Mbeja – Iringa: vairuotojai dėl mūsų pakliūna į bėdą
Malavyje ir Zambijoje pripratome prie žmonių ir viskas tapo sava ir pažįstama. Ten net ne vienas senolis moka šį tą paporinti angliškai, žmonės gal ir paprašo šio bei to, bet šiaip šalys labai draugiškos ir malonios keliauti, tebūnie ir pavargsti nuo minių vaikų, klykiančių mazungu.
Tanzanija – šalis didelė, o kalba žmonės tik svahiliškai su keliomis išimtimis. Bet vairuotojai linksmi ir draugiški, stodami iškart ruošia sėdynes pakeleiviui, visai nepykdami, kad finansiškai neprisidėsime. O vaizdais norėtųsi mėgautis nuo dviračio sėdynės, lėtai. Kalnai ir slėniai, šimtamečiai baobabai, masajai, genantys bandas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Įvažiavus į Tanzanija |
Priartėjame prie Mbejos, pirmosios nakvynės Tanzanijoje. Ir vietoj šlapios nakties palapinėje mes tą vakarą netikėtai pakviečiami į tikinčiųjų šeimą. Buvę bankininkai, dabar verslininkai, per televizorių stebi iš Nigerijos tiesiogiai transliuojamus pagydymus, o mes po ilgo laiko mėgaujamės karštu dušu (pirmasis Afrikoje!), žuvies vakariene ir istorijomis apie įkvepiantį pirmąjį Tanzanijos prezidentą bei kylančią šalies ekonomiką.
Kitą rytą gerokai paėję – smagūs tie rytiniai pasivaikščiojimai, kai gamta amą atimanti – įšokę į sunkvežimiuką riedam kalnais. Sustabdo mus čia ne viena policininkų komanda, kuriai kaskart vairuotojas turi paruošęs nedidelę, tačiau stabilią sumelę. Atrodo tarsi važiuotum pro kelių mokesčių būdeles, ir tvarkingai susimokėtum. Žmonės kalba, taip būdavo ir Lietuvoje. Uf, kažkaip net ramiau širdy, kad iš to jau išaugom, ar ne. Reiktų tik gydytojus, politikus ir teisininkus išauklėti, ir turėtumėme visai taurią visuomenę. O Afrikoje korupcija sulig kiekviena šalimi gausėja.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Evelina |
Vienoje stotelėje matyt mokestėlio neužteko. Sustabdytas vairuotojas aiškinasi, o netikėtai ateina pareigūnė pakalbinti ir mūsų. „Šiame sunkvežimyje galimi tik trys keleiviai, o jūsų keturi. Mes areštuojame vairuotoją. Bet jis ginasi, sako, kad iš jūsų pinigų neėmė, ir jums tik padeda pavežėdamas“, – atraportuoja. „Tikrai taip!“ – net choru pragystam. Vairuotojas neareštuojamas, ir mes lyg kaltę jausdami toliau riedame.
Jau saulė slėpsis tuoj už kalnų, tad pats metas ieškoti nakvynei vietos. Tokia netikėta sėkmė prie vakardienos bažnyčios, gena ieškoti vėl saugumo. Ant vienos kalvos tolumoje bažnyčia. Ilgai negalvodami drožiame tiesiai prie jos.
„Gal galime čia kur nors pasistatyti palapinę? Vienai nakčiai“. „Jūs krikščionys?“ – klausia. „Katalikai“, – atsakome. „Aa, mes liuteronai, bet ten apačioj yra katalikų bažnyčia“, – lyg ir smalsiai, lyg ir įtariai į mus žiūri prižiūrėtojas. „Bet mums gi nesvarbu, prie kurios bažnyčios pernakvoti – budistų, krikščionių ar musulmonų“, – paaiškiname. „Jums ką, nesvarbu?“ – iš pradžių sutrinka prižiūrėtojas.
Tiesą sakant, šioje kelionėje mums tikrai nesvarbu, prie kurių žmonių prisiglausti, su kieno ar kokia mašina važiuoti. Kuo platesnė patirtis, tuo labiau mes galime suprasti pasaulį. „O jūs rašot istorijas?“ – netikėtai paklausia. Linktelim galvom. „Tada gerai“, – pagaliau įsileidžia prižiūrėtojas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Prie bažnyčios. |
Pasitarę su dar vienu viršesniu, randa mums mielą vietelę (nepamirškit mūsų paminėti), ir mes tuoj pat surenčiam savo gūžtą, atsisukusią į vakarėjančius kalnus.
