Ankoražas – pirmosios pamokos apie laukinę gamtą ir pipirinis balionėlis prieš lokius už 50 dolerių
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Ko gero pats lengviausias orientavimąsis mieste. A.. B.. C gatvė.. D.. |
Į vieną gausiausių miestų Aliaskoje – jei galima apskritai kalbėti apie žmonių gausą šiuose kraštuose – atskridome iš Havajų. Oro uoste už stiklo mus iškart pasitinka grizlio, vilko ir bebro albinoso iškamšos. Kol jos žiūri į tave per atstumą, ramu. Jau pradeda kažkur paširdžiuos virpėti, nes teks išeiti į laukinę gamtą, ir visai įmanoma, kad kelią gali pastoti vienas iš šių gražaus kailio ir visai malonaus snukio, bet nenuspėjamo charakterio savininkų. Ankoradže iškart nukulniuojame į informacijos centrą. Mus domina viskas – nuo gražiausių vietų iki saugumo klausimų.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Prie Bayers ežero |
„Oo, Aliaskoje jei išklysi iš kelio ir pasitempsi koją, gali taip ir galą gauti“, – gąsdina mus apsauginis, išklausęs mūsų trumpą istorijos ataskaitą. „Žmonių aplink nėra, mobilaus ryšio irgi, žinoma, nėra“. Centre smulkiai išklausinėjame apie meškas, vilkus, briedžius, ir uogas. Taigi keletas patarimų tiems, kurie ketina keliauti į tokius laukinius kraštus.
Meškos
Aliaskoje gali susitikti su trijų spalvų lokiais, ir pagal ją gali nuspręsti, kaip elgtis. Tačiau viena yra aišku, nuo jų bėgti negali, ir neapsimoka. Jos gali greit perplaukti upes, lipti medžiais ir pasiekti bent 50 km per valandą. Rudosios meškos su kuprele, arba grizliai, nemedžioja žmonių. Jei negąsdintum juodųjų meškų, jos šiaip irgi prie tavęs nekibtų. Baltieji lokiai, kad ir kaip jie pūkuotai ir švelniai atrodytų, žmogui yra pavojingiausi. Be ginklo jų teritorijoje geriau nė nevaikščioti, nes žmones jie medžiotų.
Vaikščiojant atvirose vietose, palei upes, greičiausiai pamatyti galimą grizlį, o miškingose teritorijose – juodąją mešką. Bet kokiu atveju, einant viena ar kita teritorija geriausiai šūkalioti, garsiai kalbėti ar dainuoti. Šiaip meškos yra bailios, ir jei iš anksto įspėtos, maus į krūmus. Jei jas nustebinsi, jos ginsis. Ir štai tada reikia žiūrėti, ką darai. Matant grizlius jau iš tolo reikia „apsimesti dideliais“ – lėtai trauktis atgal mojuojant iškeltas rankas ir garsiai rėkti. Jei einate grupe, pavojaus tikimybė smarkiai sumažėja. Greičiausiai meška patrauks savu keliu. Jei vis tik ji puls, reikia gultis ant žemės ir susiriesti į kamuolį, apsaugoti pažeidžiamiausias vietas ir stengtis nejudėti. Kuprinę geriausiai palikti ant nugaros, nes taip ją apsaugosite.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Grizliai |
Jei puola juodoji meška, teks gintis ir kautis iki galo, ir jokiu būdu nereikia apsimesti negyvu. Į Aliaskos laukymes žmonės pasiima „bear spray“ – tai dujų balionėlis, kuriuo galima apsiginti nuo meškų. Jis pakankamai stiprios konsistencijos, nes paprastas iš koto žvėries neišverstų.
Naktį meškos gali ateiti pašniukštinėti jūsų maisto. Dėl to geriausiai jį laikyti atskirai nuo palapinės. Denalio nacionaliniame parke jums duos tvirtos platsmasės konteinerius, į kuriuos galėsite įsidėti ne tik maistą, bet ir higienos priemones, mat visa, kas kvepia, masina šiuos gyvūnus.
