Pirmiausia, labai objektyviai „vaiduoklių“ kategorijai priskyriau Tunisą. Dėl jo nebuvo abejonių – Tunisas yra nusiritęs iki tokių žemumų, kad net nelabai yra apie jį ką pasakyti.
Daug įdomesnė vietovė šiuo klausimu man pasirodė Maltos valstybė. Pamenu, prieš dešimtmetį ar dar vėliau padorių žmonių susibūrime pasakęs, kad nesi dar buvęs Maltoj, rizikavai būti išstumtas iš garbingos draugijos. Į Maltą vyko visi save laikantys moderniais ir madingais keliautojais. Tai buvo toks įprastas dalykas, kad pripratau, nustojau apie tai galvoti ir nepastebėjau, kad jis tiesiog dingo. Kaip pripranti prie kokio nors triukšmo, jo nebegirdi ir tik po kažkiek laiko suvoki, kad jo jau ir nebėra.
Ir tada pagalvojau – palauk, jau nebeatsimenu, kada paskutinį kartą girdėjau įspūdžius apie atostogas Maltoje. Ir vėl gi pirma mintis – ar niekas ten nebevyksta, ar didžiuotis išvyka į Maltą jau tiek pat nebemadinga, kiek anksčiau buvo madinga? Ar visi jau spėjo pabuvoti? Gal tai ir būtų teisinga, bet skrydis iš Vilniaus į Maltą ir dabar dar yra. Niekas gi neskraidintų, jei nebūtų skrendančių. Tai kur dingo visi pasakojimai, visi straipsniai apie Maltą? Sakau, reikia nuskristi ir pasiaiškinti – gal ten Maltoje be Žydrojo lango prasmegimo dar kas nors atsitiko.
O taip, buvęs bene ryškiausias Maltos turistinis objektas ir pasididžiavimas – Žydrasis langas – išėjo amžiams.
Tai buvo arka jūroje, dėl kurios į Gozo salą traukdavo minios turistų. Išsireiškimas „išėjo amžiams“ yra, žinoma, gražus, bet gal labiau tinkantis žmonėms, o jei kalbant paprastai – Žydrasis langas tiesiog sugriuvo audros metu. Maltiečiai raudojo, tačiau, pasirodo, šis įvykis nebuvo visiškai netikėtas, nes arka ir taip buvo gerokai apėsta erozijos. Tiesiog visi tikėjosi ir prognozavo, kad dar kažkiek – bent dešimtmetį – arka laikys. Nelaikė.
Nesu uolų specialistas, nežinau, ar jo sugriuvimą kažkokiomis dirbtinėmis priemonėmis dar buvo galima atitolinti, tačiau šaukštai jau po pietų, nereikėjo žioplinėti. Būtų galima Žydrąjį langą sarkastiškai lyginti su Gedimino pilimi bei panašią pabaigą prognozuoti ir jai, tačiau visgi panašu, kad pilį bent jau kuriam laikui dar paturėsime.
Malta yra maža valstybė saloje. Tiksliau, penkiose salose, kurių gyvenamos yra tik trys. Pagrindinė ir didžiausia yra Maltos sala, kurioje yra ir pagrindinis Maltos oro uostas, sostinė Valeta ir kitas gėris. Antra sala yra Gozo sala, kurioje ir buvo sugriuvęs Žydrasis langas. Tarp šių dviejų yra įsispraudusi Komino salelė, kurioje iš esmės nieko nėra įdomaus.
Maltoje labai svarbią rolę visuomenės gyvenime vaidina katalikų bažnyčia. Dėl didelės jos įtakos dar visai neseniai Malta buvo viena iš dviejų pasaulio valstybių, kurioje buvo draudžiamos skyrybos. Galiausiai net ir bažnyčios hierarchai, supratę, kad toks archainis požiūris tik didina paleistuvystę, nusileido, ir skyrybos buvo priimtos kaip legalus dalykas. Gal ir smerktinas, bet legalus.
Iš tiesų dėl šio draudimo viskas buvo nusivažiavę iki tokio lygio, kad maltiečiai tiesiog nesituokdavo, o sutuoktiniai, norėdami, tačiau negalėdami išsiskirti, atsiskirdavo ir apsigyvendavo su naujais partneriais būdami santuokoje su kitais. Baisi nuodėmė, tačiau kai ji tampa masiška ir panaši į nesąmonę, tada (kaip ir norint pagerinti bet kokią statistiką), galima pakeisti jos skaičiavimo metodiką. Šiuo atveju – pakoreguoti nuodėmės apibrėžimą. Žodžiu, Maltoje skyrybos jau yra legalios, ir maltiečiams, norint susituokti vėl, nebereikia vykti į užsienį.