Skuodimas nuo policijos bei netikėtas safaris
Jauni sunkvežimio vairuotojai ilgai nesiderėjo – nemokamas pavežimas tai nemokamas. Greit susirangėm ant gulimosios dalies. Judėsim iki pat Morogoro, kuriame ketiname pailsėti pas draugę, tad ramiai atsipučiam. Čia tik pirmam pusvalandžiui. Įdomu, ką sakys pareigūnai, pamatę, kad sunkvežimis neturi nei vieno veidrodėlio. Ak, taip, yra vienas, rodantis priekinį ratą. Jei vairuotojui įdomu, kas dedasi už sunkvežimio, juk yra langas, per kurį smagiai gali žiūrėti, lenkia tave kas ar ne.
Pareigūnai, aišku, stabdo. Šiai komandai nė motais, kad techninė būklė yra, švelniai tariant, silpna. Bet sako, būna ir prasčiau. Sako, kai kurie vairuotojai net naktimis važinėja be žibintų. Netrukus kitas pareigūnas irgi stabdo mūsų sunkvežimį, tik šįkart vairuotojui neatrodo, kad reiktų sustoti. Tad jis ir pravažiuoja. Pareigūnai įsižeidžia, puola vytis. Pralenkę mašiną, blokuoja. Vairuotojas nepasiduoda, bando laviruoti. Deja, kelią pastoja kiti policininkai, tad nori nenori nepaklusniesiems tenka stabdyti arklius.
Na, mums jau smalsu, kuo gi baigsis šios gaudynės. Iš pradžių pareigūnai kaip žiežulos puola jau dabar visai žioplai atrodančius vairuotojus, netgi atbėga pas mus užuojautos ir supratimo, kad mes paliudytume, kokie niekdariai anie buvę. Bet pinigai visagaliai nuplauna bet kokią vairuotojo nuodėmę, ir, žiūrėk, mes toliau sau riedam pro baobabus slėniuose, springdami nuokalnėse.
Morogoro
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Morogoro |
Anksčiau vienas vairuotojas temokėdamas vos kelis angliškus žodžius, mums persigandęs aiškina – „tik neikite per Mikumi parką, ten liūtai liūtai“ (mat Afrikoj kažkaip mėgstam pasivaikščioti keliais, iki tol, kol ką susitranzuoji). Nors kelias eina tik per 50 km parko atkarpą, pro sunkvežimio langą spėjam pamatyti ir žirafų, dramblių ar zebrų. Nei brangaus safario reikėjo, o tas natūralumas panašiai kaip Kanadoje bizonai ar meškos, ar Australijoje kengūros, tik sukuria tą iliuziją, kuria galima nors šiek tiek pasimėgauti, kad tarp žmonių ir gyvūnų bendra nepikta egzistencija galima.
Morogoro: Santa ir Kevinas „privalumai, o ne nepriteklius“
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Skype šnekant su tėvais |
Santa, latvė draugė nuo ankstesnių laikų. Prie jos gyvenimo prisiliesti Afrikoje smalsu. Keliaujant nori nenori atkreipi dėmesį į tai, kad ne visada lengva, kai esi baltasis ir nuolat gauni beprotiškai daug dėmesio, kurio visai netrokšti. Bet mes tik prakeliaujame, o Santa apsisprendė gyventi čia neribotą laiką. Kaip ji jaučiasi dėl to? Kaip sekasi įsikurti ir bendrauti kultūriškai?
Kaip vienas keliaujantis draugas sako: keliauti šalyje yra viena, o joje gyventi ir įsikurti ilgesniam laikui, visai kas kita.
Į Tanzaniją Santa atvažiavo prieš pusantrų metų. Tačiau nusėsti čia ji visai neketino, atvažiavo laikinai savanoriauti vienoje vokiečių misionierių organizacijoje. Iš pradžių ji dirbo su vaikais mažame kaimelyje. Tačiau likimas pasisuko taip, kad čia ji sutiko misionierių Keviną iš Barbadoso, taigi jų gyvenimo keliai susijungė. Santa apsisprendžia palikti gyvenimą Latvijoje ir pradėti visiškai naują etapą Afrikoje. Su abiem kalbėjomės apie viską: sunkumus ir privalumus gyvenant čia, apie pagalbos ypatumus Afrikai. Kai kuriomis mintimis pasidalinsime. Juolab kad pagalbos Afrikai tema mūsų nepalieka nuo Malavio iki Tanzanijos, ir greičiausiai dar ilgai lydės. Tai ne vienos šalies, bet viso žemyno, o ir viso vadinamojo besivystančiojo pasaulio tema.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Misionieriai: Santa iš Latvijos ir Kevinas iš Barbadoso |
Gyventi Tanzanijoje gali atrodyti smagu, egzotiška. Vaisių ir daržovių įvairovė, saulė šildo nuolat, nepalyginsi su baltiška trumpute vasara ir šilumos badu. Mes ir patys jaučiame, kad pripratome nuolat šildytis saulėkaitoje, ir priimi tai, kaip savaime suprantamą dalyką. Kokie sunkumai lydi gyventojus iš kitų žemynų, apsigyvenusius čia.
