Į Šuštarą, Ibrahimo mums, rekomenduotą miestelį ketinom riedėti per kalnus. Jau mums pažįstama melodija – „ten nenuvažiuosit, kalnų perėja uždaryta dėl sniego“. Iš pradžių pasišovę pamesti „kur nors“ taksistas ir jo draugas, vėliau pasirodė esantis teisės dėstytojas, sužinoję, kur ketinam traukti nė neketino toliau bylinėtis. Jie vėl surinko mus nuo kelio – mat ten kur planuojam, kelias uždarytas, tada nusivežė arbatos į vieno draugo namus, ir nupirkę mums bilietus, įsodino į tąnakt ilgai dardėjusį autobusą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Shoosh miestas ir jo senieji vandens šliuzai |
Belaukiant transporto, išvydom intensyvų vaizdelį. Gatvėmis riedėjo mašinos, autobusiukai, bėgo (žinoma tik) vyrai apsikabinėję plakatais, kuriuose su pasitikėjimu žvelgė vienas kandidatuojančių į parlamentą. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad agituoti galima stipriau ir garsiau nei ką tik būtų laimėjus favoritė krepšinio ar futbolo komanda. Porą kartų krūptelėjom – kažkas šaudė į orą. Regis gatvėje dėjosi netikėtas paradas.
Į Šuštarą atvykom ketvirtą iš ryto. Išlipom užmiegotomis akimis, nubaidėm visus pasipelnyti norinčius taksistus ar viešbučio klientų medžiotojus. Pamatęs vairuotojas, kad mes trauksim statyti kažikur palapinės, pasiūlė kambarėlį stotyje – ten sukrenta nuvargę autobuso vairuotojai. To mums ir tereikėjo.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Vaizdas nuo Salaselo pilies kalno |
Šuštaras atrodė tarsi pakeltas iš visur jį supančio smėlio. Jo plaučius gaivino mąsli upė. Aplankę vienos pirmųjų pasaulyje hidraulinės sistemos – šliuzų, patraukėm į Salaselo pilį, kuri deja buvo tik telikę aptakių formų griuvėsiai. Ir ne jie mus sužavėjo, bet ta panorama nuo kalno ir į visas puses sklindanti muzika, ateinanti per plokščius namų stogus, per sugriuvusį tiltą ir pakylanti iki mūsų.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Apelsinus ir kitus vaisius čia pardavinėja ant kiekvieno kampo |
Iš Šuštaro užsispyrusiai ketinom tranzuoti. Prisėdom sukirsti ką tik nusipirkto mandarinų maišo, kai prie mūsų prisiartino (tai ne be naujiena – žmonės nuolat ateina sveikintis, linkėti sėkmės, klausti iš kur mes esam) verslininkas. Mes ant pievutės susėdę ramiai sau aiškinom – važiuosim pakeleivingomis mašinomis, nes mūsų biudžetas skirtas tik maistui ir vizoms. Jis sėdėjo šalia ir suko galvą, kaip mums padėti. Staiga jam kilo idėja – jis mus pasikvietė į savo automobilį, nuvežė į stotį nupirkti bilieto, kad galėtumėme ramiai nukakti iki Širazo. Jis tai padarė taip užtikrintai. O prieš tai papasakojo, kad vienas iš jo mylimiausių imamų skatina rūpintis kaimynu ir užsieniečiu, tad mes nelabai drįsom ir ginčytis. Taigi iki Širazo mes vėl puškavom autobusu.
Į Širazą atvykom apie penktą. Miestas dar miegojo, o mes nuvargusiomis akimis ir dar dorai neišsilanksčiusiomis kojom ieškojom vietos palapinei. Tiltas. „Einam miegot po tiltu? Aš dar niekada nemiegojau taip“, – geresnių idėjų neturėjom nei vienas. Tas kelias valandas iki saulė jau pakilo aukštokai, o šalia mūsų pradėjo vaikščioti vietiniai patilčių gyventojai, mes snaudėm.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas po tiltu Shiraz mieste |
Širazas ir Persepolis
Korano vartai saulei leidžiantis padarė įspūdį – anksčiau tai buvo šiaurinis įvažiavimas į miestą. Iš kalno besitaškantis krioklys, o priešais fontanai su gausiai pristatytais laipteliais, ant kurių vietiniai sėdi vasaromis iki paryčių. Čia sako gražūs parkai. Iš tiesų, vakarinis garsaus persų poeto Hafez kapo parkas tikrai pritraukia nemažai vietinių žmonių. Grojo lengva muzika, o švelniai apšviestose arkose sėdėjo po porą ar grupelę. Kaip tik čia mus nakvynei prikalbino Nahid, nes „ką gi mes mąstome apie palapines, juk lauke taip šalta“. Nors buvo pliusinė temperatūra, mes daug nesiginčijom, ir netrukus jos namuose valgėm mamos pagamintą žuvį ir samosas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Pilies viduje |
Jau kitą dieną į Persepolį atvežė vienas geradarių, ir mes vakarop, kai saulė nebesikandžioja, vaikščiojom po Aleksandro Makedoniečio niekšiškai suniokotus rūmus, statytus imperatorių Darijaus ir Kserkso. Vaizduotėje pristatydami dar vieną kitą trūkstamą koloną, oriai lipom laipteliais. Jie sukonstruoti taip, kad svečiai nešdami karaliui dovanas dar galėtų pasikalbėti. Nors regis iš kitados didingo miesto liko tik griaučiai, kažkokia paslaptis, vienas kitas puošnus elementas, tolumoje netikėtų formų kalnai, mums paliko ypatingą įspūdį.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Shirazas |
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Persepolio didybė |
