Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kuo kvepia Indija, arba kodėl šioje šalyje net didžiausias mėsėdis gali tapti vegetaru

Apie nuotykių ieškotojų klajones po Indiją tenka nemažai girdėti ir kiekvieno keliautojo įspūdžiai vis kitokie. Kai kurie valandų valandas pasakoja apie tenykščius žmones, jų papročius bei tradicijas, kiti negali atsistebėti ten tvyrančia netvarka, treti negaili pagyrų indiškai virtuvei.
Keralos Mauglis
Keralos Mauglis / Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr.

Mes su Gyčiu Indijoje praleidome beveik du mėnesius ir tik dabar, po gero mėnesio, atsitokėjome nuo ten tvyrančio nuolatinio šurmulio ir visi įspūdžiai susidėliojo į savas vietas.

Savo dviejų dalių pasakojimu apie šią, spalvų, kontrastų bei istorijos kupiną šalį papasakosime jums apie tai, kas pasakius „Indija“ mums tuojau pat šmėsteli mintyse – pačius gardžiausius (ir ne tik) indiškus kvapus bei fantastišką virtuvę, kuri net didžiausią mėsėdį gali paversti vegetaru.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Maudynės Keraloje
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Maudynės Keraloje

Kas gi kutena nosį?

Nors dar tik ankstyvas rytmetis, saulė jau nebe maloniai šildo, bet tiesiog svilina. Nepaisant to, Chennai – miestas, esantis pačiuose Indijos pietuose, mus pasitinka pilnas gyvasčio: riaumojantys autobusai, pypsintys motoroleriai, kviečiantys greitojo triračio taksi (angl. auto rikshaw) vairuotojai.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Jazminų pardavėja rytmetį
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./
Jazminų pardavėja rytmetį

Ilgai nestoviniavę įlipame į vieną iš dulkėtųjų autobusų. Užsimerkiu. Nosį ima kutenti saldus, malonus kvapas. Tai kvapniųjų jazminų žiedai, kurių vėrinius įsisegusios moterys sėdi prieš mane ir apie kažką su šypsenomis čiauška.

Į tolį nublanksta gatvės šurmulys ir mane it užhipnotizuoja šis keistas derinys.

Jazminai – ne tik puošmena, tačiau ir kažkas kito – tą jausmą sunku įvardinti. Jų žiedeliai renkami prieš pat saulei patekant, mat tik tuomet jie būna kvapnūs.

Tačiau autobusas rieda toliau ir jau po kelių minučių mane į realybę grąžina nosį riečiantis kvapas – važiuojame per upelį. Upės ir upeliai Indijoje ne tik vandens šaltiniai – tai vieta, kurioje atsikratoma šiukšlėmis, mat vanduo jas nuneša toli nuo namų.

Šis principas, efektyviai veikęs ištisus šimtmečius, su sparčiu Indijos populiacijos augimu bei lėtai suįrančių produktų vartojimo didėjimu, atsisuko prieš pačią šalį – dažnas vandens šaltinis tapo ligų platintoju.

Tik išlipus iš autobuso užuodžiu jau gerai pažįstamus kvapus – cinamoną, imbierą bei kardamoną, o šalia stovintis vyrukas iš vieno į kitą indelį pilsto garuojančią arbatą, kviesdamas praeivius: „Arbata, kam arbatos? Prieskoninės arbatos?“.

Skirtumų Indijoje daug, tačiau visą šalį vienija meilė arbatai.

Net neįsvaizduojame, kad šie žodžiai mus lydės visos, beveik dviejų mėnesių trukmės, viešnagės metu.

Indija – įvairovių šalis, kurioje nei viena prieš tai aplankyta vieta nebus panaši į kitą: skirsis žmonės, tradicijos, maistas, gamta, net temperatūra.