Afrika – įvairiaspalvė ir labai gyvybinga. Žmonės gyvena bendruomenėse, ir nejučia pats esi įtraukiamas į jos gyvenimą. Tačiau esam baltiško kiek atšiauraus krašto, kuriame natūralu yra turėti savo erdvės – tiek fizinės, tiek psichologinės. Kai esi baltasis, o ypač balta moteris, gyventi nėra taip paprasta. Kartais norisi likti nepastebėtai, o aplinkui visi „mazungu daro tai, žiūrėk mazungu daro tą“. Tikriausiai panašiai jaučiasi ir žvaigždės, nuolat stebimos ir aptarinėjamos. Tikriausiai visi tą patyrę, pasakytų, ak, kaip norėčiau būti tiesiog nepastebimas, pilka mase.
Kitas sunkumas būti baltuoju, arba iš Vakarų pasaulio (Kevinas – juodaodis, tačiau, deja, išgyvena panašius kultūrinius skirtumus ir sunkumus), yra tai, kad žmonės nuolat galvoja, kad tu esi turtingas, ir, žinoma, pasidalinsi su neturtingais. Gal tai ateina iš kultūros – vienas giminėje turtingesnis, tad be kalbų rūpinsis likusiais giminaičiais. Nesakome, gerai tai ar blogai, tačiau tokie lūkesčiai tikrai gali sudaryti sunkumų dėl to, kad kiekviena draugystė, regis, veda į akligatvį. Anksčiau ar vėliau – nesvarbu, esi žmogus iš gatvės ar pažįstamas pastorius – vis tiek paprašys pinigų. Kartais, tiesiog atsiųs žinutę: man reikia pinigų mano mokslams, gali duoti? Parapijai reikia šviesos ir t.t. Tada nebesupranti, ar nauja užmezgama draugystė reikš, kad manimi bus galima pasinaudoti, ar žmogui nuoširdžiai rūpi, kuo gyveni, ir santykis turi ilgalaikę vertę.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Gatvės vaizdas. |
Štai tokie kultūrų prasilenkimai gali būti sudėtingi ir varginantys. Kita vertus, bendruomenės stiprumas ir žmonių bendrystė skaidrina nuotaiką, leidžia lengviau ištverti sunkias akimirkas. Santa vis dar keliauja tuo pažinimo keliu.
Santa ir Kevinas – misionieriai, tad natūralu, kad jų darbe yra ir klausimas apie davimą. Tačiau neapmąstytas daiktų dalinimas gali atnešti mažai naudos. Santa pasakoja.
Masajams vakariečiai padovanojo saulės bateriją, kad galėtų gaminti maistą nepirkdami medžio anglių. Tačiau aplankius juos dar kartą, jie vis dar gamindavo maistą viduje naudodami senąjį metodą. Naudojant saulės bateriją turi gaminti lauke, o jei gamini lauke, tai būtinai eidami pro šalį žmonės užeis ir teks juos vaišinti, taigi mes nuolat būsim alkani.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Darbas laukuose |
Štai ką reiškia, kai vakariečiai nežinodami vietinės kultūros, bando daryti gera. Kartais atrodo, kad tiesiog norėtųsi palikti juos ramybėje, kad jie vėl iš naujo atrastų savąjį gyvenimo kelią kaip kad per amžius gyveno ir dažnai kur kas geriau žinojo, ką daryti ir ko nedaryti, ko saugotis ir kaip numatyti įvykius. Bet kadangi tiek daug geriau išmanančių geradarių kaip jūra plaukia į jų kiemus, kas beliko vietiniams. Kai rašytojas Theroux kalbėdamas apie savo kelionę per Afriką „Dark Star Safari“ knygoje rašo, kad net ir vietiniai gydytojai nebeišgali dirbti, nes atlyginimas per mažas. O kam kelti vietiniams gydytojams atlyginimus, jei Vakarų remiamas gydytojas gali dirbti už dyką, remiamas vakarietiškos organizacijos.