Man kiek pasisekė, kad Maltoje nebuvau eilinis žioplinėjantis turistas iš viešbučio, o turėjau draugų, pas kuriuos ir gyvenau. Nesigiriu, kad sutaupiau viešbučiui. Giriuosi, kad turėjau galimybę kartu su vietiniais geriau pažinti šią šalį, pamatyti ir įsisavinti informaciją, prie kurios eilinis turistas nebūtinai prieitų.
Savo laiku Malta buvo reklamuojama kaip nuostabių paplūdimių šalis. Aš taip dramatiškai gal nepasisakyčiau. Maltoje gražių paplūdimių, be abejo, yra, bet kad jie ten vaidintų lemiamą vaidmenį, nesutikčiau. Jų nėra tiek daug dėl paprastos priežasties – didelė dalis Maltos pakrantė yra uolėta, ir yra gan sunku prieiti prie vandens. Taigi, vien dėl jų į Maltą vykti išmintinga nebūtų, nes daugybėje Europos vietų jie yra kokybiškesni. Tiesa, į Maltą labai mielai vyksta jėgos aitvarų mylėtojai.
Visgi, jei norite savo viešnagę Maltoje praturtinti pasipliuškenimu jūroje ir pasimėgavimu paplūdimių malonumais – labai rekomenduoju nevykti ten anksčiau balandžio mėnesio, o dar geriau – ne anksčiau gegužės. Mano viešnagės metu kovo mėnesį Maltoje buvo toks lengvai pavasariškas oras, kuriam esant striukė dar buvo reikalinga, o lįsti į jūrą galėjo tik turintys nestandartinį suvokimą apie maudynes žmonės.
Viena mano bendradarbė, dėl toliau paminėtos situacijos panorėjusi likti anonimiška, viešėjusi Maltoje savaite anksčiau nei aš, į savo „Facebook“ profilį prikėlė nuotraukų, kuriose ji taškosi jūros pursluose ir atrodo labai laiminga. Kai suabejojau jų adekvatumu, ji prisipažino, kad lindo į jūrą drebėdama iš šalčio kaip hidraulinis kūjis, bet ko gi nepadarysi dėl gražaus įvaizdžio socialiniuose tinkluose. Padaryti gali daug ką, bet kaip ir kitų „Facebooke“ vaizduojami laimingi gyvenimai, taip ir tokios nuotraukos stipriai klaidina. Maltoje kovo mėnesį gulėti paplūdimiuose ir maudytis yra gerokai per šalta. Vasarą dažnai būna per karšta. Optimalūs mėnesiai yra gegužė arba rugsėjis, manau.
Dar šalis garsi savo unikalia architektūra – šito iš jos neatimsi. Tai kažkoks tarpinis variantas tarp pietų Europos ir arabiškų statinių. Ir pati Malta šioje vietoje yra tarsi kažkoks hibridas, kuriai didelę įtaką padarė ir italų, ir arabų kultūros. Vietiniai man pasakoja, kad dabar Maltoje yra madinga aukštinti europietišką palikimą ir ignoruoti arabišką.
Mano draugas maltietis Michaelas mano, kad ignoruodami viską, kas arabiška, maltiečiai pamiršta, kad ir patys daug ką gavo iš to laikotarpio, kai buvo valdomi arabų. Visų pirma, savo kalbą. Maltiečių kalboje labai daug arabiškų terminų. Pavyzdžiui, maltietiškai „dievas“ yra „alla“, o gavėnią jie vadina žodžiu „randan“. Akivaizdu, kad Alachas ir Ramadanas per daug nenutolo.
Apskritai, Michaelas ir jo kompanija kelionėje po Maltą metu man buvo kaip aukso puodas nematerialiąja prasme, nes dalinosi tokiomis įžvalgomis apie savo šalį, kurių net internete nerastum. Daugiau apie jas ir bandymas atsakyti į klausimą, kodėl iš viešųjų erdvių dingo Maltos vardas – kitame pasakojime.