Tačiau visą šalį vienija meilė arbatai. Tikrą indišką arbatą paruošti ne kiekvienas moka – arbata verdama itin saldi, tačiau cukrus niekada neturi užgošti prieskonių, o šlakelį pieno reikia įpilti tik tam tikru momentu, kad pienas neperkaistų ir neturėti nemalonaus skonio.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Juodoji arbata
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Juodoji arbata

Arbata arbatėlė – ją geria visi

Arbatą indai geria nuo seniausiųjų laikų. Ši šalis viena didžiausių arbatos augintojų pasaulyje, tad praleidę kelias dienas karščiu alsuojančiame Chennai, skubame į vienas didžiausių arbatmedžių plantacijų Indijoje, esančias vėsiose Munnar kalvose.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Arbatmedžių giraitės Munnar kalvose
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./
Arbatmedžių giraitės Munnar kalvose

Čia beveik kasdien palyja, tad kvepia gaiva. Prieš mūsų akis pūpso nesibaiginatys arbatmedžių krūmeliai, kai kuriems iš jų virš 100 metų.

Nekantraujame daugiau sužinoti apie taip mūsų pamėgtą gėrimą, tad susirandame vietinį vyruką: „Kurie gi krūmai žaliai arbatai, kurie juodai?“ – klausiame.

O šis tik šypteli: „Tas pats krūmas lapus ir žaliai, ir juodai, ir netgi baltai arbatai augina“. Pasirodo, patys mažiausi, jauniausi lapai naudojami baltai arbatai – ji itin švelnaus skonio.

Šiek tiek didesni lapeliai – žaliai arbatai, o dar didesni – jau juodai. Mūsų kompanionas atskleidžia dar vieną įdomų faktą: visi šie medeliai, kaip ir plantacijos, esnačios Indijos šiaurėje, priklauso senai gerai pažįstamai TATA korporacijai.

Tas pats krūmas lapus ir žaliai, ir juodai, ir netgi baltai arbatai augina.

Šis Indijos gigantas visame pasaulyje išgarsėjo kaip mašinų gamintojas, tačiau, kaip vėliau sužinome, dabar jie gali jums pasiūlyti ir kavos bei arbatos, ir šaldiklį, ir puodą.

Klausiame, ar skriaudžia TATA savo darbininkus, kurie taip kruopščiai karpo jaunus lapelius nuo arbatmedžių.

„Nors grynų pinigų jie gauna nedaug, tačiau turi būstą. Korporacija padengia ir jų vaikų mokyklos išlaidas. Taigi, jie gyvena daug geriau negu nemaža dalis Indijos gyventojų“, – mus patikina pašnekovas.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Charizmatiškoji arbatos lapelių skinėja
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Charizmatiškoji arbatos lapelių skynėja.

Magiškieji prieskoniai

Pasigardžiavę arbata, patraukiame šiauriau, kur mūsų laukia vienas iš Indijos pasididžiavimų – vešlioji Keralos apskritis. Būtent į jos auksinius paplūdimius plaukdavo laivai iš Europos, būtent šiuos krantus manė suradęs Kristupas Kolumbas, kai išsilapino Amerikoje.

Nuo seniausių laikų šis kraštas garsėjo visame pasaulyje – tik čia auga patys kvapniausi prieskoniai.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Prieskonių įvairovė Keralos gatvėse
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./
Prieskonių įvairovė Keralos gatvėse

Pasiekę čia esantį Kochi miestą, negalime atsistebėti – ore tvyro nepakartojamas aromatų derinys.

Nedidelių parduotuvėlių savininkai stovinuoja prie maišų, sklidinų raudonaisiais pipirais, gvazdikėliais, kuminu, muskato riešutais ir kitais prieskoniais.

Kai kurių iš jų net akyse nesame regėję. Sužadinus smalsumą, nukeliaujame į prieskonių auginimo plantacijas, kur mūsų iki tol žinotus mitus sugriauna su mumis kelias valandas praleidusi prieskonių ekspertė Andži.

Cinamonas pasirodo yra medžio žievė, kuri turi būti lupuma tik nuo jaunų medelių ir maisto gamybai naudojama tik kelis mėnesius. Vėliau šis prieskonis ima prarasti savo kvapą.