Santa dirbusi kaimelyje su vaikais. Kai atvažiuoja turtingų amerikiečių grupė ir pradeda kalbėti: oi, kokie jūs vargšai, o jūs neturite to ir to, ir tada užpila vaikus žaislais, o tai tik žaloja vietinių supratimą apie laimę, mokymąsi, turtus ir visa kita.
Vaikas nebus laimingas, nes jis užuot laimingas gainiojęs kamuolį per kiemą norės ir norės to daikto, kurį matė pas europietį. Kaip dviračiu apkeliavęs pasaulį A. Humphreys sako, vaikui nereikia daug – maisto, namų, mokytis, meilės ir juoko. Ar manote, kad vakarietis vaikas, turintis didžiulį pliušinį meškiną, laimingesnis už ritinėjantį padangą ar krykštaujantį afrikietį, besisupantį ant šakos. Matėm iš vielos lankstytas mašinėles su ratukais nuo butelių kamštukų. Ir jie tikrai neprasčiau rieda, o įmuštas įvartis savos gamybos kamuoliu sukelia tokias pačias emocijas. Baltieji daro vietinius nelaimingesniais, įpiršdami patį pražūtingiausią norą turėti daugiau, naujau, ypač daiktams, kurių jiems visai nereikia.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Masajas gano ožkas |
Kevinas dirbantis misionieriumi, kalba apie tai, kad vietiniai užuot matę nepriteklių – juk atvažiuojantys nuolat užjaučia, kokie jie vargšai, suvoktų savo stipriąsias savybes. Parodydami mažų pajamų žmonėms per žodžius, darbus, o svarbiausia jų klausantis, kad jie yra žmonės su unikaliomis dovanomis ir gebėjimais, mes galime būti pagelbėti atgauti jiems orumą, ir išgyti nuo savo pasididžiavimo jausmo.
Kaip autoriai Cobart ir Fikkert pabrėžia, kad jei mes tik gydysime simptomus ar neteisingai diagnozuosime ligą, mes nepagerinsime situacijos, o tik ją labiau sugadinsime. Mes dažnai projektuojame savo idėjas apie tai, koks yra priimtinas gyvenimo standartas, ir stengiamės greitai pataisyti situaciją, dalindami pinigus. Nors mąstantys vietiniai mano, kad tai nėra išmintinga ir kuria priklausomybę. Bandymas pripiršti kitiems, kad tavo mąstymas yra aukštesnis nei kito, kuria nemalonų reiškinį, angliškai vadinamą paternalizmu, arba jausmą, jog esi viršesnis už kitus. Išteklių srityje tai pasireikštų dalinant nemokamus drabužius, kai tuo tarpu vietinis drabužių siuvimo verslas gali bankrutuoti, o vietinė kultūra tampa nubrizgusia vakarietiško pasaulio parodija, vietoj spalvingos vietinės kultūros.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Dabar lietingasis sezonas, tad ir pievos žydi. | |
Dvasinė viršenybė būtų ta, kad mes įsivaizduojame geriau žinantys ir suprantantys. Pavyzdžiui, Vakarų fermeriai galvoja, kad vietiniai Daugumos (o kitaip besivystančio) pasaulio ūkininkai elgiasi neracionaliai, augindami vidutinį derlių nešančias rūšis, kai tuo tarpu tai buvo pats racionaliausias būdas, nes įvairesnės rūšis dažniau turėjo nestabilų derlių, kas reikštų tiems ūkininkams netgi badą.
Kai kurie vakariečiai atvažiuoja nudirbti darbų už vietinius, tarsi vietiniai negali patys negali to padaryti. O vadovavimo viršenybė – tai norėjimas greito rezultato ir pokyčių, kai tuo tarpu čia žmonėms svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas. Mums jau pradeda atrodyti, kad kuo mažiau vakariečiai kišis į kitų reikalus, tuo sveikiau bus vietiniams.
Dar es Salamas – taksisto pinklės
Nusiplūkę nuo vizų medžioklės – nesėkmingai Sudano ir Egipto vizas mes bandėme gauti Tanzanijos finansų sostinėje – mes jau ketinome ramiai susėsti pietums. Iš kažkur atsiradęs tvarkingai apsirengęs vyriškis iš pradžių lyg niekur nieko pasiūlo parodyti vietą, kur galima papietauti.