Prisiklausėme net tokių istorijų, kaip net užkabinus aukštai ant medžio kuprinę su maistu, grizlė atėjo nusikabinti jos, ir tiek jau savo nuosavybės šeimininkas tepamatė. Kai šis bandė eit ieškoti savo maisto, už kalvos pamatė daugybę sudraskytų kuprinių – matyt meška jau buvo išmokus, kad čia gera galimybė maisto gauti greitai ir neskausmingai. Kita grizlio istorija kiek naivesnė. Vyrukas kuprinę su maistu laikė savo palapinėje, tad naktį susilaukė nekviesto svečio. Prabudęs nuo jo kuprinę taršančios meškos, vyriškis puolė savo dujų balionėlis purkšti tiesiai palapinėje (!!!), tad netikėtai be sąmonės gulėjo abu, tiek svečias, tiek šeimininkas. Tik po kiek laiko pirmasis prabudo žmogus, ir perlipęs per mešką, bėgo lauk kiek įkabindamas.
Tad ir mes paraginti vietinių, ieškom dujų balionėlio, skirto specialiai meškoms. Kelios kelioninės parduotuvės buvo savo išteklius pabaigę, tad baimingai suradom paskutinę REI (labai gera kelionių daiktų parduotuvę valstijose) parduotuvę, kur gavom vieną balionėlį už 50 dolerių. Bet be jo į dykynę eiti baisu. Tenka klot pinigus.
Kiti gyvūnai
Šiaip vilkų vietiniai pataria nebijoti, nes šiuos gyvūnus pamatyti yra privilegija nei grėsmė. Kita vertus, jei kartais jie pultų, tektų gintis lazdomis.
Anot žinovų, briedžių reikia privengti, mat šie didžiuliai gyvūnai gali ant tavęs užlipti ir sutrypti. Ypač jei jo ausys nusisukusios į galą, reiškia jis pyksta. Tada geriausiai nuo jo bėgti. Kadangi briedžiai nėra plėšrūnai, jie neturi instinkto vytis.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Karolio ranka ir briedžio kanopa |
Kad galėtumėme labiau pažinti Aliaskos uogas, kurių rugpjūčio mėnesį yra labai daug, nusipirkome mažą knygutę. Šiaurės Amerikoje, o ypač Aliaskoje, uogų gausu, ir gaila, jei neparagautumėme sultingųjų arbūzo uogų ar gausiai visur augančių juodujų uogų. Mėlynes atpažįstame puikiai, tačiau jos tikrai ne vienintelės šiuose kraštuose.
Lėktuvėliu virš Aliaskos
Išvažiavus iš Ankoražo, mums sustoja kuklus amerikietis Džošas. Kaip ir daugelis vietinių istorijų prasideda „atvažiavau aplankyti draugo, įsimylėjau Aliaską, ir pasilikau čia gyventi“. Džošas – pilotas, tad visai netikėtai neužilgo jis kukliai pasiūlo „jei turite laiko, galiu jus paskraidinti“. „Mūsų biudžetas kuklus“, – priminėm. „Aš jus paskraidinsiu nemokamai. Man pačiam norisi greičiau komercinio piloto teises įsigyti, tad tokios valandos man ir praktika, ir malonumas“. Atvipo lūpos. Atrodo, kad kas nors perskaitė slaptą svajonę ir tiesiog šiuo vienu sakiniu išgrojo.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Vienas barzdočius pasisiūlė mus paskraidinti virš kalnų savo privačiu lėktuvėliu |
Mėlynas lėktuviukas ant pievos jau laukė savo šeimininko. Pritūpęs prie miško, jis atrodė vos vos sutalpins pilotą ir jo svečią. Skrisime pasikeisdami. Netrukus abu virš nerealios gamtos paskraidinami bent po pusantros valandos. Kur kas daugiau, Džošas buvo toks malonus, kad net gi leido mums patiems paragauti piloto duonos. Valdyti tokį lėktuvėlį regis ne taip jau sunku, tačiau reikia vis tiek žinoti daug detalių, stebėti prietaisus, vėją. Aišku, sunkiausia būtų jį nutupdyti.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Iš aukšto daug kas atrodo kitaip. Kai kurios vietos mums netgi priminė Lietuvą |
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./O kai kurios vietos priminė Laoso džiungles |
Antra mūsų kelionės diena, o mes jau be žado stebim taigos miškus, seklias ar sraunias upes, skraidančius erelius ar besiganančius gyvūnus, ir į aukštį besistiebiančius kalnus. Besileidžianti saulė atsispindi ežeruose, o mes nardome visai prie pat vandens ar net po tiltu, visai šalia kalnų keterų ar sukame ratus aplink krioklį. Širdis kiek dreba iš susijaudinimo, nesvarbu mindant pedalus ar judinant vairą, o kartais tiesiog bandant užfiksuoti tą sunkiai aprašomą gamtą. Iš susijaudinimo telieka tik šūkčioti.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Virš kalnų |
Baierso ežeras: dainos meškoms ir pusryčiai su mėlynėmis
Džošas mus papildomai paveža bent 50 mylių, ir mes nakvosime pirmąją naktį gamtoje. „Ryt iš ryto galėsite išbandyti taką, o nuo viršūnės jums atsivers ypatingi vaizdai“. Paragina – „dar imkit orkų“ į marinuotus agurkus panašių daržovių. Skanu.