Vanilė – antras brangiausias prieskonis po šafrano, mat vanilės gėles tenka apvaisinti rankiniu būdu ir tai gali padaryti tik labai švelnias rankas turinčios moterys.

O štai gvazdikėliai dažnai Europą pasiekia jau nebevertingi, mat iš jų jau būna išspaustas aliejus – juoda gvazdikėlio galvutė išduoda klastą, o ruda galvutė patvirtina, kad gvazdikėliai geri.

Gatvės kvapai

Net nepajutę, kaip mūsų kuprinėse atsidūrė patys įvairiausi prieskoniai, keliaujame dar šiauriau, į auksinius Goa apskrities paplūdimius. Čia ramu ir gera – turistinis sezonas jau praėjęs (Goa yra viena iš lankomiausių Indijos apskričių, ja ypač džiaugiasi paplūdimių mėgėjai). Ore tvyro švelnus obuolių kvapas.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Anakradžio riešutai
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Anakardžio riešutai

Tačiau besidairant taip pasiilgtų vaisių, tenka nusivilti – obelų nesimato. Šis gundantis kvapas sklinda nuo aukštų medžių, kurių šakas puošia į kriaušes panašūs gelsvi arba rausvi vaisiai su keistomis uodegytėmis. Tik arčiau priėjusi ir įsižiūrėjusi nustėru – prieš mano akis anakardžio riešuto vaisius, o ta keista uodegytė yra būtent pats riešutas.

Goa pasimėgaujame ramybe – čia nėra pakvaišusio gatvių eismo, nuo svilinančios saulės slepiamės po milžiniškais palmių lapais arba atsigaiviname Arabijos jūroje.

Toliau mūsų laukia du nepaprasti didmiesčiai – Indijos maisto sostine vadinamas Mumbajus bei daugiau nei 10 milijonų gyventojų glaudžiantis gigantiškasis Delis.

Indijos sostinė mus pasitinka audringai. Nors atvažiuojame ankstyvą rytmetį, šurmuliuojančios gatvės iškart praneša, kad šis miestas niekada nemiega. Eidami gatve jaučiama siuabingą dvoką: gal kanalizaciją sugedo, sau pagalvojame.

Tačiau netrukus paaiškėja, kad einame per viešojo tualeto zoną. Nors tik vyrams skirti viešieji tualetai ryškiai pažymėti, vietiniai, panašu, yra nusprendę viešuoju tualetu paversti visą gatvės ruožą, todėl šlapinamasi ir 100 m spinduliu.

Netrukus mūsų jau laukia išsigelbėjimas – įėjimas į metro stotį. Viduje erdvu ir gaivu. Sėdame į traukinį ir jau planuojame, ką aplankysime šiame Indijos metropolyje, kai kitoje stotelėje prasiveria durys ir į vidų pabyra minios žmonių.

Tenka susiglausti taip stipriai, kad jauti kiekvieno šalia esančio keleivio kvapą. O jie patys įvairiausi: keli vyrukai pasikvepinę kvepalais, kurie Indijoje naudojami tik didmiesčiuose, prie durų stoviniuojanti šeimyna kvepia, matyt, pietums gamintu kariu, o štai šalia sėdinti mergina turbūt neseniai buvo šventykloje, nes nuo jos dvelkia lengvas smilkalų aromatas.

Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Gatvės kulinarai Mumbajuje
Živilės Necejauskaitės ir Gyčio Celencevičiaus nuotr./Gatvės kulinarai Mumbajuje.

Paskutine mūsų stotele tampa garsusis Mumbajus, kur tik atkeliavę suprantame, kad gandai apie šį miestą yra teisybė – visur mus vilioja pasakiški gatvėje kepamų gardėsių kvapai.

Negaliu ramiai praeiti nei pro vieną gatvės kulinarą – ant keptuvių čirška įvairiausi paplotėliai, skaniausi blyneliai, o puodų turiniai gundo neįtikėčiausia kvapų harmonija. Tačiau užteks jums varvinti seilę: visą pasaulį užbūrusią Indijos virtuvę apibūdinsime kitame savo straipsnyje. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?