Prisijungia ir pats, nors nieko nevalgo. Išklausinėjęs (prie to kaimeliuose mes esame jau įpratę), ką veikiame ir kur keliaujame, jau kalba su mumis it senas draugas. Staiga iš kažkur atsiranda dar vienas – regis, jo kolega. Jie mat taksistai. Išgirdęs mūsų bėdą, draugelis jau suokia, kad turi pažįstamą Etiopijos ambasadorių, ir kad jis kažkur už miesto, ir tikrai mums suveiks Etiopijos vizą. „Cha, Etiopijos ambasados gi net nėra Tanzanijoje.“ „Bet aš tikrai žinau vieną, jis jums sutvarkys reikalus.“ Na ne, drauguži, tu važiuok, o mes jei sumąstysim, tau paskambinsim. Iš kur tas dangiškas naivumas, kad patikėtumėme tokiomis pasakomis. Atsargiai reikia didmiesčiuose, tokių nekaltų, regis, istorijų žinome, todėl tokių pagalbininkų reikia saugotis.
Nuo Morogoro iki Arušos – pragaras kelyje
Kristoferis ir Emanuelis draugiškai ir sąmoksliškai mostelėjo lipt į prabangų visureigį. Iki Arušos aštuoni šimtai kilometrų, tad mes susiplanavome kelionei iki jos bent dvi dienas. Šie didvyriai ketina tai įveikti dar iki tamsos, o mes įlipome jau gerokai įdienojus.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Sesau plantacija. Augalai naudojami virvėms ir krepšiams daryti |
Draugiški jie išliko iki pat galo, gal ir gera ta jų dūšia, tik jau ego užaugęs sulig kalnais. Dirba jie tanzanito (vienintelio tokio akmens visame pasaulyje) kasyklose, todėl uždarbis palyginus su kitais vietiniais nemažas. Galų gale, ir tėtis pasirodo aukšto rango pareigūnas, tad išdykaujančiam keliuose sūnui neatrodo didelė bėda būti sustabdytam.
„Mes su broliu susitarėm, kad važiuosiu 120-140 km/h greičiu“. Greit jis užsimiršta, ir nesvarbu lygus kelias ar kalnuotas, pučia jis virš 160 km/h. „Jei japonai sukūrė mašiną su 180 km/h spidometro parodymais, reikia tokį ir išbandyti“, – juokauja jis, bet jei kelias būtų bent kiek lygesnis, jis tikrai patestuotų. „Nesijaudinkit, aš profesionalus vairuotojas. Jei ką, sakykit.“
Su broliu jie lenkia jau antrą viskio butelaitį. Pakeliui matai nusivertusias mašinas ir sunkvežimius. Įsitveriam į sėdynes, ir gražūs Tanzanijos vaizdai jau nebe galvoje. Geltonos kraštinės juostos jau seniai nebe kraštinės. „Vis tik gal jūs taip nelėkit“, – neištveriam linksmųjų kalnelių adrenalino dozės. „A, gerai gerai. Sutariam 120 km/h?“. Geriau nei nieko. Bet kai įpykęs ant „kvaišų“ vairuotojų, besipainiojančių jam kelyje, ir vos nesusidūręs su vienu jų, mūsų nervai nebeišlaikė. „Jūs jau gal sustokite, mes išlipsim.“
Ir nors pakeliui vėliau nematėm nusivertusio brolių automobilio, tikriausiai jie parvyko sėkmingai, tačiau tuos likusius šešis šimtus kilometrų mes riedėjome lėtai ir su pasimėgavimu. O išlipę dar ilgai ėjome keliu, mėgavomės tvirtu pagrindu. Tebūnie mes neišlaikėme baimės egzamino, tačiau ramiai kvėpuoti yra didžiulis malonumas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Tanzanijos idilė. |
Iki Arušos vykom pamažu. Kilimandžaras, deja, šiuo lietinguoju laikotarpiu visas apgaubtas debesų, tad nors buvome taip arti jo, tegalėjome įsivaizduoti jo didybę ir snieguotą kepurę.
Jau priartėję prie pat Tanzanijos – Kenijos sienos, Namangoje aptinkame mažą bažnytėlę su ramybę spinduliuojančiu pastoriumi Moze. Tik ir jis užrašydamas savo kontaktus, nepamiršo paminėti banko sąskaitos. Nesvarbu, kaip nuskurę atrodom dabar, matyt, esam nenuplaunamos baltųjų padermės.