Iki stovyklavietės reikia nueiti bent kelias mylias, o jau visai tamsu. Miškas. Ežeras šalia. O galvoje – „meškos“. Reikia kalbėti, patartina garsiai. Kaip tyčia, nei viena tema neateina į galvą, nors paprastai galim filosofuoti 24 valandas nesustodami. Dainos žodžiai nuskambėjus pirmai eilutei kažkodėl pasimeta tamsoje. Balsas kiek pavargsta, tačiau sustoti neišeina.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Rengiamės žygiui nepaliestoje gamtoje. Maistas 9 dienoms. Kuprinės svėrė virš 40kg |
Galiausiai nusimetame kuprines nemokamame kempinge. Gerai, kiek toliau nuo stovyklavietės yra didžiulis „meškų“ konteineris, į kurį sudedame savo daiktus, taigi smalsūs gyvūnai neturėtų trikdyti šiąnakt mūsų miego.
Ryte vos pramerktom akim nuėjus prie ežero, peizažas vertas mažų mažiausiai išsižiojimo. Vandens veidrodis nepriekaištingai atspindi gilios žalios spalvos juostą ir debesėliais apsikaišiusius kalnus. O! Pašoka žuvis, veidrodis suraibuliuoja. Nurimsta. Tyla.
Palikę savo nugarinius namučius konteineryje išsiruošiame į pažadėto grožio kalnus. Vakar pradainuotas balsas, šiandien tenka tik pakaitomis šūkalioti. Takas veda aukštyn, peizažas platėja. Ilgainiui medžių mažėja, kol telieka tik plikos uolos. Pagaunam save nuklystant į Škotijos kalnus. Lyg kas būtų juos išdidinęs, paįvairinęs ir atgabenęs juos čia, į Aliaską. Kelias aukštyn užtrunka bent kelias valandas. Užlendam už uolos, kad šelmis vėjas neprapūstų, o patys sukertam šokoladukus ir sumuštinukus su sūriu, užsigerdami karštu vandeniu. Tokie paprasti dalykai gamtoje gali būti beprotiškai skanūs.
 |
| Eveilinos ir Karolio nuotr./Trumpas dienos pasivaikščiojimas šalia Bayers ežero kalnuose mums priminė laikus Škotijoje. |
Pradeda lyti, ir mes turim leistis žemyn. Pakeliui tiesiog ant kelio veržte veržiasi mėlynės ir arbūzinės uogos. Įkrentam į mėlynyną, ir nepasijudinam, kol nepripildom pilvų ir termosiukų. Pusryčiams turėsim avižinės košės su medumi ir mėlynėmis. Apie pusryčius pradedame svajoti jau dabar.
Jau traukiant kelio link pradeda pilti taip, kad jau jaučiam savo deja į peršlampamas pavirtusiomis striukėmis ir gerokai įmirkusiais batais. Ant kelio nė gyvos dvasios. Kelios mašinos pravažiuoja nė nepastebėdamos peršlapusių pakeleivių. Po geros valandos sustoja aliaskietis. Karolis eina į pikapo bagažinę, o į kompaniją jam ateina šeimininko šuo. Kitas šunelis šildo mane vėsioje kabinoje. Vaizdai gražūs, tik tas nelemtas drebulys, nes baisiai šalta. Sustojame degalinėje, ir čia mūsų vairuotojo stotelė. Mes it pamišę įbėgam į šiltą patalpą ir išgeriam po du karšto šokolado puodukus. Maloni šiluma perbėga kūnu. Dar kiek pastoviniavę, einam lauk skubiai statytis palapinės, rengtis sausais drabužiais ir gultis į šiltutėlius miegmaišius.
Ryt laukia kelionė į Denalio parką, ten kur be civilizacijos praleisime septynias dienas.
Daugiau mūsų istorijų, video ir garso įrašų galite rasti mūsų puslapyje www.itervitae.me
