Todėl reikia pripažinti, kad tikrasis gintarinis Baltijos pajūris iš tikrųjų yra ne pas mus, o pas kaimynus Karaliaučiuje.
Ir kaip galima po tokios įžangos praleisti progą pamatyti tikrąjį gintarinį pajūrį? Juolab, kad už lango graži ir šilta vasara, o pajūris nuo Karaliaučius nutolęs apie 40-50 kilometrų.
Palmininkus atidedame kitam kartui, Krante (rus. Zelenogradsk) jau bent dukart esu buvęs ir nealpęs iš susižavėjimo, todėl šįkart išsirinkome turbūt prestižiškiausią tiek Rytprūsių, tiek sovietinės nomenklatūros, tiek dabartinės Rusijos Baltijos pakrantės, Sembos pusiasalyje esantį kurortą – Raušius (rus. Svetlogorsk).
Karaliaučiuje yra dvi traukinių stotys – Pietinė ir Šiaurinė. Pietinė yra pagrindinė, o Šiaurinė skirta labiau vietiniams maršrutams, nors daugelis į šiaurę vykstančių traukinių važiuoja per abi stotis. Norėdami išvengti erzinančių miesto spūsčių ir šiaip stabdymų prie kiekvieno šviesoforo, į Raušius vykstame traukiniu, nes be jau išvardintų priežasčių, su mokytoju Adomu esame dideli traukinių mylėtojai.
Į Raušius vyksta senutėlis elektrinis traukinys, kokie Lietuvoje jau atiduoti supjaustymui. Traukinys beveik pilnas, žmonės su pintinėmis važiuoja pusdienį praleisti prie jūros. Iki Raušių valanda kelio, o traukinio bilietas kainuoja vieną eurą.
Anksčiau buvę tiesiog prūsų žvejų kaimelis, Raušiai visu grožiu pražydo XIX a. kai pradėjo garsėti savo gydyklomis. O kai 1900 m. iki jų buvo atvestas geležinkelis iš Karaliaučiaus, Raušiai tapo pačiu žymiausiu Rytų Prūsijos kurortu. Keičiantis valdžioms ir Raušius valdančioms valstybėms, jie savo populiarumo neprarado.
Buvo trumpas laikotarpis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1960 m., kai patekimas į Raušius buvo labai apsunkintas dėl to, kad jie yra pasienio zonoje. Vėliau sovietai kiek atsikratė paranojos ir leido miestelį atrasti sovietiniams poilsiautojams.
Sovietmečiu traukiniai iš Karaliaučiaus važiavo kas 20-30 minučių, todėl žmonės prie jūros vykdavo ne tik savaitgaliais, bet ir po darbų. Dabar gi važiuoja kiek rečiau, bet tik todėl, kad daug kas vyksta savo automobiliais.
Patys rusai sako, kad Raušiai, lyginant su kitais Karaliaučiaus krašto kurortais, yra labiau įvairialypis ir aukštesnės kokybės kurortas. Mieste yra aukštesnės klasės viešbučių, pramogų, jame mėgsta ilsėtis aukštesniu socialiniu sluoksniu save laikantys rusai. Iš tiesų, nakvynės ir paslaugų kainos yra kiek aukštesnės nei aplinkiniuose kurortuose, todėl eiliniai poilsiautojai čia labiau linkę atvykti trumpam, o apsistoti Krante ar Naujuosiuose Kuršiuose (rus. Pionerskij) ar Palmininkuose.
Baigiantis karui miestas buvo užimtas be šūvio ir visiškai nenukentėjo. To dėka Raušiuose dabar galime mėgautis autentiška vokiška architektūra ir vokišku miesto išplanavimu. Jis nuo kitų kurortų skiriasi tuo, kad buvo statomas miške ir buvo stengiamasi iškirsti kuo mažiau medžių. Todėl dauguma senųjų miesto namų yra tiesiog įsispraudę tarp pajūrio pušų.
Be to, čia nuostabi gamta. Ne tik Raušių, bet didelė dalis krašto pakrantės yra nusėta įspūdingais skardžiais, kokių nėra Lietuvoje. Turint automobilį čia smagu pavažinėti po pajūrio kaimelius ir pasigrožėti skardžiais.
