Modernistinė stotis ir šiuolaikiško miesto pažadas
Kupiškio miestas per pirmuosius gyvavimo šimtmečius yra degęs ne kartą, tačiau vis sugebėdavo atsitiesti. Tikrasis miestelio pakilimas prasidėjo sulig geležinkelio atsiradimu 19-ame amžiuje.
„Vargu, ar atsirastų žmonių, kurie sakytų, kad Kupiškio geležinkelio stotis – kvapą gniaužiantis architektūros paminklas. Tačiau šis objektas yra ypač svarbus miesteliui. Vokiečiai 1918 m. lietuvių paprašė sumokėti už paliktus stoties pastatus, bet kadangi gyventojai atsisakė mokėti, vokiečiai pastatus tiesiog sudegino. Įdomu ir tai, kad čia – pirmas modernistinės architektūros pastatas, kuris yra siejamas su Kupiškiu. Čia atvažiavęs patenki į modernistinę stotį, kuri – tarsi pažadas, kad pateksi į šiuolaikišką miestelį“, – pasakoja architektūros istorikas Vaidas Petrulis.
Modernizmo monumentas – kareivinės
Miestelis modernėjo, nors architektūrine prasme modernizmo ženklų jame ir nedaug. Kitaip nei kituose miestuose, didžiausiu modernizmo monumentu Kupiškyje tapo ne bankas, ne švietimo įstaiga, o kareivinės.
Sprendimas jas įrengti gerokai pakeitė ir pagerino miestelio gyvenimą. „Kareivinių pastatas pradėtas statyti 1935 m., o prie statybos prisidėjo net ir patys miesto gyventojai. Tiesa, buvo skundžiamasi, kad užmokestis už darbą nebuvo didelis. Kareivinės nebuvo tik vienas pastatas, tai – visas komplektas. Kadaise čia buvo ir arklidės, šaudyklos, pagalbinės struktūros – viso skaičiuojama apie 20 pastatų. Jei caro kareivines mes asocijuojame su raudonų plytų architektūra, čia kareivinės buvo baltos, šviesios, gerai ventiliuojamos, buvo siekiama, kad ne daugiau kaip 20 kareivių gyventų vienoje patalpoje“, – tikina architektūros istorikas.
„Tuo laikotarpiu Kupiškyje buvo beveik 3000 gyventojų, o kareivinėse gyvendavo apie 300 karių. Tai reiškia, kad apie dešimt procentų viso miestelio gyventojų buvo šio komplekso gyventojai. Tai – įspūdingas skaičius“, – pasakoja V.Petrulis.
Kareivinėse įsikūrusi gimnazija pakeitė likimą
Kareivinėse nuo 1941 porą metų veikė Kupiškio gimnazija. „Man, kadaise buvusiam 13-kos metų, pastatas atrodė įspūdingai: langai didžiuliai, sustatytos trys švarios eilės suolų, erdvios klasės. Buvo erdvu ir gražu“, – gimnaziją netradiciniame pastate pamena amžininkas Pranciškus Jankauskas.
Kupiškėnas amžininkas – profesionalus dirigentas, su batuta nesiskyręs net 35 metus. Nedaug kas žino, kad porai metų kareivinėse įrengta gimnazija stipriai pakeitė vyro likimą. „Vokiečių metais gyvenimas buvo labai nelengvas – mums nuolat trūko maisto. Vieną dieną į klasę atėjo auklėtojas ir paaiškino, kad mokytojų taryba nutarė kreiptis į moksleivių tėvus, ar šie negalėtų mokyklą paremti maistu. Kadangi mano šeima gyveno pasiturinčiai, jie sutiko padėti. Grįžęs iš namų su rūkytomis dešromis ir kitais skanėstais, iš auklėtojo sulaukiau padėkos – jis man padovanojo J.Čiurlionytės muzikos pradžiamokslį „Jaunasis pianistas“. Nuėjęs prie pianino, ilgai žiūrėjau į dovanotas natas, bandžiau jas atkartoti klaviatūroje. Taip gimė mano meilė muzikai“, – apie tai, kaip muzikos pasaulyje atsidūrė, pasakoja P. Jankauskas.
„Žiūrint architektūros istoriko akimis, Kupiškio karininkų ramovė man - vienas keisčiausių statinių miestelyje iš tarpukario laikmečio. Ramovės pastate matome atvejį, kuomet mūras ir medis yra apjungiami į vieną kompoziciją, o tai nėra dažnas reiškinys“, – tikina V.Petrulis.
Turtingiausias miestietis su „Ford“ automobiliu
Tarpukariu Kupiškyje gyventojų buvo sumažėję tiek, kad vienu metu jam buvo net atimta miesto teisė, nes miestiečių skaičius nesiekė 3000. Nors atsiradusios kareivinės padėtį greitai pataisė, pusę miestelio gyventojų sudarė įvairių luomų žydai - siuvėjai, pardavėjai, amatininkai, tarpininkai. To meto turtingiausias Kupiškio žmogus buvo verslininkas Nochemas Šmitas. Jo tėvas Konelis turėjo dar 1888-aisiais statytą malūną, bet greitai sumojo, kad šis gali pasitarnauti ir kitaip.
Po tėvo mirties Nochemas su Kupiškio miesto savivaldybe pasirašė sutartį tiekti miestui, kareivinėms ir geležinkelio stočiai elektros energiją. „Elektrą tiekdavo nuo saulėlydžio iki pirmos valandos nakties. Dienos metu energijos netiekdavo, nes per brangiai reikėjo mokėti. Taip pat N.Šmitas užsiėmė ir grūdų malimu – jo produkcijos ne vieną parą eilėse laukdavo ūkininkai. Iki karo Nochemas turėjo vieną milijoną litų ir buvo turtingiausias Kupiškio verslininkas. N.Šmitas taip pat vienas pirmųjų nusipirko naują „Ford“ automobilį, kuriuo didžiavosi ir važinėjo po miestą“, – pasakoja Kupiškio muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė.
Kooperatyvas su šiuolaikinio pasaulio patogumais
Kupiškio žydų bendruomenei nenusileido ir lietuviai. Dar viena versli grupė – Amerikos lietuviai, kurie mąstė kaip protingai investuoti uždirbtus pinigus. Taip 1935 m. Kupiškyje pastatomas kooperatyvo namas. „Pastatas yra sukurtas verslininkų, būtent to sluoksnio, nuo kurio miestelis modernėjo, tapo tikru miestu. Pirmame aukšte buvo kooperatyvo krautuvės, antrame – smulkaus kredito bankas, o trečiame netikėtai įsitaisė viešbutis. Svarbu paminėti, kad būtent šiame pastate buvo pirmą kartą Kupiškyje panaudotas centrinis šildymas. Tai – šiuolaikinio pasaulio naujieji patogumai, pastatą leidžiantys laikyti miestietišku“, – tikina architektūros istorikas.
Kupiškis turi dar vieną ypatingą objektą, išskiriantį jį iš kitų miestų. Tai – 1938 m. atsiradusios laisvamanių kapinės. To meto Lietuvoje tai – radikalus modernizmo ženklas. Būtent žmonėms, kurie laiko save laisvamaniais, šios kapinės buvo galimybė būti palaidotiems ne už tvoros, o atskirose kapinėse.
