drauge tyloje pabūtų žmonės.
Man tokios misijos atrodo ne labdaros ar paramos akcijos, ne išmaldos ar pelno pasidalijimas. Malavio vaikai nieko neprašo. Jie gyvena skurde, net žemiau skurdo ribos. Patiria pasaulio žiaurumą, smurtą, sunkiai kovoja už galimybę gyventi. O miršta tyliai ir tampa tik statistikos dėmeniu.
Vaiko mirtis ten nesukelia jokio triukšmo, nes mirštančių vaikų – tūkstančiai. Statistikos pasaulis gyvena savo ritmu. Kartais būtent tas skaičiavimo mentalitetas tampa priežastimi, kad vaikai miršta tyliai, nesukeldami triukšmo.
Nors jie prašo tik vieno – galimybės!!! Gyventi, valgyti, skaityti ir rašyti, įgyti amatą ir savo darbo užsidirbti pragyvenimui. Jie tikisi nebebūti pasaulio išlaikytiniais, nori atsistoti ant savo kojų ir patys kurti pasaulį.
Pirmosios dienos Afrikoje: čia viskas kitaip
Ankstyvas rytas Adis Abeboje. Kelioes valandos laukimo su karštos arbatos puodeliu. Akių „mankšta“ spalvų ir žmonių margumyne ir vėl į lėktuvą – dar vienas skrydis į Blantairą su trumpu nusileidimu Malavio sostinėje Lilongve. Susirinkę VNO šeštadienį 12.30 val. sekmadienį 15.30 val. pasiekiame savo kelionės tikslą.
Viskas čia kitaip: savito raudonumo žemė, vietinių rūbų spalvos, paprastumas, o kartais – prastumas. Viskas persipina. Savitas pasaulio „lygio“ atkartojimas vietiniu ritmu ir supratimu, matyt, neišvengiamas. Tai – Afrika.
Mus pasitinka „UNICEF“ savanoriai. Draugiškai pasisveikinę palydi į viešbutį. Jis taps savaitės (tiek truks misija – red. past.) namais visiems lietuviams. Kai matysite nuotraukas, į kokius džipus buvome susodinti, nesipiktinkite.
Kai asfaltuotos gatvės – tik pagrindiniai keliai, o savanoriai, lankantys vaikus kaimeliuose ir lūšnynuose, keliauja ne jais, reikia patikimo transporto.
Į mašinos vidų dar turi tilpti maišai su grūdais, vaistais, drabužiais ir, žinoma, pačiais savanoriais. Tomis mašinomis gydytojai vežami pas ligonius, o šie, jei reikia, – į ligonines. Tada supranti, kad džipas – ne gražus žaisliukas, bet būtinybė Malavyje. Ypač lietaus periodo metu, kai tenka važiuoti per purvynus be kelio.
Kai esu Afrikoje jau antrą kartą, vaizdas pro mašinos langą yra savas. Salikelėje žmonės, vaikų gausa... Prekyba pakelėse. Saldžiosios bulvės, kukurūzai, kopūstai ir bananai sudėti tiesiog ant gatvės, dulkėse.
Šalia parduodami cukranendrių stiebai ir... maišai su anglimis. Kūrenamas laužas, prie vandens – skalbiama, dulkėse vaikai bando žaisti futbolą ar šiaip būriuojasi.
Vietiniai autobusėliai perpildyti žmonių. Gatvės nuo jų šurmuliuoja. Sekmadienis... Lūšnelė pakelėje su skambiu užrašu „Restoranas“. Pro akis prabėga mokyklos pastatas, maldos namai.
Kokie žmonių veidai, jų žvilgsnis? Siluetai, vaikščiojimo kryptis? Nepaprasta į tai atsakyti. Matyt, jie mūsų sielų veidrodžiai. Pamatome juos kiekvienas asmeniškai.
Ar juose matyti nusivylimas? Gal ir ne. Abejingumas? Kodėl? Kur jam skubėti, jei pragyventi reikia 25 euro centų...
Ciniškumas? Nesutikčiau. Pakelėse žydi gėlės, kai kur sutvarkytos viešosios erdvės ir net susodinti gėlynai.
Gyvenimas be ateities? Tikrai ne. Kai pamatai vaikus, einančius į mokyklą, negali tuo abejoti.
Afrikoje nėra lengva greitai ir glaustai atsakyti į daugybę klausimų. Čia reikia išjausti, įsižiūrėti, tyloje mąstyti, nusižeminti ir atsisakyti vakarietiško mąstymo standartų bei turėti drąsos pabandyti rasti atsakymą į klausimą: „O kaip jie jaučiasi?“.
Smurtas ir nesaugumas? Ar jo maža mūsų miestuose? Mums buvo duotas instruktažas nevaikščioti niekur vakare, ypač – po vieną. Tačiau ar ne tą patį sakome ir savo miestuose? Sakome: „Į tą rajoną mieste vakare neik, ten nesaugu“. Smurtu alsuoja ir galingiausių pasaulio valstybių miestai.
Negerti vandens iš čiaupo, nevalgyti gatvėje pirkto maisto, neleisti, kad vietinis pasijustų, jog esi jam pramoga... Jie jaučia, kas netikra. Jie – tylos, pajautimo ir klausymo žmonės. Būsi netikras – tavęs nepriims. Būsi savimi – atsidarys ir širdys, ir namų durys.
„UNICEF“ ženklas dažniausiai garantuoja vietinio šypseną ir pasitikėjimą, kadangi tu atvykai prisidėti prie jo galimybės. Neorganizuoji perversmų, nepriekaištauji ir nekurstai. Tiesiog stengiesi padėti, suteikti galimybę.
Mūsų viešbutis – kuklus ir tvarkingas. Nedidelis, bet viskas, ko reikia, yra. Uodai? Keli skraidė, bet vakarieniaujant mūsų kambariai buvo išpurkšti, kad apsaugotų nuo jų. Kvapas jaučiasi, bet Afrika apskritai kvepia įvairiausiais kvapais. Ir skurdu, ir prabanga kartu. Ir skausmu, ir sveikata, ir ligomis, ir net mirtimi. Tačiau taip pat – ir gamtos grožiu, ir laukinių gyvūnų oazėmis. Joje labiausiai pajauti, kad stebuklai ir šiukšlės yra persipynusios neperskiriamai.
Vakarienės metu mums buvo pristatyta statistika. Skaičiai, realybė, pastangos, norai – tikrai visko daug. Tai atsispindės kituose dienoraščio įrašuose.
Viešbučio personalas padėjo išspręsti ir interneto problemas. Tiesa, čia laikas nuo Lietuvos skiriasi tik viena valanda.
Rašau pirmąjį įrašą. Daug rašau ir ilgai kalbu, tad tekstas – per ilgas. Miegoti nueinu jau po vidurnakčio. Tuo metu šis tekstas jau pasiekia Lietuvą.
Tapk nuolatiniu UNICEF rėmėju
1469 – siųsk žinutę su žodžiu VAIKAMS.
Tik 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.