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Parkas (poeto mauzoliejus), kuriame susirenka porelės pabendrauti ir pabūti kartu |
Nakvynė dykumos kaimelyje
Saulei einant poilsio, mes ryžių laukais traukėm į kelią, įspraustą tarp kalnų. Temstant netikėtai šalia mūsų sustojo mašinytė. Iš jos iššoko vyriokas, o prie atidaryto lango kaži ką plyšavo jo žmona. Mes sakom „važiuojam į Jazdą“. Jis rodo mums, kad jau sutemę. Mes sutinkam, ir klausiam ar jis pavėžėtų bent kiek kilometrų. Jis pasiburnojęs – lyg linksmai, lyg griežtai – su žmona, rodo mums, kad sėstumėm į mašiną. Žiū jis jau traukia kažkokiu nuošaliu keliu. „Mums į Jazdą“, – kiek neramiai sakom, o jis kikena. „Jazd. Jazd. Farda jazd“ – suprask, Jazdas bus rytoj. Šiandien be kalbų jie vežasi mus pas save namolio. Netrukus mes jau šilom prie krosnelės jų kambaryje. Jis buvo erdvus, kampe stovėjo televizorius, daugiau jokių baldų. Ant sienos kabojo visų pamėgto imamo atvaizdas. Jį pasididžiuodamas rodė mūsų šeimininkas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Mus priglaudę kaimo žmonės |
Dar kiek, ir jau nešama arbata. Tuoj prisistato kelis angliškus žodžius mokantis kaimynas, nes jų sūnui, vis vartančiam savo anglų kalbos namų darbus pritrūksta laiko, o gal apsukrumo, atrasti tas reikiamas frazes susikalbėt su netikėtais svečiais. Netrukus mums dar sriūbčiojant arbatą, šeimos galva pasitiesia kilimėlį, pasideda du akmenukus, ir padėjęs ant jų kaktą pradeda melstis. Iraniečiai – šiitai. Jie turi dvylika imamų, pasekusių pranašo Mahometo pėdomis. Ir dar jie melsdamiesi dažnai pasideda akmenukus – daugiausiai dėl higienos sumetimų, o kai kurie sako ir dėl ypatingų galių. Taigi, mes toliau šnekamės, o Ali meldžias. Vidury maldos jis persimeta keliais žodžiais, prisimena ką tik iškrėstą juokelį, o tada toliau tęsia savo maldas. Šiitai, skirtingai nuo sunitų, meldžias tik tris, o ne penkis kartus per dieną. Dažniausiai jie skatinami melstis iškart tada, kai išgirsta iš minaretų ataidintį melodingą kvietimą. Maldos laiką skelbia ir televizija. Kūno kalba Ali mums rodo, kaip jiems svarbu Alachas, o kartą jis pabučiuoja mėgstamo imamo atvaizdą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis aiškinasi tolimesnės kelionės detales |
Ryte jis nuvežė mus iki vietos, įdavė pinigų maistui, sustabdė sunkvežimį – jis pats pasirodo tolimų reisų vairuotojas – ir paleido mus tėviškai paspaudęs ranką. Jau riedam Mašchado link. Ten mums reikia atsiimti Turkmenistano vizą ir traukti šiaurėn. Kelias dykuma nuo Persepolio iki Jazdo, ir nuo Jazdo iki Mašchado, kerėjo ir viliojo kalnų spalvomis, kurios veikiau atrodė kaip sluoksnuoti prieskoniai.
Mašchadas
Mašchade mes atsiduriam tik dėl to, kad jis pakeliui į Turkmenistaną ir kad ten galima atsiimti vizą. Netrukus ją ir gauname, deja tik trims dienoms.
Vakarop einam aplankyti Mahometo Rėzos garsiojo mečečių komplekso. Čia daug kas keliauja islamiškajai piligrimystei.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Vietiniai atėję pasitikti besileidžiančios saulės |
Atskiras įėjimas moterims ir vyrams. Jau žengiau link apsauginių moteriškių, kai šios mane sustabdė. „Musulmonė?“. „Ne“, – nė neketinau meluoti. „Turist“, – eilinė frazė. Jos žiūri į mane, ir rodo, kad to sijono ant kelnių ir tokios skaros nepakanka. Reikia čadros. Netrukus vienas darbuotojas nulekia ir nuperka man naujutėlaitę. Mano „nuogumas“ turi būti pridengtas šventovėje.
Netikėtai mums pristato gidą, kuris nedaug papasakoja apie mečetes, bet užtat pakviečia į šeimą nakvynės. Dar valandėlė, ir mes jau pas jį gausioje šeimoje švenčiam vienos iš dukterėčių gimtadienį.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ilgi dykumų keliai |
Paliekant Iraną
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Evelina kuria naują straipsnį |
Perėjimas siena nebūtų buvęs skausmingas, jei ne vienas „draugauti“ užsimanęs pasienietis. Iš pradžių jis laikė mūsų pasus tol, kol jau seniai regis viskas buvo patikrinta. Tada jis užsimanė patikrinti mūsų kamerą. Filmuota medžiaga neatrodė kažkuo ypatinga – daugiausiai maistas ir mūsų nuotykiais mus priėmusiose šeimose. Bet net ir tai pasieniečiui pasirodė įtartina. Jie klausė jų vardų ir pavardžių, elektroninių paštų. Išsisukę nuo tokių atsakymų („adresai likę internete“) jis toliau smaginosi – o gal mes galim parašyti savo elektroninį paštą, o gal savo Facebooko vardą. Šitaip „minkydami laiką“ – jis galiausiai mus paleido. Nukratėm tokias bendravimo dulkes, ir pasilikom tik pačius gražiausius prisiminimus. Iranui linkime ramybės. Mums tai viena įstabiausių ir vaišingiausių šalių. O tolyn traukiam Šilko keliu.