Raušiai taip pat yra įsikūrę ant skardžio. Pats miestelis yra viršuje, o jo paplūdimiai apačioje. Skardžio aukštis čia siekia apie 40 metrų. Palyginimui, didžiausio Lietuvos skardžio Olando kepurės aukštis yra beveik 25 metrai. Prie traukinių stoties nepertraukiamai kursuoja keltuvai, gabenantys žmones į paplūdimį. Žinoma, yra ir laiptai, tačiau nejaugi praleisi progą išbandyti tokią atrakciją už pusę euro. Buvo smagu leistis keltuvu ir stebėti apačioje putojančią jūrą.
Kalbant apie Raušių paplūdimius, jie kiek probleminiai, lyginant su kitais kurortais. Dėl apačioje esančių statinių, promenados ir skardžio apsaugai pastatytų įtvirtinimų, bangos čia turi didesnį ardomąjį efektą, todėl paplūdimio smėlį ryja labiau nei bet kur kitur.
Paplūdimio ruožas nuolat trumpėja. Vokiečių laikais jo plotis siekė apie 60 m, sovietmečiu – apie 40 m, o dabar rusai sako, kad paplūdimio jau praktiškai nebėra. Baiminamasi, kad prailginus pajūrio promenadą, kas yra aktyviai planuojama, bangos ardys paplūdimio ruožą dar aršiau.
Kol rusai suka galvas, kaip šį reikalą sutvarkyti, mes leidžiamės keltuvu žemyn, praleisti kažkiek laiko, kol kas dar jaukiame, nuostabios gamtos apsuptame paplūdimyje. Palei jūrą einanti, dar vokiečių statyta, promenada leidžia bent mintimis nusikelti į Rytprūsius. Smagu ja pasivaikščioti, nors gamtos grožį gal kiek ir gadina.
Tačiau tai mums nei kiek nesugadino maudynių. Vanduo buvo šiltas, bangos didelės ir šokinėti per jas buvo vienas malonumas. Suspėjome tą padaryti, o mums jau ruošiantis išeiti, gelbėtojai ėmė vaikščioti pakrante ir krapštyti besimaudančius iš vandens, nes bangos jau turbūt darėsi per daug stiprios.
Skamba tik rusų kalba
Beveik visi kurorto poilsiautojai buvo rusai. Vienus tai gal trikdo, kitus nelabai, tačiau kitos kalbos nei rusų aš Raušiuose negirdėjau, nors vokiškų užrašų ir pavadinimų viliojančių užsieniečius yra gana daug.
Prisimaudę vakaroti traukiniu grįžome į Karaliaučių. Rytojaus rytą mūsų laukė kelionė Lietuvos link, vietiniu autobusu iki pat Eitkūnų pasienio posto. 150 kilometrų kelionė truko gal tris su puse valandos, tačiau ir kainavo 3 eurus.
Bet prieš tai aplankėme centrinį miesto parką, kuriame pastatytas paminklas, mano nuomone, vienam unikaliausių rusų kūrėjui Vladimirui Vysockiui. Dėl paskutinio jo koncerto vietos yra ginčijamasi, tačiau sutinkama dėl vieno – vienas iš paskutiniųjų jo koncertų tikrai vyko Karaliaučiuje, dėl to jam pastatytas paminklas miesto parke. Puikus buvo atlikėjas ir genialus bardas.
Pakeliui namo
Karaliaučiaus priemiesčiai yra visiška nuobodybė, tikra Rusija. Juos geriau pravažiuoti užsimerkus. Todėl nekantriai laukėm užmiesčio, o vėliau Eitkūnų ir Lietuvos. Pabėgėlis prezidentas Antanas Smetona čia nebegrįžo, o mes su mokytoju Adomu grįžome. Buvo neapsakomai malonu tą padaryti.
Sieną kirtome lengvai ir be trukdžių. Nors Kybartai ir nelaikomi reprezentatyviu Lietuvos miestu, bet tąkart jis pasirodė toks mielas, kad net saulė skaisčiau sušvito. Kad ir kaip šis mūsų rytinis kaimynas būtų arti, morališkai jis jau tapęs labai tolimu. Apsilankius ten supranti, kad per tuos dvidešimt kelis nepriklausomybės metus mentalitetu, net labai to ir nejausdami padarėm didelį šuolį Europos link ir kai kuriuos Rusijos rusų niuansus, požiūrį ar elgesį mums jau sunku suprasti.
Na, bet Karaliaučius ne šiaip sau Rusija. Tai kartu ir mano mėgstami Rytprūsiai, į kuriuos aš tikrai grįšiu, ne tik dėl dar nepalankytų vietų, bet ir to gero jausmo, užplūstančio kaskart ten apsilankius. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra. Gal, sakau, praeitame gyvenime gyvenau ten?
